Epidemiologas konstatuoja, kad žmones užklumpantis pandeminis nuovargis – realus, o griežti ribojimai turi savo kainą ir pasekmes. Jo manymu, Lietuvoje prieita prie represinio pobūdžio priemonių, kurios pakerta pasitikėjimą valdžia.
„Todėl nenuostabu, kad žmonės nenori laikytis ne tik kvailų apribojimų, bet ir protingų. Ažiotažas dėl vaikų su rogutėmis, patekimo į parkus ir pažintinius takus, ribojimai – tai visuomenės anti-sveikatos pavyzdžiai, tai Meilės ministerija iš George Orwell‘o „1984“, – savo nuomonę dėstė jis.
Apie tai, kaip pavyksta tvarkytis su pandemija ir kokiomis nuotaikomis šiuo metu gyvena Švedija, kalbamės su joje dirbančiu lietuviu epidemiologu, biomedicinos mokslų daktaru A. Kavaliūnu.
Dar nuo pavasario daug girdime apie visai kitokią Švedijos kryptį pandemijos metu, neretai ji sulaukia nemažai kritikos. Kokia šiuo metu situacija šalyje?
Ko tik neprirašyta apie Švediją pastaruoju metu. Turbūt dažniausiai sutinkamas elementas – neva strategija siekė kolektyvinio imuniteto. Visų pirma, kolektyvinis imunitetas – šios pandemijos baigtis, o ne priemonė. Man būtų sunku įsivaizduoti šalį, kurioje tai būtų naudojama kaip priemonė, nes tada vietoje nuolatinio priminimo laikytis atstumo turėtų būti priešinga rekomendacija...
Beje, priminsiu, kad Švedija renginių dalyvių skaičių 2020 m. kovo 11 d. apribojo iki 500, kovo 27 d. – iki 50. Ši taisyklė liko galioti vasarą bei rudenį, o šiuo metu galioja 8 žmonių taisyklė. Tuo metu Lietuvoje garsiai nuskambėjo krepšinio varžybos arenoje – tad kuri šalis jums čia labiau primena kolektyvinio imuniteto paieškas?
Vertinat epidemiologinę situaciją Švedija taikė įvairias privalomas ir rekomenduojamas priemones. Esminis skirtumas nuo daugelio šalių tas, kad Švedija nepaskelbė ekstremalios padėties ar karantino, bet praktikoje įvesti apribojimai bei taikomos rekomendacijos (taip pat atsižvelgiant į tai, kad rekomendacijų švedai noriai laikosi) pasiekė panašių rezultatų.
Pavyzdžiui, mobilumas 19 sav. buvo sumažėjęs 16 proc. (Stokholme – 23 proc.), kai tuo tarpu Danijoje – 13 proc., Norvegijoje – 12 proc., Suomijoje – 20 proc. Šiuo metu Švedijoje dirbančiųjų namuose procentas – rekordiškai aukštas (pvz., Stokholme einančių ar keliaujančių į darbą sumažėjo 34 proc.). Pabrėžtina, kai Švedija, neskelbdama karantino ir su tuo susijusių griežtų apribojimų, laikėsi šalyje galiojančių įstatymų ir neperžengė jų taikymo, nes tai prieštarautų Konstitucijai.
Taip pat verslo ribojimai nebuvo galimi, o teisę visuotiniam mokyklų uždarymui vyriausybė buvo gavusi atskiru parlamento pritarimu – bet to kol kas neprireikė. Čia galima pastebėti, kad 2021 m. sausį įsigaliojo naujas laikinas pandemijos įstatymas, kuriuo vyriausybei suteikiama daugiau galių (pvz., riboti verslo, kuris neužtikrina saugumo reikalavimų, veiklas). Tačiau, epidemiologų nuomone, dar ne iki galo išnaudotos visos turimos priemonės, kad imtis naujų. Be to, epidemiologinė situacija šalyje gerėja – nuo metų pradžios mažėja hospitalizacijos apimtys, taip pat ir naujų nustatomų atvejų.
