Apie valstybinės medicinos krizę naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutuoja Sveikatos apsaugos ministrė Marija Jakubauskienė.
Ministerija prakalbo apie didžiulius sveikatos sistemos pokyčius, ar išties valstybinė medicina dabar atsidūrusi ties griūties riba?
M. Jakubauskienė: Iš tiesų, sveikatos sistema yra nuolatiniuose procesuose ir nuolatinėse reformose, nuolatiniuose pokyčiuose. Tai mes, kaip Vyriausybė, pradėję savo darbą, pirmiausia pamatėme ir keletą labai svarbių momentų.
Maža to, kad, šiaip žiūrint iš paukščio skrydžio, Lietuvos gyventojų sveikata nėra pati puikiausia. Mes matome didelį potencialą išvengiamo mirtingumo dėl lėtinių ligų, taip pat tikėtinai mažesnį galimą sergamumą infekcinėmis ligomis, kurios yra valdomos vakcinomis. Ir, be abejonės, sveikatos priežiūros veiklos efektyvumas.
Tai suradę tą paveldą, kurį radome sveikatos sistemoje, kuris, iš tiesų, susiformavo jau per daug metų, ir susiformavome savo strategiją, kad mums tikrai reikia pagerinti paslaugų prieinamumą visiems Lietuvos gyventojams – taip pat padidinti sveikatos sistemos efektyvumą ir didinti jos atsparumą, atsižvelgiant į tas geopolitines grėsmes ir situaciją, kurioje mes šiuo metu gyvename.
Iš tiesų, kuo giliau gilinomės, ir tos įžvalgos jau buvo ir anksčiau visiems specialistams, politinei komandai žinomos, ir Lietuvos gyventojams, tie, kurie domisi sveikatos klausimais, tikrai matomos tos problemos. Tai vienas iš labai ryškių simptomų yra būtent viešojo sektoriaus silpimas.
Ir tas viešojo sektoriaus toks resursų netekimas, kai mes kalbame ir apie žmogiškuosius resursus, apie medikus, gydytojus, slaugytojus, ir taip pat apie finansų mažėjimą ar patekimą finansų į viešąjį sektorių, jis pradėjo reikštis tuo, kad atsirado didžiulės laukimo eilės ir gydymo ambulatorinėms konsultacijoms, ir gydymui ligoninėje, stacionariniam gydymui.
Tampa vis labiau aišku, kad problemos atsiranda dėl to, kad gydytojai, medikai, dirbdami savo profesinį darbą, dažnai pradėjo rinktis ar prioritetizuoti, ir tie procesai labai sparčiai pradėjo greitėti per paskutiniuosius keletą metų – 2022, 2023, 2024.
Viešasis sektorius dideliais procentais netenka medikų, kurie pereina dirbti į privatų sektorių, ir mes matome, kad viešajam sektoriui laukimo eilė, pavyzdžiui, Santaros klinikose pas gydytoją kardiologą siekia 12 mėnesių – tai yra absoliučiai nepriimtinas laukimo laikas pacientui.
Mes matome, kad gydytojas, kuris konsultuoja, dirba 0,1 etato krūviu viešajame sektoriuje ir kitą savo darbo laiką padalina darbui privačiame sektoriuje. Tokiu būdu, be abejonės, lyg ir galėtume nesijaudinti ir galvoti, kad privatus sektorius ir paims tą pacientų krūvį, konsultacijas suteiks tas paslaugas ir patenkins tą sveikatos paslaugų poreikį, tačiau, deja, taip neįvyksta.
Neįvyksta dėl veiklos modelių, kaip yra sukonstruotas privataus sektoriaus veikimo modelis, ir mes matome, kad sunkūs pacientai grįžta į viešąjį sektorių atlikti operacijų arba sudėtingų atvejų spręsti.
Viešajame sektoriuje mes turime teikti pagalbą 24 valandas, 7 dienas per savaitę, atlikti brangiausias procedūras, gydyti retas ligas ir transplantuoti organus.
O dėl ko taip yra? Dėl laukimo? Dėl to ilgo laukimo dar būna daug daugiau komplikacijų sudaro viskas?
