Už šį neabejingumą ir ryžtą veikti medikė buvo nominuota ir „Metų kaunietės“ konkurse. Nors į finalinį etapą ir nepateko, moteris neslepia – šis įvertinimas šildo širdį: „Priėmiau kaip galimybę atkreipti dėmesį į slaugytojo profesiją ir jos svarbumą.“
Plačiau apie slaugytojo darbą ir išgijimo atvejus, kurie prilygsta stebuklui – portalo tv3.lt interviu su Kauno klinikų Širdies chirurgijos anesteziologijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vyresniąja slaugytoja-slaugos administratore K. Skrockiene.
Drįsčiau sakyti, kad dirbate viename iš tų neeilinių skyrių, kur šalia dažnai alsuoja mirtis, lydi žymiai daugiau adrenalino, bet kartu – ir džiaugsmas, kai pavyksta padėti sunkiems pacientams. Ar teisinga būtų taip apibūdinti jūsų darbą? Kaip savo darbo kasdienybę nupasakotumėte jūs pati?
Visuomenėje intensyvioji terapija yra stigmatizuota, nuolat siejama su lydinčia mirtimi. Taip, reanimacijoje mirčių neišvengiame, bet paliatyviosios terapijos skyriuose miršta dar daugiau žmonių. Intensyvi terapija skirta gydyti ir padėti pačiu sunkiausiu ligos etapu, o mirčių būna visuose skyriuose.
Širdies chirurgijos anesteziologijos ir intensyviosios terapijos skyriuje gydomi pacientai iškilus didelėms sveikatos problemoms, todėl jų sveikimas reikalauja nemažai pastangų ir visos gydančios komandos darbo.
Kiekvienas sėkmės atvejis gydant sunkius pacientus teigiamai paveikia personalo emocijas, ypač kai sveiksta pacientai po labai sunkių sveikatos problemų ir ilgai užtrukusio gydymo. Kai kuriuos išgijimo atvejus net pavadiname stebuklu.
Gal turite kokį labiausiai įsiminusį atvejį? Matyt, kartais tai, ar žmogui pavyks išgyventi, priklauso ne vien nuo medikų valios?
Yra buvęs ne vienas toks atvejis, kai pacientą gydome labai ilgai ir išleidę jį iš skyriaus po kiek laiko sutinkame einant sau koridoriumi. Esame turėję atvejų, kai iš reanimacijos iškeltas pacientas išgyvena ilgą gydymo ir reabilitacijos kelią ir grįžta mums pasirodyti, papasakoti, kaip jam sekėsi ir padėkoti. Labai smagu sutikti jau pasveikusius pacientus, nes jų istorijos lieka mūsų atmintyje. Sutinku, kad ne viskas priklauso vien nuo medikų pastangų. Labai svarbus paties paciento indėlis ir noras pasveikti, ne mažiau reikšmingas ir šeimos palaikymas.
Trumpai papasakokite, kas apskritai sudaro slaugytoją darbą ir kuo jis gal specifiškas jūsų skyriuje?
Širdies chirurgijos anesteziologojos ir intensyviosios terapijos skyriuje gydomi pacientai po širdies, krūtinės ląstos ir kraujagyslių operacijų. Tai – ilgai trunkančios ir dažnai sudėtingos operacijos, po kurių pacientams prireikia ilgesnio pooperacinio stebėjimo ir gydymo. Nors daugiausiai esame planinės chirurgijos skyrius, bet neretai atvyksta pacientai iš skubios pagalbos skyriaus, kuriems reikalinga neatidėliotina operacija.
Slaugytojai reanimacijoje – ta grandis, kuri yra arčiausiai paciento, pirmi pastebi besikeičiančią jo būklę ir informuoja gydantį gydytoją, girdi jų išsakomus poreikius, padeda atsistoti ant kojų sveikstant.