Kokie dar ribojimai šiuo metu taikomi Švedijoje?
Šiuo metu šalyje galioja tokie pagrindiniai draudimai: alkoholio pardavimo laiko ribojimas baruose, kavinėse, restoranuose – iki 20 val., 4-ių žmonių prie vieno stalo taisyklė viešojo maitinimo įstaigose.
Daugelyje regionų galioja 8-ių žmonių taisyklė viešiems ar viešose vietose organizuojamiems renginiams (susibūrimams), tačiau ji netaikoma vaikų laisvalaikio veiklai ir užsiėmimams.
Pažymėtina, kad gerėjant epidemiologinei situacijai bei didėjant vakcinuotų proporcijai tarp labiausiai pažeidžiamų grupių daugelyje komunų (savivaldybių) atšaukiamas draudimas lankytis slaugos namuose (tebegalioja 35 iš 290 komunų).
Taip pat teikiamos atitinkamos rekomendacijos: dažnai ir kruopščiai plauti rankas, laikytis atstumo, pajutus bent menkiausius simptomus likti namuose, tai pat – pasidaryti testą. Rekomenduojama riboti fizinius kontaktus, dirbti iš namų, jei tai įmanoma.
Nuo sausio 7 d. taip pat galioja rekomendacija 17 m. ir vyresniems asmenims dėvėti veido kaukes viešajame transporte piko valandomis.
Lietuvoje tik dabar pradedama intensyviau diskutuoti dėl to, kad galbūt kaukių nereikėtų viešose atvirose erdvėse.
Švedijos visuomenės sveikatos agentūra niekada nepasisakė prieš kaukių dėvėjimą, tačiau akcentavo, kad tai gali būti papildoma priemonė tam tikrose situacijose. Pvz., niekada nebuvo kvestionuojamas kaukių efektyvumo klausimas sveikatos priežiūros įstaigose. Bet sutikite, medikų žinios ir patirtis kaukių atžvilgiu (kaip teisingai užsidėti, dėvėti, nusiimti) yra nelabai sulyginama su neturinčiųjų medicininio išsilavinimo.
Be abejo, kad tai ne „raketų mokslas“, bet tai, kokį rezultatą kiekvienas matome, ir parodo didžiulį skirtumą nuo įvairių eksperimentų rezultatų laboratorijose, matematinių modelių, simuliacijų kompiuteriuose ir realaus pasaulio. Nebūtina būti didžiu mokslininku, kad pamatytume, jog kaukės „šviesesnio rytojaus“ neatnešė.
Pavyzdžiui, Slovėnijoje kaukės buvo privalomos balandį–birželį, nuo liepos jas reikėjo dėvėti uždarose patalpose, o nuo spalio – taip pat ir lauke. Slovėnija šiuo metu pagal suminį COVID-19 mirtingumo rodiklį yra ketvirta pasaulyje (antra, jei neskaičiuotume San Marino ir Gibraltaro). Lietuvos kaukių politiką, manau, geriau už mane žinote. Lietuva taip pat spėjo pasiekti naujai nustatomų atvejų pasaulinio rodiklio viršūnę.
Pasigirdo pranešimų, kad Švedija ėmėsi naujų ribojimų pasimokiusi iš savo klaidų. Ką jūs pasakytumėte į tai?
Taip, tai dar vienas dažnas argumentas, kad švedai pripažino savo klaidas. Na, taip, bet kritika bei savikritika Švedijoje yra priimtina. Ir kur kas labiau nei Lietuvoje. Ir vargu, ar atsiras šalis, kuri įvardins save kaip sėkmingą pavyzdį šioje krizėje (tik, prašau, nevardinkite didesnių ir mažesnių salų, nes Gotlando sala taip pat pirmąją bangą atlaikė kur kas geriau nei žemyninė Švedijos dalis). Kitas dalykas, kad didžiausia problematika – tai slaugos namų pacientai (73 proc. mirusiųjų su COVID-19 buvo slaugos namų pacientai arba slaugomi savo namuose) bei imigrantai.
