Nors nemaža dalis visuomenės šią šventę asocijuoja su sovietmečiu, Tarptautinės darbo dienos tradicija siekia ankstesnius laikus nei susikūrė Sovietų Sąjunga.
Tradicijos šaknys – Jungtinėse Valstijose
1886 m. gegužės 1 d. Čikagoje prasidėjo darbininkų streikas. Protestuotojai reikalavo daugiau teisių, taip pat – sutrumpinti darbo dieną iki 8 valandų. Jų siunčiama žinutė buvo paprasta – 8 valandos miegui, 8 – darbui ir 8 – poilsiui. Protestas neapsiėjo be aukų, žuvo keturi streiko dalyviai, septyni policijos pareigūnai, virš šimto žmonių buvo sužeista.
Po trejų metų Paryžiuje susirinkęs Antrasis Internacionalas, Europos ir Jungtinių Valstijų socialdemokratinių, socialistinių ir darbininkų judėjimų susivienijimas, pakvietė visus pasaulio darbininkus 1890 m. gegužės 1 dieną rengti demonstracijas ir taip paminėti aukų neišvengusį Čikagos streiką. Po metų Antrasis Internacionalas gegužės 1 d. paskelbė kasmetine švente.
1904 m. Amsterdame Tarptautinis socialistų kongresas pakvietė viso pasaulio socialdemokratų partijas ir profsąjungas gegužės 1 d. rengti demonstracijas, reikalauti įgyvendinti darbininkų reikalavimus, užtikrinti 8 valandų darbo dieną ir siekti pasaulinės taikos. Kongresas įpareigojo visų šalių darbininkus nedirbti gegužės 1 d., jei tai įmanoma nesukeliant darbininkams žalos.
Darbininkai visame pasaulyje siekė, kad gegužės 1 d. būtų minima darbininkus pagerbianti diena, daugelyje pasaulio šalių tai pavyko įgyvendinti, Tarptautinė darbo diena jose švenčiama iki šiol. 1955 m. katalikų bažnyčia gegužės 1 d. paskyrė šventajam Juozapui – darbininkų globėjui.
Darbininkų solidarumo šventė
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, istorikas ir politologas Šarūnas Liekis naujienų portalui tv3.lt sakė, kad Gegužės 1-oji yra darbininkų solidarumo šventė, rodanti samdomų darbuotojų vienybę prieš tuos, kurie juos samdo.
„Prieštaravimai tarp samdančiųjų ir dirbančiųjų yra akivaizdūs. Net ir dabartinės krizės akivaizdoje matome, kad verslo interesas dažnai nesutampa su darbuotojų. Šita šventė yra parodymas, kad žmonės turi būti solidarūs vieni su kitais ir neleistų, kad jiems, liaudiškai tariant, jotų ant galvų“, – kalbėjo profesorius.
Seimo narys, socialdemokratas Algirdas Sysas taip pat pabrėžė, kad Tarptautinę darbo dieną turėtų būti pagerbiamas darbuotojų solidarumas, kuris, anot politiko, Lietuvoje dažnai pamirštamas.
„Ir turim tokius rezultatus, kad, kai ateina kokia nors nelaimė, krizė, tai tada prisimenam, kad turi būti profsąjungos, kad jos turi ginti žmones. O kai krizės nėra, tai Petras ir Onutė tegu užsiima tokiais reikalais, o man vienodai, į solidarumą ir bendruomeniškumą žiūrima pro pirštus“, – teigė A. Sysas.
Pasak jo, tai, kad Lietuvos darbuotojai nėra itin suinteresuoti savo teisių gynime, atsispindi ir skaičiuose. A. Syso teigimu, Lietuvoje vieni mažiausių atlyginimų, vienos mažiausių pensijų ir viena didžiausių pajamų nelygybė Europos Sąjungoje. Socialdemokrato teigimu, tai yra pasekmė atsainaus lietuvių požiūrio į kolektyvinį solidarumą ir darbuotojų teisių gynimą.
„Čia akivaizdus to rezultatas. Kažkaip nenorima sieti to su Gegužės 1-ąja, bet tai yra susiję“, – įsitikinęs A. Sysas.
