Nesuvokiamą neprofesionalumą jie pademonstruoja jau ne pirmą kartą. Kuomet GRU programišiai buvo sulaikyti jiems bandant įsilaužti į Cheminio ginklo draudimo organizacijos tinklą, vieno jų kišenėje buvo rastas taksi kvitas su kariuomenės dalinio adresu. Kiti GRU nariai buvo sulaikyti po žlugusio perversmo Juodkalnijoje. Pasirodo, pinigus kovotojams jie siųsdavo per „Western Union“, pateikdami tikrąjį GRU būstinės adresą.
Kodėl rusų šnipai taip dažnai klysta? Galbūt jie tiesiog nėra tinkami šiai profesijai? Šis tyrimas yra istorija apie moterį, kuri, apsimesdama iš Peru kilusia aukštuomenės dama, sugebėjo apgauti dešimtis NATO (ir kitų organizacijų) pareigūnų ir per kelerius metus išgavo vertingos informacijos apie daugybę Europos valstybių. Ji vis dar gyventų ir dirbtų Europoje, jeigu „The Insider“ ir „Bellingcat“ atliktas tyrimas nebūtų privertęs jos grįžti į Rusiją ir išmainyti šnipės darbą į kuklią poziciją Pensijų fonde.
Tai yra jungtinis „The Insider“, „Bellingcat“, „Der Spiegel“ ir „La Repubblica“ tyrimas.
🧵Meet Maria Adela Kuhfeldt Rivera, widow, jeweller, and socialite. The love child of a German father and a Peruvian mother, born in Callao, Peru, and abandoned in Moscow by her mother during the 1980 Olympic Games. pic.twitter.com/wHo6qSmKik
REKLAMA— Eliot Higgins (@EliotHiggins) August 26, 2022
2018 m. rugsėjo 14 d. vidurnaktį slapto GRU operatyvinio padalinio 29155 vadas, generolas majoras Andrejus Averjanovas, vis dar dirbo GRU būstinėje, įsikūrusioje Choroševskoje automagistralėje. Generolui tai buvo sunki diena – „The Insider“ ir „Bellingcat“ paskelbė tyrimą „Solsberio gauja“, dedikuotą A. Averjanovo pavaldiniams Petrovui ir Boširovui, kuriame buvo įrodytas jų įsitraukimas į specialiųjų tarnybų veiklą. Tyrimas taip pat pirmą kartą atskleidė, kad GRU agentai naudojo pagal eilę sunumeruotus pasus.
Publikacijos pabaigoje rašoma: „Įdomu ir tai, kad jeigu pakeistumėte paskutinius skaičius Petrovo ir Boširovo pasuose, jūs rastumėte žmonių su keistais profiliais, nepateiktais adresais (pavyzdžiui, nenurodant buto numerio), neturinčių socialinių tinklų paskyrų ir neaptinkamų duomenų bazėse.“
Tekstas buvo pabaigtas sakiniu: „Laukite tęsinio.“ Ir nors A. Averjanovas tuo metu negalėjo žinoti, kad šis tyrimas bus pirmasis iš didelio atgarsio susilaukusios tyrimų serijos, jis suprato įvykusios katastrofos mastą: Europoje vis dar veikė dešimtys aktyvių šnipų, kurių dauguma tuo metu turėjo panašiai sunumeruotus pasus.
Šis „The Insider“ ir „Bellingcat“ tekstas, tilpęs vos į du puslapius, sukėlė nemažai triukšmo Choroševskoje greitkelyje. A. Averjanovui nuolat skambindavo GRU vadovas Igoris Kostiukovas, visa žvalgybos vadovybė iki išnaktų dirbo kritiškos padėties režimu. Trys minutės po vidurnakčio A. Averjanovas sulaukė skambučio iš GRU departamento, atsakingo už „nelegalus“. Taip yra vadinami pareigūnai, kurie nuolatos gyvena užsienyje pasivadinę netikrais vardais ir apsimeta, jog yra užsieniečiai.