Pavyzdžiui, mirčių perviršis kovo–gegužės mėn. išaugo 220 proc. tarp imigrantų iš Sirijos, Irako, Somalio, kai mirčių tarp gimusiųjų Švedijoje ar kitose Europos šalyse sumažėjo 1 proc. Tai dar kartą pabrėžia socialinių-ekonominių veiksnių svarbą. Apie tai reikia kalbėti ir šias problemas reikia spręsti. Tačiau šie aspektai fundamentalaus požiūrio į pandemijos valdymą nekeičia – svarbiausia yra valstybės ir visuomenės dialogas bei partnerystė. O griežtas karantinas yra perteklinė ir daugiau žalos nei naudos atnešanti priemonė.
Naujos fiksuojamos viruso atmainos kaip nors keičia politinius sprendimus dėl kokių draudimų ar ribojimų?
Taip, naujos viruso atmainos taip pat pakoregavo taikomų priemonių amplitudę Švedijoje. Šiuo metu galioja laikinas draudimas atvykti iš Jungtinės Karalystės, Norvegijos ir Danijos. Tačiau tai netaikoma Švedijos piliečiams, prekių bei krovinių vežėjams, taip pat norintiesiems aplankyti savo tėvus, yra ir išimčių keliaujantiems darbo reikalais. Nuo vasario 6 d. iš visų atvykstančiųjų taip pat reikalaujama neigiamo testo, atlikto ne vėliau kaip per 48 val.
Lietuva pirmiausia įsivedė griežtą karantiną nuo perdegimo gelbėdama sveikatos apsaugą, tačiau net ir gerokai sumažėjus pacientų nesiryžta imtis didesnių laisvinimų. Kokia situacija pas jus – kaip sekasi medikams tvarkytis su COVID-19 pacientų srautais?
Be abejo, sveikatos priežiūros sistemos darbuotojams tai labai sunkus metas. Bet su šiais iššūkiais susiduria daugelis šalių. Aš tik atkreipsiu dėmesį, kad pilnu tempu dirbančios, o kartais ir perpildytos ligoninės – anoks fenomenas. Užtektų paieškoti, kas rašoma apie 2017–2018 m. gripo sezoną: užplūdusiems pacientams statomos papildomos palapinės JAV ir gydytojai prašomi dirbti viršvalandžius, sveikatos sistema perpildyta Jungtinėje Karalystėje, sunkiausia žiema per 14 metų Italijoje, lovų trūkumas Nyderlanduose, ligoninės, užplūstos pacientų Japonijoje ir t.t. Taip, sunku visiems. Bet kam ta panika?
Štai neseniai publikuotoje Stanfordo universiteto mokslininkų studijoje išanalizuotas COVID-19 plitimo mastas bei taikytos nefarmakologinės intervencijos 10-yje šalių, tarp jų – ir nesiėmusiose griežtų priemonių Švedijoje bei Pietų Korėjoje. Tyrimo išvada: reikšmingų skirtumų tarp griežtų ir paprastesnių intervencijų stabdant infekcijos plitimą nebuvo. Taigi, panašių rezultatų galima pasiekti ir su paprastesniais apribojimais. Autoriai taip pat kvestionuoja, ar griežtos priemonės padėjo geriau apsaugoti pažeidžiamiausius, nes aiškių to įrodymų nėra.
Kad galima susitvarkyti be griežto karantino, Švedija dar kartą ką tik įrodė ir kovodama su antrąja banga. Kaip minėjau, hospitalizacijos apimtys šalyje mažėja.
Štai vasario 11 d. duomenimis, iš viso ligoninėse gydyta 1400 pacientų su COVID-19, intensyvios terapijos skyriuose – 227 (iš viso lovų – 682; laisvų – 23 proc.); apimtys regionuose – gana skirtingos, dauguma regionų dirba sustiprintu režimu, daugiausiai darbo – didžiųjų miestų regionuose bei Pietų Švedijoje, kurioje pavasaris praėjo be didesnės įtampos.