Nuo solidarumo iki medelių sodinimo šventės
Lietuvoje Gegužės 1-osios šventimas dažniausiai asocijuojamas su socialdemokratais. Tačiau to priežastis ne tik tai, kad ši partija dėl savo kairiosios politinės krypties yra siejama su darbininkų klasės gynimu.
Seniausia Lietuvoje partija šią dieną mini ir savo gimtadienį – 1896 m. gegužės 1 d. Vilniuje, gydytojo Andriaus Domaševičiaus bute buvo įkurta Lietuvos socialdemokratų partija. Beje, šią dieną savo gimtadienį švenčia ne tik jie. 1993 m. gegužės 1 d. įsteigta ir Tėvynės sąjunga (Lietuvos konservatoriai).
Tarpukario Lietuvoje Tarptautinė darbo diena, pagal savo pirminę prasmę, buvo švenčiama dešimtmetį. 1919 metais tuometinio vidaus reikalų ministro Petro Leono bei darbo ir socialinio aprūpinimo ministro Juozo Paknio įsakymu Gegužės 1-oji paskelbta laisvadieniu ir minima kaip „Darbo žmonių ir tautų solidarumo švente”.
Nuo 1929 m. ši diena oficialiai nebešvenčiama, tapo eiline darbo diena, tačiau pažymima kaip „medelių sodinimo diena“.
Privalomos demonstracijos su transparantais
Ypatingą dėmesį Gegužės 1-ajai skyrė Sovietų Sąjunga ir kitos komunistinio bloko šalys. Daugelyje sovietinių valstybių šią dieną vykdavo didžiuliai paradai, kurių metu vietinės valdžios atstovai sveikindavo liaudį.
Milžiniškos eisenos būdavo privalomos, jose darbininkai nešdavo didžiulius transparantus su propagandiniais šūkiais. Daugelyje komunistinio bloko valstybių gegužės 1 d. būdavo organizuojamas ir karinis paradas.
Didžiausias paradas organizuotas sovietų imperijos širdyje – Maskvoje. Raudonojoje aikštėje susirinkdavo minios žmonių, o nuo Lenino mauzoliejaus stogo susirinkusiems mojuodavo Generalinis CK sekretorius ir kiti aukščiausi valdžios pareigūnai.
Ne išimtis buvo ir Lietuvos TSR, kurioje Tarptautinė darbo žmonių solidarumo šventė į gatves privalomai išgindavo minias žmonių. Prieš keletą metų Seime, kalbėdamas su žurnalistais, parlamento vadovas Viktoras Pranckietis prisiminė sovietinę Gegužės 1-ąją.
„Prisimenu šią šventę iš studentų laikų. Man koktu prisiminti, kad aš būdavau priverstas eiti į demonstracijas. Net atsipirkinėdavome krauju. Eidavome prieš demonstraciją duoti kraujo, kad gautume laisvą dieną ir nereikėtų eiti į demonstraciją“, – prisiminimais dalijosi Seimo pirmininkas.
Nepriklausomos Lietuvos visuomenės daliai Gegužės 1-oji vis dar asocijuojasi su Sovietų Sąjunga ir komunistinėmis demonstracijomis, tačiau naujienų portalo tv3.lt kalbinti pašnekovai tikina, kad dabar Lietuvoje minima šventė neturi nieko bendro su sovietine ideologija.
„Aišku, kad ne. Sovietai ja pasinaudojo, bet ji gimė Amerikoje“, – tvirtina A. Sysas.
„Neteisingas požiūris viską suversti į vieną katilą, sovietmetis čia ne prie ko“, – antrina Š. Liekis.
Ne kartą siūlė atsisakyti laisvadienio
Į švenčių sąrašą Tarptautinė darbo diena grįžo 1996 m., kai Seime daugumą turėjo Lietuvos demokratinė darbo partija, o prezidento postą užėmė Algirdas Mykolas Brazauskas. 1997 m. tuo metu Seime dominavusi Tėvynės sąjunga atsisakė Gegužės 1-osios. 2001 m. Tarptautinė darbo diena vėl tapo šventine, kai valdančiaisiais tapo socialdemokratai.
