„Viskas arba nieko“ – tokia pozicija ne vienas bendruomenės atstovas pasitinka Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) inicijuotą siūlymą uždrausti priemokas gydymo įstaigose. Oponentai teigia, kad nesant galimybės prisimokėti daliai pacientų arba teks mokėti pilną kainą, arba stovi į ilgą eilę viešajame sektoriuje.
Pasak ministrės, tai tiesiog yra dvigubo paslaugos apmokestinimo klausimo sutvarkymas: „Tai yra daugiau skaidrumo ir paciento teisės daryti informuotus sprendimus, kontroliuoti tą sprendimą, kada jis nori mokėti paslaugas, o kada – ne, įtvirtinimas.“
Pasipiktinimo banga kilo ir prakalbus apie galimą naują registravimosi pas gydytojus būdą, kai nebūtų leidžiama rinktis specialisto pavardės. Pasak SAM vadovės, būtent tai galėtų sudaryti prielaidą eilėms mažėti ir paslaugoms tapti labiau prieinamomis.
Išsamiau apie eiles, paslaugų prieinamumą, Arūno Dulkio pradėtą reformą ir medikų pritraukimą į regionus – portalo tv3.lt interviu su Sveikatos apsaugos ministre Marija Jakubauskiene.
Jau perlipote simbolinį 100 darbo dienų slenkstį – ar visa galva panirus į sveikatos politikos vandenis nepasirodė jie gilesni ir labiau sūkuringi, nei galėjo anksčiau atrodyti iš šalies?
Pirmosios šimtas darbo dienų buvo tikrai labai intensyvios, bet prasmingos ir leido iki smulkių detalių pamatyti sveikatos sistemą, kuri yra sudėtinga. Iš principo geresnis jos pažinimas, susikalibravimas, susipažinimas su žmonėmis suteikia aiškumo ir pasitikėjimo, kaip veikti ir priimti reikalingus sprendimus. Susitinkame ir su medikų bendruomene, ir pacientų organizacijomis, vystome dialogo kultūrą ir prasminga matyti, kad Vyriausybės programoje numatyti tikslai atliepia jų poreikius. Taigi apšilimas ir buvo pasimatavimas, kiek gerai planai atspindi poreikius visoje sistemoje. Džiugu matyti, kad einame gera kryptimi.
Kėdės karštis neišgąsdino?
Kėdės karštį galima matuoti pagal klausimų skaičių Seime ir Vyriausybės valandoje. Kadangi nuo pirmo atėjimo čia neretai sulaukdavau net ir daugiausiai klausimų, suprantu, kad ši kėdė tikrai karšta. Ir tai yra labai gerai, nes tai tik patvirtina, kokie sveikatos klausimai yra aktualūs, visi turi nuomonę, vertinimą ir patirtį. Tas karštis tikrai neišgąsdino, bet tik rodo aktualumą.
Viena karštų aktualijų – priemokos, kurias gydymo įstaigose ketinate uždrausti. Siūlymas kaip reikiant įaudrino tiek medikų bendruomenę, tiek pacientus. Ar laukėte tokios reakcijos?
Žinoma, mes viską suplanavome ir žinojome, kad reakcija bus. Priemokų problema sprendžia techninį klausimą – paslaugų prieinamumą visiems Lietuvos gyventojams, nepriklausomai nuo jų pajamų ir socialinio statuso – išsilavinimo, gyvenamosios vietos ir t.t.
Tai yra politinis sprendimas, kaip sprendi techninį klausimą. Ir labai natūralu, kad žmonės gali turėti skirtingas perspektyvas ir matymą. Matome, kad sprendiniai, taikyti iki šiol, nedidino paslaugų prieinamumo pagal poreikį, kaip jis augo. Viliamės, kad sprendimas panaikinti priemokas už sveikatos paslaugas, už kurias jau yra sumokėjusi valstybė, bus veiksmingas. Tai praktiškai yra dvigubo apmokestinimo išvengimas ir skaidrumo sistemoje suteikimas.
Viliamės, kad eilės mažės dėl to, kad gerės prieinamumas, ir pirmiausia, tikimės, jis gerės viešajame sektoriuje.