Paprastai ši profesija yra siejama su Užsienio žvalgybos tarnyba, tačiau GRU taip pat turi savo „nelegalų“, tiesa, jų gretos mažesnės. Tokių agentų paruošimas yra pati sunkiausia žvalgybos užduotis, nes reikia kelerių metų, kad jie įsilietų į naują aplinką, jie taip pat turi turėti nepriekaištingus vietinės kalbos įgūdžius bei sugebėti įtikinamai atlikti savo „vaidmenį“. Paprastai tariant, jie turi būti kuo mažiau panašūs į Petrovą ir Boširovą.
Kitą dieną, 2018 m. rugsėjo 15-ąją, moteris, kurios pase buvo nurodytas Marios Adelos Kuhfeldt Rivera vardas, nusipirko lėktuvo bilietą į vieną pusę iš Italijos miesto Neapolio į Maskvą.
Bet įdomiausia detalė yra ne jos vardas, o paso numeris – nuo Petrovo ir Boširovo pasų jis skyrėsi tik paskutiniuoju skaitmeniu. Adela įvairiose Europos valstybėse gyveno jau 10 metų ir buvo gerai žinoma kaip Peru gimusi aukštuomenės narė ir papuošalų kūrėja. Ji buvo užmezgusi artimų ryšių su karininkais, politikais ir žurnalistais. Ji dažnai duodavo interviu žiniasklaidai ir organizuodavo triukšmingus vakarėlius. Tačiau vieną dieną – 2018 m. rugsėjo 15-ąją – Maria Adela Kuhfeldt Rivera virto atgal į 1982 m. gimusią Olgą Vasiljevną Kolobovą ir grįžo į savo butą Maskvoje.
Netikras ir nepavykęs Adelos gimimas Peru
2005 m. rugpjūčio 8 d. Limos Nepriklausomybės rajono civilinės metrikacijos skyrius gavo prašymą į nacionalinę duomenų bazę įtraukti naują Peru pilietę. Moteris prisistatė Marios Adelos Kuhfeldt Rivera vardu, o jos advokatai pateikė gimimo liudijimą, išduotą pajūrio miestelio Kaljao metrikacijos skyriaus.
Gimimo liudijimas datuotas 1978 m. rugsėjo 1 d. Metrikacijos skyrius paprašė papildomo patvirtinimo, todėl Adelos advokatai pateikė dar vieną dokumentą – krikšto liudijimą, kurį išdavė Kaljao miestelyje įsikūrusi Kristaus Išlaisvintojo parapija.
Pagal krikšto dokumentą, Maria Adela gimė 1978 m. rugsėjo 1 d. ir buvo pakrikštyta po dviejų savaičių – 1978 m. rugsėjo 14 d. Siekiant patvirtinti šią informaciją, metrikacijos skyrius susisiekė su Kristaus Išlaisvintojo parapijos kunigu José Enrique Herrera Quiroga. Kunigas net nepatikrinęs bažnyčios įrašų suprato, kad dokumentas yra netikras. Jis yra šios bažnyčios įkūrėjas ir pirmasis kunigas, taigi puikiai žinojo kad ji buvo įkurta tik 1987 m., tai yra praėjus devyneriems metams po tariamo Marijos Adelos krikšto.
Po šio apgaulingo prašymo Peru teisingumo ministerija perdavė bylą prokuratūrai, kaip „nusikaltimą prieš visuomenės saugumą ir tikėjimą“.
Adelos sugrįžimas: iš Peru į olimpines žaidynes SSRS
Nors Peru pilietybės istorija baigėsi nesėkme, GRU vadovybė buvo per daug tingi, kad sugalvotų kitą Adelos kilmės istoriją (tikriausiai nesitikėdami, kad Peru valdžia viešai paskelbs šią informaciją). Bet kokiu atveju, 2006 m. „Maria Adela“ gavo savo pirmąjį Rusijos pasą, kuriame buvo nurodytas lygiai toks pat vardas ir gimimo data. Pasak jai sukurtos legendos, ji buvo Maskvos valstybinio universiteto specialistė, gyvenusi Maskvoje, adresu, kuriame, kaip pavyko išsiaiškinti, gyveno kiti žmonės, net nežinoję, kad tokia moteris egzistuoja.