Visuose regionuose naujai nustatomų atvejų kreivė pakrypusi žemyn, tačiau ekspertai įspėja, kad atsipalaiduoti dar negalima, nes kitose Europos šalyse (pvz., Airijoje, Nyderlanduose, Portugalijoje, Ispanijoje) kur kurį laiką buvo fiksuojama mažiau atvejų, jų vėl pradėjo daugėti.
Prasidėjus vakcinacijai bent Lietuvoje nestinga susipriešinimo visuomenėje – vieni laukia skiepų, kiti dar dvejoja ar teigia patiriantys spaudimą. Kaip Švedijoje vyksta vakcinacija – kokios grupės pirmiausia skiepijamos, ar kyla kokių problemų dėl to?
Manau, kad žmonių domėjimasis vakcinų efektyvumu ir galimais šalutiniais reiškiniais yra natūralus. tokių klausimų uždavimas sau ir kitiems neturi būti painiojamas su sąmokslo teorijomis.
Švedija pirmiausia pasirinko sudaryti galimybę pasiskiepyti labiausiai pažeidžiamiems ir turintiems didžiausią riziką, t. y. vyresnio amžiaus žmonėms, gyvenantiems slaugos namuose ar slaugomiems savo namuose, taip pat personalui, kuris dirba su šiais pacientais.
Visuomenės sveikatos agentūra parengė keturių fazių vakcinacijos planą su prioritetinėmis grupėmis įvertinus riziką. Pirmoji fazė pradėta pernai gruodžio mėn. ir štai antrajame pagal dydį šalies mieste Geteborge visi slaugos namų pacientai buvo paskiepyti dar šių metų sausio 13 d. Šiuo metu 80 proc. priklausančių didžiausios rizikos grupei jau yra gavę pirmąją skiepo dozę, o 30 proc. – abi.
Antroje fazėje prioritetai teikiami vyresniems nei 65 m. asmenims, taip pat žmonėms, kuriems atlikta organų transplantacija, dializuojamiems pacientams ir t.t. Vos pradėjus vakcinaciją šalies regionai kėlė klausimą dėl sveikatos priežiūros darbuotojų. Visuomenės sveikatos agentūra rekomendavo paraleliai su pirmąja faze taip pat pradėti didesnės rizikos medikų (pvz., dirbančiųjų intensyvios terapijos skyriuose) vakcinaciją.
Kasdieniniame darbe, be abejo, kad kyla įvairiausių iššūkių, daugiausia jų susiję su logistika – nemanau, kad jie būtų kuo nors išskirtiniai.
Kokiomis nuotaikomis apskritai gyvena Švedijos visuomenė? Bent Lietuvoje daug gyventojų skundžiasi esantys pavargę nuo vis tęsiamų ribojimų...
Švedijos vyr. epidemiologas Anders Tegnell nuo pat pandemijos pradžios akcentavo priemonių tvarumo, proporcingumo ir ilgalaikiškumo aspektus, kaip ir ne kartą kartota – „mes bėgame maratoną, o ne sprintą“. Pandeminis nuovargis – realus, o griežti ribojimai turi savo kainą ir pasekmes.
Šiuo metu daug dėmesio artėjančioms vadinamosioms „slidinėjimo“ atostogoms, nes numatomas didesnis gyventojų mobilumas, todėl svarbu tinkamai pasiruošti ir laikytis rekomendacijų. Šios atostogos, dar vadinamos sporto atostogomis, Šiaurės šalyse vaidina svarbų vaidmenį. Tai savaitė atostogų mokiniams, tačiau ir jų tėvai atostogauja kartu, populiariausia, žinoma, išvykti slidinėti. Švedijoje reguliariai atliekamos gyventojų apklausos ir nuomonių tyrimai dėl pandemijos, pasitikėjimo tarnybomis, rekomendacijų laikymosi.