Šis sprendimas visų pirma atliepia pagarbą pacientui – vienas esminių principų medicinoje ir sveikatos apsaugoje yra informuotas sutikimas. Be žmogaus sutikimo neteikiame jokių paslaugų ir nedarome intervencijų apie tai neinformavę, nepiktnaudžiaujame galios ir žinių asimetrija. Taigi dvigubo apmokestinimo klausimo sutvarkymas yra daugiau skaidrumo ir paciento teisės daryti informuotus sprendimus, kontroliuoti tą sprendimą, kada jis nori mokėti paslaugas, o kada – ne, įtvirtinimas.
Pasigirdo kritikos, kad toks žingsnis ne iki galo apgalvotas, pasigendama analizės, koks bus to poveikis. Kaip galite užtikrinti, kad paslaugų prieinamumas išties pagerės, eilės sumažės, nors kritikai įsitikinę priešingai?
Klausimas labai svarbus ir, be abejo, iš anksto vertinome ir modeliavome poveikius sveikatos sistemai, paslaugų prieinamumui. Šiandien 8 iš 10 Lietuvos gyventojų, ką rodo reprezentatyvios apklausos, atliktos Vyriausybės komandos, pritaria priemokų naikinimui. Taigi yra palaikymas – visuomenė yra subrendusi brandžiam, informuotam pasirinkimui ir sprendimui. Viliamės, kad eilės mažės dėl to, kad gerės prieinamumas, ir pirmiausia, tikimės, jis gerės viešajame sektoriuje.
Bet kokiu būdu tai įvyks? Dabar žmonės su siuntimu pasirenka eiti į privačią gydymo įstaigą, kitą kartą net už kažką prisimokėti, nes yra spaudžiami bėdos, o viešojoje įstaigoje eilė – didžiulė. Privačios įstaigos jau įspėja, kad paslaugų už bazinę kainą gali išvis nebeteikti, tad uždraudus priemokas žmonėms tektų mokėti visą kainą. Nuogąstaujama, kad tada viešosios įstaigos tiesiog „užsikiš“...
Man atrodo, kad priemokų klausimas pacientui prieinamumo nedidina. Pirmiausia kalbama apie tai, kad prisimokėdamas žmogus sukuria papildomą naudą privačiai ar kitai gydymo įstaigai, kur gauna paslaugą. Jei jis neturės galimybės dvigubai sumokėti, tai gydymo įstaigos, kurios pasirašė sutartį su ligonių kasa, yra įsipareigojusios teikti tas paslaugas, tai kaip teikė jas, taip ir teiks. Nematau jokios net hipotetinės galimybės, kad kažkas turėtų reikšmingai pasikeisti. Priešingai – viešajame sektoriuje prieinamumas pagerės.
Matome, kad žmonės neatskiria mokamų paslaugų nuo priemokų. Tai mokamos paslaugos kaip buvo, taip ir bus – jei nori mokamų paslaugų, gali eiti pas ką nori ir susimokėti.
Ar nematoma kitų būdų, kaip uždėti apynasrį išties nesąžiningai besielgiančioms įstaigoms, kurios ima priemokas už valstybės apmokėtas paslaugas, kai nėra nesudaroma galimybė gauti vien bazinę paslaugą? Galbūt galėtų ligonių kasos tiesiog nesudaryti sutarčių tokioms paslaugoms?
Kaip minėjau, tai yra politinis sprendimas dėl santykinai techninės problemos – didesnė kontrolė, galima sakyti, yra šio sprendinio įgyvendinimo mechanizmas, kaip įgyvendinsime prieinamumo gerinimo klausimą. Be abejo, padidinsime priežiūrą, ligonių kasa atidžiau stebės, kaip yra įgyvendinamos sutarties sąlygos. Ir tai yra politinis sprendimas, kuris gali turėti pasekmių – jei įstaiga nesilaiko sutarties sąlygų, ar tikrai sustabdome jos licenciją, apribojame veiklą ir t. t.
Niekada nebuvo drąsos ir politinės valios leisti praktiškai įgyvendinti šį sprendimą dėl aiškių priežasčių. Pabandykite uždaryti gydymo įstaigą ir neleisti teikti kažkokių gydytojų specialistų konsultacijų, nes ji pažeidžia sutarties sąlygas. Kils didžiulis nepasitenkinimas visuomenėje. To vengdami kontrolės ir priežiūros įstaigos tai tvarkydavo diskretiškiau, tarpusavyje aptardamos sutarties sąlygas. Gydymo įstaigos, kurios pripažindavo, kad ėmė priemokas, jas tyliai grąžindavo ir toliau teikdavo paslaugas. Dabar sakome, kad norime daugiau skaidrumo sistemoje ir pagarbos pacientui.