Svarbu pažymėti, kad pasas, kurį Rusija išdavė „Mariai Adelai“, turėjo tokį patį serijos numerį kaip ir pasai, kuriuos GRU išdavė dar bent šešiems savo darbuotojams, tarp kurių yra „Sergejus Pavlovas“ (tikrasis vardas Sergejus Liutenko), vienas iš tų, kurie nuodijo Bulgarijos ginklų prekeivį Emelianą Gebrevą, ir „Aleksandras Danilinas“ (tikrasis vardas Aleksandras Kovalčukas), kuris prisidėjo prie Sergejaus Skripalio apnuodijimo. Tai reiškė, kad „Maria Adela“ savo Rusijos pasą gavo 2006 m. lapkričio arba gruodžio mėnesį.
Netrukus po šio paso išdavimo, Peru teisingumo ministerija paviešino neteisėtą šios moters bandymą gauti Peru pilietybę (tiesa, ši informacija buvo paskelbta mažai lankomoje svetainėje).
Vėliau „Maria Adela“ pažįstamiems pasakodavo gana egzotišką savo kilmės istoriją. Ji neva gimė Peru mieste Kaljao, jos tėvas buvo vokietis, o mama perujietė. Jos tėvas šeimą paliko, todėl ją augino tik jos motina. 1980 m. jos dviese iškeliavo į Sovietų Sąjungą, kur vyko olimpinės žaidynės. Ten jos motina gavo pranešimą iš Peru, reikalaujantį kuo greičiau grįžti namo, taigi ji paliko mažąją „Marią Adelą“ vienos sovietų šeimos, su kuria ji spėjo susidraugauti, globoje.
Jos motina niekada nebegrįžo, o „Maria Adela“ užaugo Rusijoje bei sunkiai sutarė su ją įsivaikinusiais tėvais, o tėvas, kaip pasakodavo „Adela“, vaikystėje ją prievartaudavo. Žmonėms, su kuriais jai pavykdavo susidraugauti, ji sakydavo, kad būtent dėl šios priežasties ji nenorėjo gyventi Rusijoje ar tekėti už ruso. Esą didžiausias jos troškimas yra gyventi Vakarų Europoje ir čia sukurti savo šeimą.
Roma, Malta, Paryžius, Londonas
Sunku nustatyti, kada tiksliai „Adela“ atsidūrė Europoje, bet sprendžiant iš nuotraukų, paskelbtų jos ir kitų žmonių socialinių tinklų paskyrose, 2009–2011 m. ji buvo Romoje ir Maltoje.
Britiškosios „Cosmopolitan“ versijos redaktorė Marcellė D‘Argy Smith laikė „Adelą“ artima drauge nuo tada, kai susipažino pastarosios gimtadienio vakarėlyje Maltoje 2010 m. Kaip prisimena redaktorė, „Adela“ pasakojo jai, kad studijavo gemologiją Paryžiuje, tačiau dažnai keliaudavo į Maltą, nes ten gyveno jos vaikinas.
Anksčiausias tarptautinių „Adelos“ kelionių įrašas, kurį vis dar galima rasti duomenų bazėse, buvo užfiksuotas 2011 m. spalio 10 d., kai ji pirmą kartą vyko iš Maskvos į Paryžių dvi su puse dienos važiuojančiu traukiniu. Tai buvo pirmoji iš daugybės tokių kelionių. Nėra aišku, kodėl ji į Maskvą taip dažnai vykdavo traukiniu. Kaip teigė ji pati, ji tiesiog bijojo skristi. Pasas, su kuriuo ji tuo metu keliaudavo, buvo išduotas 2011 m. rugpjūtį, o jo numeris buvo 643258050. Jis vos keliais skaitmenimis skyrėsi nuo Skripalių apnuodijime dalyvavusio „Sergejaus Fedotovo“ (tikrasis vardas Denisas Sergevas) paso numerio.
Kaip teigė M. D‘Argy Smith, iš pradžių „Adela“ studijavo gemologiją viename Romos universitete. 2011 m. vasario mėnesį ji dalyvavo jos universiteto organizuotoje kelionėje į Jungtinę Karalystę, kurios metu ji turėjo aplankyti kelias mados dizaino įmones. 2011 m. spalį „Maria Adela“ persikėlė į Paryžių, norėdama gauti magistro laipsnį.