Pvz., naujausios apklausos duomenimis, 9 iš 10 laikosi rekomendacijų, 9 iš 10 gerai žino taikomus apribojimus ir rekomendacijas, 9 iš 10 planuoja skiepytis, 7 iš 10 žiūri optimistiškai į pandeminės situacijos vystymąsi ateityje, nors 6 iš 10 nerimauja dėl galimų pasekmių visuomenės psichikos būklei ir fizinei sveikatai, 7 iš 10 taip pat nerimauja dėl galimo nedarbo augimo.
Esate anksčiau pažėręs kritikos Lietuvos valdantiesiems dėl pandemijos valdymo priemonių. Kaip jums, žiūrint iš šono, atrodo dabartinė situacija, kai po dviejų mėnesių griežto karantino gniaužtai atleidžiami labai palengva?
Man tai visiškai nesuprantama. Švedijos visuomenės sveikatos agentūros ekspertai ne kartą pabrėžė, kad labai svarbu matyti ir vertinti visumą, o ne tik skaičiuoti mirusiuosius. Reikia vertinti pandemijos bei priemonių jai suvaldyti poveikį ne tik šios ligos sergamumui ir mirtingumui, bet taip pat ir kitoms ligoms, sveikatos priežiūros prieinamumui, psichikos sveikatai, gyvenimo būdo bei rizikingos elgsenos pokyčiams, kitiems sektoriams – švietimui, užimtumui, kultūrai, verslui, ir t.t. Taip pat ir vertinimo aspektai turi būti ne tik epidemiologiniai, medicininiai, bet ir teisiniai, kultūriniai, socialiniai, ekonominiai...
Šios agentūros parengtame pasirengimo pandemijai plane labai aiškiai įtvirtinta nuostata, kad svarbu ne tik sumažinti sergamumą bei mirtingumą, bet ir sumažinti įvairias neigiamas pasekmes individams ir visuomenei. Taigi ypač svarbu sudaryti sąlygas fiziniam aktyvumui, užtikrinti vaikų poreikius, įvairių socialinių funkcijų tęstinumą ir kt.
Vienas pamatinių medicinos etikos principų, žinomas dar nuo Hipokrato laikų, yra – svarbiausia nepakenk (lot. primum non nocere). Kol kas nematome, kad daugelyje šalių jis užimtų svarbią vietą vertinant visuomenės sveikatos ar taip vadinamas nefarmakologines intervencijas (angl., non-pharmaceutical interventions). Infekcijos plitimo modeliavimas bei galimų priemonių taikymas neturi apimti vien tik šios vienos konkrečios ligos aspekto.
Negali būti vertinami vien tik potencialiai teigiami aspektai, nes kaip jau visi žinome, yra visa galybė neigiamų aspektų. Pvz., apskaičiuota, kad vien tik mokyklų uždarymas JAV gali būti susijęs su 13,8 mln. prarastų gyvenimo metų. Susifokusavimas tik į vieną problemą nematant visumos ir ignoruojant visus kitus padarinius – tai vienaakio senio istorija, kuris pamiršo, kad akis turi dvi.
Kur, jūsų nuomone, padarytos esminės klaidos?
Manau, esminės klaidos buvo ir yra piktnaudžiavimas valdžia – represinio pobūdžio priemonių taikymas. Jos pakerta pasitikėjimą valdžia, todėl nenuostabu, kad žmonės nenori laikytis ne tik kvailų apribojimų, bet ir protingų. Ažiotažas dėl vaikų su rogutėmis, patekimo į parkus ir pažintinius takus ribojimai – tai visuomenės anti-sveikatos pavyzdžiai, tai Meilės ministerija iš George Orwell'o „1984“.