Mūsų skyrius yra išskirtinis tuo, kad neturim atskiro slaugytojų posto, iš kurio būtų stebimi pacientai. Slaugytojai nuolat būna palatoje su pacientais. Visu paros metu viena slaugytoja prižiūri 2 pacientus ir rūpinasi jais visapusiškai – vykdo gydytojų nurodymus, stebi gyvybines funkcijas ir informuoja apie būklės pokyčius, kartu su pagalbiniu personalu padeda atsikelti iš lovos pirmomis paromis.
Kartais sveikstančiam pacientui tiesiog norisi pasikalbėti, sužinoti daugiau apie sveikimo eigą, kitus reikia padrąsinti nebijoti judėti, todėl labai svarbus slaugytojų indėlis ir mokant pacientus teisingai atsikelti iš lovos, kad nepakenktų pooperacinei žaizdai. Labai malonu būna išleisti sustiprėjusius pacientus iš intensyvios terapijos ir išgirsti paprastą „ačiū“. O mes savo ruožtu palinkime sveikti ir daugiau pas mus nesugrįžti.
Buvote tarp šiemet nominuotųjų metų kaunietės rinkimuose. Esate įvertinta dėl nekasdienio įvykio – ne darbo metu pamačiusi parkritusį klinikinės mirties ištiktą vyrą, ėmėte jį gaivinti ir išgelbėjote gyvybę. Dar gyvas prisiminimas, kaip viskas vyko?
Visų pirma norėčiau pasinaudodama proga padėkoti dviem studentams – merginai ir vaikinui, su kuriais tą dieną dirbome kaip komanda. Man pamačius susmukusį vyriškį jie jau čiuopė pulsą, priėjus pasakė, kad vyriškis ką tik susmuko jų akyse. Aišku, ilgai nevertinant pačios situacijos supratau, kad reikia pradėti pirminį gaivinimą. Man pasakius, kad reikia gaivinti, vaikinas mane puikiai suprato ir toliau mes dirbome kaip komanda: vaikinas padėjo gaivinti, mergina kvietė pagalbą telefonu. Keistas dalykas šioje situacijoje, kad nesulaukėm jokių praeivių pagalbos, tarsi būtume vieni.
Kolegos, dirbantys mažose ligoninėse, nuolat pabrėžia mažus atlyginimus ir per didelį darbo krūvį, ne vienas pasiryžta ir pakeisti specialybę arba išeiti dirbti į geriau apmokamas sritis. Faktas tas, kad slaugytojų bendruomenė sensta, o studijuojančiųjų mažėja. Bijau, kad artėjam prie rimto šios srities darbuotojų stygiaus.
Gaila, kad šioje streso pilnoje situacijoje man pavyko sužinoti tik tiek, kad jie – studentai, bet jei skaitys šį straipsnį, noriu pasakyti, kad jie tikri šaunuoliai, pilietiški ir atsakingi jauni žmonės. Po šio įvykio jaučiausi, tarsi išlaikius egzaminą, supratau, kad darbas intensyvios terapijos skyriuje, nuolatinis mokymasis kursuose davė daug žinių įgūdžių ir drąsos nepasimesti ekstremalioje situacijoje.
O „Metų kaunietės“ nominaciją priėmiau kaip galimybę atkreipti dėmesį į slaugytojo profesiją ir jos svarbumą. Visuomet nominuojama daug įvairių specialybių moterys – aktorės, dailininkės, visuomenės veikėjos ir panašiai, bet ar kada nors buvo nominuota slaugytoja, sunku pasakyti. Prisipažinsiu, kad mane nustebino ši nominacija, nes tiesiog pasielgiau taip, kaip, manau, turėtų pasielgti kiekvienas žmogus.
Atrodytų, kad medikai išmoksta kontroliuoti emocijas, suvaldyti stresą, bet ar išties taip yra? Ar įmanoma dirbant mediku išmokti susitaikyti su mirtimi, kai išeina ir jauni žmonės?