Vienas pagrindinių kritikuojančių šį siūlymą argumentų – neadekvatūs paslaugų įkainiai, todėl be priemokos dalies paslaugų jie sako tiesiog negalintys suteikti. Pavyzdžiui, brangaus magnetinio rezonanso tyrimo viešojoje įstaigoje teks ilgai laukti, kai kažkiek prisimokėjus privačiai yra galimybė jį atlikti greičiau. Dabar gi tektų mokėti visą kainą.
Mūsų dėmesys yra stiprinti viešąjį sektorių, kas įtvirtinta ir Vyriausybės programoje. Taigi šalia priemokų sumažinimo eina kiti sprendimai, kurie bus susiję su paslaugų įkainio didinimu ir paslaugų spektro, krepšelio, tai yra pasirinkimų pagal medicinines indikacijas, išplėtimu. Tikimės, kad visa tai, kaip ir priežiūros funkcija, stiprins šį įgyvendinimo mechanizmą.
Jei žmogus neturės galimybės dvigubai sumokėti, tai gydymo įstaigos, kurios pasirašė sutartį su ligonių kasa, yra įsipareigojusios teikti tas paslaugas, tai kaip teikė jas, taip ir teiks.
Kalbant apie prisimokėjimą ir paslaugų kokybę, norime aiškiai ištransliuoti žinutę, kad sveikatos priežiūros paslaugų kokybė viešajame sektoriuje yra gera. Paslaugos kokybę apibrėžia tai, kaip greitai ir tiksliai buvo nustatyta diagnozė, paskirtas gydymas ir kiek jis yra veiksmingas. Visose gydymo įstaigose dirba praktiškai tie patys gydytojai, turintys tą patį akredituotą, licencijuotą išsilavinimą. Tai paslaugos teikimo kokybė viešajame sektoriuje yra tokia pati gera kaip ir privačiame. Noriu pabrėžti, kad privatus sektorius yra labai svarbus partneris, kai reikia atlikti tyrimus ir kt. Dabar kalbame apie vieną skaidrumo kriterijų, kurio ilgus metus prašosi pati sistema. O kalbėti, kad papildoma priemoka gerina paslaugos kokybę, tai, sakyčiau, manipuliacinė retorika.
Ko gero, ne visi pacientai sutiktų, kad yra patenkinti gydymu viešojoje įstaigoje. Kita vertus, paslaugų kokybiškumo klausimas kitą kartą – ir subjektyvus dalykas.
Tai, kad skiriama daugiau laiko, gydytojas ilgiau į akis pažiūri, kad sėdi ant dizainerio kėdės ar fotelio, žinoma, maloniau. Bet paslaugos kokybę apibrėžia objektyvūs kriterijai ir viešajame sektoriuje ji yra aukšta ir gera. Norime visuomenei tai labai aiškiai pasakyti.
Pažymima, kad privatus sektorius dažnai pasiima „uogas ant torto“, o patys sunkiausi atvejai vis tik gydomi viešosiose įstaigose, kai ir komplikacijų rizika didesnė, matyt, natūraliai yra ir daugiau neigiamų atsiliepimų.
Taip, pacientų tankis čia didžiausias, gydomi sudėtingiausi atvejai.
Naują pasipiktiną sukėlė ir išbandoma ne vienoje šalyje jau pritaikyta registracijos pas gydytojus sistema, kai registruojamasi ne „pas konkretų specialistą, o į kabinetą“. Ar pasiteisinus bandomajam projektui ateityje, tokia tvarka gali įsigalioti visose įstaigose?
Balandžio 15 d. įsigaliojęs ministro įsakymas, kuris įpareigoja sveikatos priežiūros įstaigas parodyti laikus ir leisti pacientams registruotis 4 mėnesius į priekį, yra labai svarbus žingsnis vėlgi ir didinant paslaugų prieinamumą, ir skaidrinant eiles bei jas iš dalies ir mažinant. Dabar išankstinėje pacientų registracijos sistemoje žmonės pasirinkdami ir gydymo įstaigą, ir gydytojo pavardę matys vidutinį laukimo laiką. Taigi tai suteikia skaidrumo, kiek ir kur tu lauksi.