Taip pat – itin prasta komunikacija, sudaranti trečio pasaulinio karo ar naujojo maro įvaizdį. Taip nėra, juk, manau, jau visiems žinoma, kad didelė dalis (bet ne visi) apskritai nesiskundžia ar turi lengvus simptomus. Vaizdai iš reanimacijos ir kasdienis atvejų skaičiavimas nepadeda suvokti, kad šios ligos pavojingumas yra ne tame, kad kai kurie turintys didelę riziką gali numirti, o tame, kad ji lengvai plinta, todėl ypač svarbus sąmoningumas.
Deja, bet sąmoningumas Lietuvoje apsiriboja tik kunigiškų pamokslų viešoje erdvėje išsisakymu, apie tai, kokia mūsų visuomenė tokia ir anokia. Visų pirma, valdžia turi spręsti struktūrines problemas, o ne perkelti atsakomybę ant žmonių. To nėra.
Galima pasvarstyti, ką darys žmogus, pajutęs lengvus peršalimo simptomus, jei jo atlyginimas apsiriboja minimalia alga, o likimas namuose apsiribos 62 proc. pajamų? Bet ar tai žmogaus problema? Turi būti ir darbdavio bei valdžios sąmoningumas (darbo namuose skatinimas, socialinių garantijų užtikrinimas). Be abejo, dar lieka ir kitos struktūrinės problemos, pvz., šešėlinė ekonomika – ką veiks žmogus, pajutęs lengvus peršalimo simptomus, kuris oficialiai nedirba?
Bet ar tai žmogaus problema, ar valstybės nemokėjimas tvarkytis? Sutinku, kad kai kurios problemos per mėnesį ar du neišsispręs, bet gal tada jau būtų laikas keisti pasakojimo motyvus?
Tuo pačiu perorientuoti ir kovos su pandemija priemones. Pagrindinis epidemiologijos principas yra, kad ligos – tai ne atsitiktinumas; tam tikri žmonės ir jų grupės turi didesnę riziką susirgti vienokiomis ar kitokiomis ligomis, tam turi įtakos genetiniai veiksniai, elgsena, socialinė-ekonominė padėtis, aplinka, bei šių veiksnių tarpusavio sąveikos. Kaip šis principas įgyvendinamas pastaruoju metu?.. Nepagrįstų rizikos vertinimu prievolių įvedinėjimas taip perkeliant atsakomybę žmonėms ir nesprendžiant struktūrinių problemų – tai valstybės neįgalumo požymis.
Šioje vietoje Švedija elgėsi kaip nors kitaip?
Švedijoje pirmosios bangos pajutus peršalimo simptomus buvo galima ir prašoma likti namuose be papildomų vizitų pas gydytojus ir pažymų (iki 15 d.), užtikrinant socialines išmokas nuo pirmosios dienos.
Tuo metu, kai dar Lietuvoje nebuvo jokių rekordų ir valdžios atstovai, pradedant ministru ir baigiant prezidentu gyrėsi, kaip puikiai suvaldyta pandemija bei pasiruošta antrajai bangai, įspėjau, kad Lietuva – nepasiruošusi.
Nors į kai ką buvo atkreiptas dėmesys (pvz., pradėti skelbti hospitalizacijos duomenys, pasirodė reprodukcinio skaičiaus skaičiavimai, skelbiami situacijos vertinimai), vis tik esminė išvada išlieka ta pati – nors jau metai, kaip žinome apie SARS-CoV-2, Lietuva iki šiol dar nėra atlikusi išsamios epidemiologinės analizės (arba ji nėra viešai prieinama). Todėl žongliruojama keletu skaičių, užuot įsigilinus į esmę. Priminsiu, kad lentelės su absoliučiais skaičiais bei skambučių išklotines primenantys kontaktų atsekamumo duomenys nėra analizė.
Analitinių pajėgumų trūkumas sumaišytas su prasta komunikacija represijų fone – tai hemingvėjiškas „mirties po pietų“ kokteilis. Linkiu nustoti jį ragauti. Ir atmerkti pagaliau tą antrąją akį.
Dėkoju už pokalbį.