M. Jakubauskienė: Ne, laukimo laikas, iš tiesų, nepasakyčiau, kad jis lemia sveikatos būklės dramatišką pablogėjimą dideliu mastu.
Konkretūs atvejai, turbūt, reikėtų juos atskirai nagrinėti, bet aš bandau tą pasakyti tendenciją, kas vyksta.
Kodėl, privatus sektorius negali padengti to ir greičiau suteikti tos galimybės gydytis?
M. Jakubauskienė: Pateiksiu pavyzdį – dirbau Vyriausybės priimamajame, kur susitikau su Lietuvos gyventojais ir pradėjo atvykti žmonės, kuriems baigėsi pinigai, nes jie, pasirinkę trumpesnį laukimo laiką, nusprendė kreiptis į privatų sektorių
Jie gavo paslaugų, gavo konsultacijų, jiems buvo atlikti tyrimai už paciento papildomus mokėjimus arba visiškai padengiant paciento gydymo kainą, jam pačiam sumokant už paslaugas. Ir kažkokį momentą, kai baigiasi paciento resursai, jam gydytojai pasakė: „Mes čia, privačiame sektoriuje, tau dabar jau daugiau neturime ką padėti, nes tu neturi daugiau resursų.“
Ir toks pacientas ateina pas sveikatos ministrę pasikonsultuoti, ką jam dabar daryti, kai baigėsi pinigai ir jo sveikatos būklė nepagerėjo. Būklės, kai pacientai serga daugybine lėtine liga, yra sudėtingos.
Kartais tos ligos yra apleistos, užleistos, neprižiūrėtos, reikalauja tikrai didelių resursų ir viešasis sektorius nesirenka paciento, gydo visus – nepriklausomai nuo to, kiek jis turtingas, išsilavinęs, kokia jo sveikatos būklė, ar liga pradinėse stadijose, ar pažengusi stadija.
Tai privačiam sektoriui tiesiog yra pasirenkama tokių pacientų negydyti ir jie yra referuojami ir nukreipiami į viešą sektorių toliau, o viešasis sektorius patiria tą didžiulį krūvį.
Pacientų lūkesčiai auga, technologijos medicinos brangsta, gerėja, visi nori kuo geriausios diagnostikos, kad būtų ligos diagnozuotos greičiausiai, kaip įmanoma, taikant moderniausius metodus, kad būtų pritaikytas gydymas toks, koks yra prieinamas inovatyviais vaistais, Lenkijoje, Latvijoje, greta esančiose šalyse.
Viešojo sektoriaus medicina, kuri priima visus gyventojus, yra perpildyta – ji nesugeba veikti efektyviai dėl resursų trūkumo, o Sveikatos apsaugos ministerija, kuriai vadovauju nuo praėjusių metų gruodžio, iškėlė labai aiškų klausimą – vyksta resursų netekimas. Metaforiškai tariant, tai galima palyginti su sistemos „nukraujavimu“.
Yra labai svarbus, esminis klausimas – ar viešą sektorių iš viso mes išsaugome? Ar jis eroduoja, nyksta ir išnyksta.
Turime galvoti apie tai, kad privati medicina, privatus sektorius, gal per draudiminį modelį, paims visus pacientus ir patenkins tuos sveikatos visų poreikius, tačiau, kaip matome, tie pagrindiniai pavyzdžiai, atsirandantys kaip nusiskundimai per elektroninius laiškus, raštu parašytus skundus ir gyventojų priėmimo metu, kad visgi, kai baigiasi pinigai, neaišku, ką toliau daryti, kas gydys pacientą.
Dabar yra pats tinkamiausias laikas apsvarstyti, ar verta išsaugoti viešą sektorių, kuris yra prieinamas visiems gyventojams, medicininės paslaugos yra užtikrinamos ir teikiamos, ir tada, kai reikalinga tiesiog konsultacija, ištyrimas, ir tada, kai reikalinga transplantacija, ir tada, kai reikalingas sudėtingas ir brarngus gydymas onkologinio susirgimo atveju, retų ligų atveju, kurį valstybė šiandien, pagal savo galimybes, maksimaliai užtikrina.
Visą pokalbį kviečiame pamatyti teksto pradžioje.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