Kalbant apie pasiūlymą registruotis pas gydytoją specialistą, nežinant jo pavardės ar mokslinio laipsnio, tokie pavyzdžiai rodo, kad tai mažina laukimo laiką – jei reikia pagalbos, žmonės juos greičiau ir renkasi, registruojasi. Jei pacientas nori labai specifinio gydytojo, tikėtina, dažnai renkiesi pas jį patekti privačiai. Manome, kad registracija pas specialistą be konkrečios pavardės didins prieinamumą ir mažins eiles.
Visose gydymo įstaigose dirba praktiškai tie patys gydytojai, turintys tą patį akredituotą, licencijuotą išsilavinimą. Tai paslaugos teikimo kokybė viešajame sektoriuje yra tokia pati gera kaip ir privačiame.
Tad dabar atidarėme registraciją 4 mėnesiams į priekį ir stebime, kokį tai turės poveikį eilėms. Kitas etapas – vertinti pavardės pasirinkimą, kai sudarome galimybę rinktis ir ne. Tada padarysime statistinę analizę ir žiūrėsime – jei rezultatai ir laukimo laiko skirtumas bus labai reikšmingas, pasirinksime tą variantą, kuris rodys, kad eilių mažėjimas yra efektyvesnis. Jei eilių trumpėjimas būtų maždaug toks pat tiek renkantis konkretų gydytoją, tiek registruojanti pas specialistą be konkrečios pavardės, priimsime atitinkamą sprendimą, kuris visuomenėje kels mažiau susirūpinimo ar nerimo. Visi šie sprendimai yra tam, kad tarnautų žmonėms.
Taigi neatmetama galimybė, jei efektyvesnė pasirodytų sistema, kai rinktis specialisto pavardės negalima, tai įsigaliotų visur?
Taip, tai galėtų tapti visuotine praktika. Suprantame, kad medikų ir pacientų bendruomenėje turime tiek oponentų, tiek palaikytojų. Girdime ir balsus, kurie sako, kad labai svarbu specifiškai rinktis pavardę. Suprantame, kad yra skirtumas, kai kalbame apie konkretaus specialisto pasirinkimą, kai yra lėtinės būklės, tada net geriau, kai tęsiamas lankymasis pas tą patį gydytoją. Čia labiau kalbama apie tuos atvejus, kai pas gydytojus lankomasi pirmą kartą. Žiūrėsime, kad sprendimas būtų kliniškai, vadybiškai ir socialiniai labiausiai priimtinas.
Buvo užsiminta apie prioritetines eiles pas gydytojus, kad tam tikri pacientai turėtų pirmumą patenkant pas gydytojus – kada ir kaip tai galėtų veikti?
Tai yra dar vienas iš būdų, kaip mažinti eiles. Tai leistų pacientus grupuoti pagal būklės riziką – kaip skubiai yra reikalinga mediko pagalba. Jei ūmi būklė, aišku, teikiama skubi medicinos pagalba, bet kalbame apie ambulatorinę grandį, kai pacientui galbūt reikia pasikonsultuoti su gydytoju per keletą, iki 7 dienų. Taigi paciento riziką grupuotume į 3 grupes ir pagal tai organizuojame „žalią koridorių“. Jau yra numatomos darbo grupės kriterijams, algoritmams parengti. Tikrai sieksime, kad tiems, kuriems reikalinga skubesnė pagalba, ją gautų maksimaliai greitai, nelauktų dabar numatytų 30 dienų. Dabar visi pacientai – ir skubesni, ir galintys palaukti – susimaišę vienoje eilėje.
Neseniai audringų diskusijų sukėlė ir ligonių kasų pristatyti pokyčiai dėl viršsutartinių paslaugų apmokėjimo tvarkos. Pacientams, kuriems reikia pagalbos, matyt, sunku suprasti, kas apskritai yra kvota ir kad atsidūręs „už linijos“ turėtų ilgiau laukti kažkokios procedūros. Taip pat girdime, kad kai kurių tyrimų žmonėms tenka laukti ir iki 2 metų, eilėse pas tam tikrus specialistus – mėnesiais. Ką jūs galėtumėte pasakyti pacientui, atsidūrusiam tokioje situacijoje?