Manau, kad gebėjimas kontroliuoti emocijas priklauso ir nuo individualių asmens charakterio savybių. Vieni lengviau kontroliuoja savo emocijas, kiti, baigę tuos pačius mokslus, renkasi mažiau streso keliančias darbo vietas. Mes negalėtume dirbti šio darbo, jei kiekvieną netektį priimtume asmeniškai ir tokias emocijas parsineštume namo. Aišku, su mirtimi neįmanoma susitaikyti, tiesiog priimame tai kaip neišvengiamą faktą.
Dirbate ne tik klinikinį, bet ir administracinį darbą. Ar sunku tai suderinti?
Bendrai šiame skyriuje dirbu 20 metų. Įgijau daug neįkainojamos patirties. Prieš trejus metus pradėjau dirbti ir administracinį darbą, dėl to teko sumažinti klinikinio darbo krūvį. Suderinti tai pavyksta, nes neįsivaizduoju savo gyvenimo be klinikinio darbo. Vadovaujant slaugytojų kolektyvui, vertinant iškylančias problemas, reikia turėti praktinių žinių. Be to, labai myliu žmones, mėgstu darbą su jais.
Daug girdime, koks sunkus yra slaugytojų darbas, tačiau krūviai nesureguliuoti, atlyginimai maži, o kur dar ir darbo aplinka, net pasitaikantis mobingas. Ar pačiai teko kada nusivilti savo profesija?
Kolegos, dirbantys mažose ligoninėse, nuolat pabrėžia mažus atlyginimus ir per didelį darbo krūvį, ne vienas pasiryžta ir pakeisti specialybę arba išeiti dirbti į geriau apmokamas sritis. Faktas tas, kad slaugytojų bendruomenė sensta, o studijuojančiųjų mažėja. Bijau, kad artėjam prie rimto šios srities darbuotojų stygiaus.
Kartais aplanko visokios mintys, bet niekada nenusivyliau savo profesija. Kaip tik stengiuosi visiems pabrėžti, kokios slaugytojos svarbios ligonio gijimo procese. Galbūt toks požiūris susiformavo dirbant būtent šiame skyriuje, kuriame slaugytojos visuomet yra vertinamos, įsiklausoma į jų pastebėjimus, vadovai nepamiršta pagirti ir padėkoti slaugos personalui už jų indėlį į sėkmingą darbą.
Daug šiandien kalbama ir apie smurto prieš medikus atvejus, ar pačiai teko su tuo susidurti?
Labai džiaugiuosi, kad neteko to patirti. Manau, kad smurtas prieš medikus buvo visais laikais, tik dabar gal labiau viešinama tokie atvejai. Labai gaila, kad medikas nėra įstatymiškai apsaugoti nuo tokių atvejų.
Kaip apskritai nusprendėte tapti slaugytoja?
Slaugytojos profesija mano gyvenime buvo tarsi natūralus pasirinkimas – mano mama slaugytoja dirba visą gyvenimą. Nuo mokyklos laikų mokėjau tvarstyti žaizdas ir žinojau, kam kokie vaistai gali būti skiriami. Klinikose įsidarbinau tik pabaigus mokslus universitete ir, kaip minėjau, tam pačiam skyriui dirbu iki šiol jau 20 metų. Pradėjau dirbti dar tik besikuriančiame skyriuje, kuris su laiku tik augo ir tobulėjo.
Kaip per tiek metų apskritai pasikeitė slaugytojo darbas?
Slaugytojo darbas iš esmės, ko gero, niekada nepasikeis – jiems visada teks atlikti daugybę su ligonio slauga susijusių procedūrų ir veiksmų. Svarbu, kad keičiasi požiūris į slaugytojo darbą, nors ir labai pamažu. Slaugytojai tampa savarankiškesni priimti sprendimus, daryti įtaką ligonio slaugai, atsirado galimybė dalyvauti įvairiuose kvalifikacijos kėlimo veiklose.
Dėkoju už pokalbį.