Per tą laiką Seime kilo ne viena iniciatyvą išbraukti Gegužės 1-ąją iš švenčių sąrašo.
„Tokias kalbas parlamente girdžiu jau 20 metų“, – teigė A. Sysas.
Pasiūlymus teikė konservatoriai Česlovas Vytautas Stankevičius, Saulius Pečeliūnas, Antanas Matulas, Dainius Kreivys, Jurgis Razma, Mykolas Majauskas, liberalai Rimantas Remeika ir Algis Čaplikas, socialdarbietis Petras Čimbaras.
Politikai siūlė arba išvis atsisakyti laisvadienio gegužės 1 d., arba vietoje to skelbti nedarbo dieną spalio 25 d., kai minima Konstitucijos diena, arba lapkričio 2 d., per Vėlines.
Naujausią siūlymą pateikė konservatoriai Laurynas Kasčiūnas, Dainius Kreivys ir Seimo pirmininkas V. Pranckietis. Jie siūlo atsisakyti laisvadienio gegužės 1 d., o Sausio 13-ąją paskelbti ne darbo diena.
Lietuvoje Tarptautinė darbo diena gilių šventimo tradicijų neturi, dažniausiai renginius ir eitynes šią dieną organizuodavo socialdemokratai ir kai kurios profesinės sąjungos. Ir nors dažnas lietuvis nežino, kaip švęsti Gegužės 1-ąją, A. Sysas tikina, kad laisvadienio atsisakyti nevalia.
„Gindami ne darbo dieną, mes pirmiausia bandome veikti žmonių sąmoningumą. Tą dieną, niekam netrukdant, galima išsakyti savo reikalavimus, parodyti solidarumą. Jei tai daryti kitomis dienomis, per jas reikia dirbti, darbdaviai gali neišleisti. Todėl noras uždrausti Gegužės 1-ąją kaip išeiginę dieną, parodo mūsų mentalitetą ir požiūrį į darbuotojų teises ir jų galimybes“, – įsitikinęs A. Sysas.
Nors ši diena dažniausiai asocijuojama su kairiaisiais, profesorius Š. Liekis tvirtina, kad tai nėra priežastis atsisakyti laisvadienio. Pasak jo, Žolinė, Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo šventė, yra išskirtina vienos religinės konfesijos – Romos katalikų – šventė, tačiau Lietuvoje nekeliamas klausimas, ar vertėtų jos atsisakyti.
Eina į gatves, dovanoja gėles
Nors tradicijos gegužės 1 d. minėti darbuotojų solidarumą šaknys siekia Jungtines Valstijas, čia Darbo diena minima pirmąjį rugsėjo pirmadienį. Nors gegužės 1 d. ir nėra šventė, šią dieną mitingams, eitynėms ar eisenoms neretai pasirenka profesinės sąjungos ar imigrantų teises ginančios grupės.
Pietų Afrikos Respublikoje gegužės 1 d. asocijuojasi ne tik su darbuotojų teisėmis, bet ir aukų pareikalavusiu 1950 m. vykusiu protestu. Tad šioje šalyje Tarptautinė darbo diena siejama ir su kova prieš apartheidą. Gegužės 1 d. į gatves išeina ir daugumos Pietų Amerikos šalių gyventojai.
Prancūzijoje gegužės 1 d. yra vienintelė diena metuose, kai darbdaviai yra įpareigoti duoti laisvadienį darbuotojams, išskyrus medikus ir visuomeninio transporto darbuotojus. Prancūzai miestų gatvėse renkasi į milžiniškas demonstracijas. Šioje šalyje įprasta ir mums kiek mažiau girdėta tradicija – dovanoti vieni kitiems pakalnutes.
Italijoje gegužės 1 d. tradiciškai vyksta didžiulis koncertas, vykstantis Romoje. Maždaug nuo 15 val. iki vidurnakčio trunkantis renginys sukviečia garsiausius šalies atlikėjus ant vienos scenos, jis tiesiogiai transliuojamas per televiziją.