Paslaugos mastas ir sutartis yra sudaroma atsižvelgiant į keletą kriterijų – vienas jų yra tai, kiek pernai suteikei paslaugų, tai yra kokia apimtimi veikia gydymo įstaiga. Kiti kriterijai yra būklės ir demografija – kokių būklių, kokio amžiaus pacientai kreipiasi tam tikrame regione. Ne paskutinėje vietoje yra ir ribotas sveikatos biudžetas. Tai pirmiausia paslaugos klasifikuojamos į prioritetines ir svarbias, bet antro pirmumo. Atsižvelgiant į gydymo įstaigos pajėgumą visos prioritetinės paslaugos yra suteikiamos. Bet kai ligonių kasos įstaiga pateikia sutarties pasiūlymą, jos gali derėtis, sakyti, kad kažkokių paslaugų reikia suteikti daugiau nei kitų.
Ligonių kasos yra numačiusios tam tikrų paslaugų augimą, tačiau kartais tai neatspindi realios pacientų būklės, o lemia kažkokie kiti veiksniai. Tad kai matome, kad ne klinikinis veiksnys ar prasta paciento sveikatos būklė tampa lemiančiu veiksniu [operacijai atlikti], ligonių kasos sako, kad tai gal galime kiek apriboti. Bet noriu pabrėžti, kad nė vienas pacientas neatsiduria už brūkšnio, tik vieniems gal reikia ilgiau palaukti, kitiems – trumpiau. Be to, išankstinės pacientų registravimo sistemos atvėrimas pacientams leidžia matyti visos Lietuvos savivaldybes ir, jei patogu, jie gali pasirinkti ir kitą gydymo įstaigą, savivaldybę.
Bet natūralu, kad sveikatos paslaugų poreikiai auga dėl senstančios visuomenės, besiplečiančios paslaugų ir gydymo įstaigų pasiūlos, brangstančių technologijų ir jų bei inovacijų suteikiamų galimybių.
Daug kritikos sulaukė Arūno Dulkio reformos dalis dėl tam tikrų skyrių, kurie neatitinka nustatytų paslaugų teikimo kriterijų, uždarymo mažesnėse regionų ligoninėse. Ką nors dėl to, kaip žadėjote, jau darote?
Čia kalbame apie du Vyriausybės nutarimus. Vienas jų, kuris kelia nerimą regionų gydymo įstaigos, yra apie gimdymų, chirurginių operacijų, skyriuose gydytų vaikų skaičių, kurie kaip ir apibrėžia kokybės standartą. Kur yra išpildomas numatytas kriterijus, valstybė sako, kad taip užtikrinama kokybė. Kitas nutarimas gi nustato gydymo įstaigų tinklą – kokiu tankiu kokio tipo išdėstytos gydymo įstaigos ir kokias paslaugas turėtų teikti.
Mes dabar sustabdėme šių nutarimų galiojimą ir dirba įvairių grupių interesus atstovaujančios suburtos darbo grupės, peržiūrime visus kriterijus dviem aspektais – visų pirma klinikiniu, kiek jie pagrįsti. Tikėtina, kad šie reikalavimai, įvertinus jų pagrįstumą, koreguosis. Kitas žingsnis – vadybinis, kokios paslaugos, atsižvelgiant į savivaldybių demografiją ir pagalbos poreikį, gali ir turi būti teikiamos savivaldybėse. Visa tai ir parodys, kaip galėtų keistis gydymo įstaigų išsidėstymas ir jose teikiamų paslaugų tipai. Bet noriu priminti, kad šios Vyriausybės prioritetas – regionai, čia gyvenantys žmonės ir jų poreikiai. Jau dabar esame suplanavę 20 išvykų į skirtingas gydymo įstaigas.
Taigi einate pirmtako takais – paskutiniais kadencijos metais A. Dulkys įgyvendinant reformą irgi aktyviai keliavo po visos šalies įstaigas.
Taip, dabar taisysime klaidas.
Ministerijos planus į regionus pritraukti 500 slaugytojų ir 100 gydytojų medikų organizacijos vertina kaip labai ambicingus. Pasak jų, tiek slaugytojų fiziškai neįmanoma pritraukti, nes tik trečdalis baigusių apskritai pasirenka darbą viešajame sektoriuje. Kokiu būdu ketinate taip greit sukurti tokias darbo sąlygas, atlyginimus, kad slaugytojai imtų plūsti į regionus?