„La Repubblica“ gauti Italijos imigracijos įrašai patvirtina M. D‘Argy Smith pasakojimą ir parodo, kad pirmiausia „Maria Adela“ į Prancūziją keliaudavo su trumpalaikėmis vizomis, o studento vizą gavo tik 2011 m. rugsėjį.
„Adela“ taip pat dažnai lankydavosi Londone. M. D‘argy Smith prisimena, kad „Adela“ paprašė būti supažindinta su kokiais nors Anglijos politikais arba lordais. Tiesa, ji niekuomet to neskatindavo, tik apie tai užsimindavo.
Atsikrausčiusi į Paryžių, ji Prancūzijoje įregistravo savo papuošalų prekės ženklą „Serein“. Nuo tada oficiali „Adelos“ priedanga buvo jos papuošalų kompanija.
Keista santuoka
2012 m. liepą „Maria Adela“ susituokė su vyru, kuris, kaip ji aiškino savo draugams, buvo italas. Iš tiesų, jos vyras D. M. turėjo ne tik Italijos, bet ir Ekvadoro ir Rusijos pilietybes, nes gimė Maskvoje, rusės ir ekvadoriečio šeimoje. Netrukus po vestuvių, jis gavo Rusijos pasą iš Rusijos ambasados Ekvadore. Kai santuoka buvo įregistruota Romoje, jis nukeliavo į Maskvą, kur 2012 m. rugsėjį jam buvo suteiktas mokesčių mokėtojo identifikacinis numeris.
Po metų jis vėl grįžo į Maskvą, tiesa, be „Marios Adelos“. 2013 m. liepos 13 d., būdamas 30-ies, jis mirė Maskvoje. Jo mirties liudijime nurodyta mirties priežastis: „Dviguba pneumonija ir sisteminė raudonoji vilkligė“. Vyro artimi draugai labai nustebo, kai iš „The Insider“ sužinojo, kad jis buvo vedęs. Jie nebuvo girdėję apie „Marią Adelą“. Bičiulių manymu, jis susituokė tik todėl, kad norėjo padėti jai gauti europietišką pasą.
Pasieniečių duomenimis, „Maria Adela“ savo vyro mirties dieną buvo ne Rusijoje, o į Maskvą atvyko tik po mėnesio – 2013 m. rugpjūčio 15 d. Vienas artimas „Adelos“ vyro draugas sutiko pasikalbėti su „The Insider“, bet su sąlyga, kad bus išsaugotas jo anonimiškumas (kadangi pokalbio metu buvo kalbama apie galimus GRU šnipus, jis nerimavo dėl savo saugumo).
Draugas nustebo sužinojęs, kad D. M. vedė ir apie tai nepasakė savo draugams. Pašnekovo manymu, jis galėjo sutikti su santuoka, kad padėtų jai gauti europietišką pasą. Draugas taip pat sakė, kad vilkligė „Adelos“ vyrui buvo diagnozuota likus vos dviems mėnesiams iki jo mirties.
Linksmosios našlės sėkmė Neapolyje
2013 m. pradžioje „Maria Adela“ Italijoje įregistravo savo kompaniją „Serein SRL“, kurios tikslas – gaminti ir pardavinėti papuošalus bei prabangos prekes. Vėliau ji persikraustė į Neapolio priemiestyje esantį pajūrio miestelį Posilipą.
Būtent Neapolyje „Marios Adelos“, kaip šnipės iš Rusijos, karjera pasiekė aukščiausią tašką. Per trejus metus ji tapo svarbia vietinės aukštuomenės dalimi. Čia ji atidarė papuošalų ir prabangos prekių parduotuvę, kurią vėliau pavertė į populiarų klubą, kur smaginosi vietinis elitas. Po kurio laiko ji pradėjo vadovauti labdaros organizacijos „Lions Club“ vietiniam skyriui.