Tie skaičiai, kuriuos įvardijame, atsižvelgiant į keturių metų politinį ciklą, yra adekvatūs ir ambicija adekvati. Pirmiausia, maksimaliai sieksime išnaudoti pritraukimo į regionus programas. Kiek važinėjome po regionus, girdime, kad šios priemonės yra panaudojamas. Kitas dalykas – naujo slaugytojų karjeros modelio sukūrimas. Kadangi slaugytojų Lietuvoje trūksta labiausiai, bendradarbiaudami su profesinio mokymo centrais, kai kur – kolegijomis, bandome ir didiname slaugytojų padėjėjų profesijos ir studijų formalizavimą. Tai reiškia, kad turėdami pagrindinį išsilavinimą žmonės per 8 mėnesius gali įgyti slaugytojo padėjėjo kompetenciją ir iš karto ateiti dirbti į gydymo įstaigą. Kartu jie turi galimybę augti profesiškai, sudarytos sąlygos studijuoti ir įgyti slaugytojo kompetencijas bei, jei nori, – išmaniosios slaugos kompetencijas.
Sudarant galimybes veikti tokiam slaugytojo karjeros modeliui, profesija tampa labiau patraukli. Be abejo, vertiname visas galimybes didinti ir darbo užmokestį, daug dėmesio pradedame skirti ir darbo sąlygų gerinimui, tai apima ir darbo krūvių subalansavimą, ir psichoemocinės aplinkos vertinimą, kad darbo sąlygos būtų orios ir tinkamos.
Valdydami daugelį šių veiksnių ir įgyvendinami priemones siekiame, kad gydytojai ir slaugytojai ateitų į regionus. Papildomai su Švietimo, mokslo ir sporto ministerija jau suderėjome, kad per visą mūsų politinį ciklą kiekvienais metais mūsų valstybė apmokės po 20 papildomų gydytojų rezidentūros finansuojamų vietų ir jos specifiškai būtų skirtos regionams, atliepiant jų poreikius. Taigi vertindami besitraukiančią mūsų demografiją ir visoje Europoje konkuruodami dėl tų pačių medikų, bandome gerinti darbo sąlygas ir pritraukti tiek naujus specialistus, tiek sugrąžinti tuos, kurie turi išsilavinimą, tačiau daug metų nedirba.
Ne vienas ministras apie tai kalbėjo, išties tikite, kad pavyks?
Be abejo, tai yra mūsų strateginis tikslas – sustiprinti sveikatos sistemą, kad ji būtų tvari, tai reiškia atspari ir patvari, kad ji nesubyrėtų. Tam ir infrastruktūrą stipriname, papildomai „įliejame“ žmonių, optimizuojame gydymo įstaigų tinklą ir tikime, kad visos tos priemonės suteiks sistemai atsparumo.
Gyvos diskusijos ir apie tai, kad daugiau lėšų į sveikatos iždą padėtų surinkti bei paskatinti daugiau atsakomybės vizito pas gydytoją ar siuntimo mokestis. Tai nėra naujiena žiūrint ir į artimus kaimynus – latvius, estus. Matytumėte tokio mokesčio prasmę ir poreikį Lietuvoje?
Mūsų politinėje kadencijoje kol kas realaus svarstymo apie tai nėra, bandome visas kitas priemones eilėms mažinti, prieinamumui užtikrinti. Pasižiūrėsime, ir kaip sekasi mūsų kolegoms kaimyninėse šalyse Latvijoje ir Estijoje. Preliminarios įžvalgos tokios, kad mokesčio buvimas ne ypatingai reikšmingai keičia paciento elgseną.
Buvęs ministras A. Dulkys buvo užsiminę apie PSD įmokų didinimą, siekiant surinkti daugiau lėšų į PSDF biudžetą, kaip suprantu, jūs einate kitu keliu?
Mūsų politinė darbotvarkė tikrai nenumato PSD mokesčio didinimo, daugiau kalbame ir dirbame ties tuo, kad visų pirma didėtų valstybės lėšomis draudžiamų asmenų sumokamas mokestis ir įnašas į Privalomojo sveikatos draudimo fondą būtų didesnis. Tada būtų daugiau subalansavimo, skaičiavimus dėl to jau atliekame ir pradėsime dialogą su Finansų ministerija.
Dėkoju už pokalbį.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
Susilauks karmos ši persona.