„Marios Adelos“ parduotuvėje buvo galima įsigyti „Serein“ linijos papuošalų, kuriuos, esą, sukūrė ji pati. Dabar nebeveikiančiame kompanijos interneto puslapyje buvo rašoma: „Nuo 1800 m. mes siekiame sukurti emocijas keliančius meno kūrinius.“
Tačiau vos keletas spragtelėjimų „Google“ paieškos sistemoje atskleidžia, kad „Marios Adelos“ parduotuvėlėje pardavinėti „maži meno kūriniai“, kurie, kaip teigė ji, buvo pagaminti Neapolyje, išties tebuvo pigi Kinijos didmenininkų pardavinėjama bižuterija.
Stebina tai, kad „Adela“ ne tik nebuvo demaskuota, bet ir sugebėjo įsteigti „Serein“ koncepto galeriją. Galerijos reklaminiame vaizdo įraše skelbiama, kad ši vieta tapo išsigelbėjimu Neapolio visuomenei, tarp kurių ir politikai, verslininkai bei įžymybės. Šiame įraše greičiausiai yra pateikiamas daug gražesnis galerijos įvaizdis, nei buvo iš tiesų. Tačiau reikia pripažinti, kad Adelai puikiai pavyko paskleisti legendų apie šią galeriją ir taip užmegzti naudingų kontaktų.
„Lions Club“ ir infiltravimasis į NATO
Tačiau didžiausias „Adelos“ pasiekimas, atvėręs jai daug galimybių, buvo jos tapimas „Lions Club“ skyriaus sekretore 2015 m. Šis filialas, pavadinimu „Lions Club Napoli Monte Nuovo“, turėjo vieną svarbią savybę – jį įkūrė Neapolyje apsistoję NATO pareigūnai, todėl ant šios organizacijos vėliavos puikavosi NATO Jungtinių pajėgų simboliai.
Kaip teigė pulkininkas leitenantas Thorstenas L., Vokietijos ginkluotųjų pajėgų karininkas, kuris 2015 m. buvo „Lions Club“ iždininkas, klubo narių skaičius pradėjo mažėti, todėl vienas iš didžiausio „Lions Club“ padalinio Neapolyje vadovų pasiūlė į pagalbą pasikviesti „Marią Adelą“. Esą ji pagyvintų klubo narystę ir padėtų Neapolio pilietinei visuomenei megzti tarptautinius ryšius. Jis prisimena, kad „Maria Adela“ aktyviai stengėsi atgaivinti klubą, dalyvavo visuose renginiuose, o 2018 m., kai narių skaičius smarkiai sumažėjo ir atsirado tikimybė, kad klubas bus uždarytas, ji netgi pasisiūlė padengti visų narių narystės mokestį. Tuo metu toks staigus dosnumas pulkininkui leitenantui nesukėlė jokių įtarimų.
Trys ryšių su NATO turintys „Marios Adelos“ pažįstami, su kuriais kalbėjome, sakė, kad būdama „Lions Club“ narė ji bendravo su daugybe NATO pareigūnų. Su keletu ji netgi tapo draugais, todėl dažnai su jais bendraudavo socialiniuose tinkluose. Buvo akivaizdu, kad kai kurie šių ryšių buvo romantinio pobūdžio.
Vienas iš asmenų, kuris, manoma, buvo artimas „Mariai Adelai“, yra pulkininkė Shelia Bryant, kuri tuo metu ėjo JAV karinio jūrų laivyno Europoje ir Afrikoje generalinės inspektorės pareigas. S. Bryant Neapolį paliko 2018 m. gegužę ir kaip demokratė kandidatavo į postą JAV kongrese. Ji pasakojo, kad „Adelos“ kilmės istorija jai atrodė paini ir neįtikinanti („Kodėl kas nors paliktų savo vaiką Sovietų Sąjungoje?“). Jai buvo neaišku ir kaip ji gauna pajamų: „Ji atidarė parduotuvę ir dažnai kraustydavosi į vis kitus butus prestižinėse miesto vietose, neturėdama jokio patikimo pajamų šaltinio.“
S. Bryant tikina, kad ji ir jos vyras su „Adela“ į gilesnes kalbas nesileisdavo, tačiau jie bandė padėti jai įveikti, kaip jie manė, emocines problemas, kylančias dėl jos gyvenime figūruojančių vyrų. M. D‘Argie Smith ir kita „Marios Adelos“ pažįstama, kuri paprašė neatskleisti jos tapatybės, susidarė panašų įvaizdį. S. Bryant teigė, kad su „Maria Adela“ ji nešnekėdavo apie politiką, o ir pati S. Bryant turėjo ribotą prieigą prie konfidencialios karinės informacijos. Remiantis jos atsiminimais, „Adela“ bendravo ne tik su Amerikos, bet ir Belgijos, Italijos ir Vokietijos NATO karininkais bei darbuotojais.
Kitas asmuo, kuris, pulkininko leitenanto Thorsten S. teigimu, buvo artimas „Mariai Adelai“ (iki jų susipykimo 2018 m.), tai duomenų sistemų administratorė NATO vadovybės centre Neapolyje. Bet sužinojusi, apie ką yra ši publikacija, moteris atsisakė kalbėtis su žurnalistais.
„Maria Adela“ turėjo tiesioginių asmeninių ryšių su daugybe Neapolyje dirbančių NATO ir JAV karinio laivyno karininkų. Ji lankydavosi jų namuose ir dalyvavo NATO ir JAV kariuomenės organizuotuose renginiuose, įskaitant ir kasmetinius NATO ir JAV jūrų pėstininkų korpuso pokylius. Lieka neaišku tik tai, ar ji kada nors turėjo fizinę prieigą prie NATO bazių.
Bahreinas
Iš M. D‘argie Smith pasakojimų ir „Marios Adelos“ socialiniame tinkle „Facebook“ patalpintų įrašų galima suprasti, kad nuo 2013 m. šnipė reguliariai keliaudavo į Bahreiną, teigdama, kad vyksta į kasmetinę „Jewellery Arabia“ parodą.
Panašu, kad ir Bahreine „Adela“ sugebėjo užmegzti gerų kontaktų. 2014 m. gruodį jos kompanijos „Facebook“ profilyje buvo pasidalinta nuotrauka, kurioje ji dovanoja „Serein“ sąsagas tuometiniam šalies ministrui pirmininkui, princui Khalifui bin Salmanui Al Khalifa.
Manoma, kad paskutinį kartą „Maria Adela“ Bahreiną aplankė 2017 m. Tai galima suprasti iš elektroninio laiško, kurį jį išsiuntė M. D‘Argie Smith 2017 m. rugpjūtį. Jame ji rašė laukianti, kada bus pratęstas jos leidimas gyventi Italijoje ir kad ji tų metų lapkričio mėnesį planuoja keliauti į Bahreiną, o tuomet į Maskvą.
Nėra žinoma, ką tiksliai „Adela“ veikė Bahreine, tačiau verta pažymėti, kad šioje šalyje yra įsikūrusi JAV jūrų laivyno bazė, kurioje yra dislokuota daugiau nei 7000 karininkų ir karių.
Evakuacija ir melaginga vėžio diagnozė
Po to, kai „The Insider“ ir „Bellingcat“ paskelbė savo tyrimą apie Petrovą ir Boširovą, kuriame buvo paminėti ir iš eilės einantys GRU agentų pasų numeriai, „Maria Adela“ paskutinį kartą išskrido į Maskvą, sakydama, kad neturi laiko paaiškinti situacijos savo pažįstamiems Europoje.
Vienintelis suvenyras iš „Marios Adelos“ gyvenimo, kurį šnipė pasiėmė su savimi, buvo katė Louise, kurią jos draugai apibūdino kaip „vienintelį stabilų dalyką jos gyvenime.“ Praėjus dviems mėnesiams po jos išvykimo, savo „Facebook“ paskyroje ji paskelbė paskutinę ir mįslingą žinutę. Joje ji teigė, kad serga vėžiu ir kad jos plaukai jau spėjo ataugti „po chemoterapijos“.
Kol išgalvota „Adela“ merdėjo dėl vėžio, tikroji Olga Kolobova puikiai gyveno Maskvoje: ji nusipirko naujausią „Audi“ automobilį ir įsikėlė į valstybės parūpintą prabangų butą „Seliger City“ komplekse jai jau žinomame Degunino rajone.
Jos draugai manė, kad dingusi „Adela“ greičiausiai mirė. Tačiau praėjus beveik trejiems metams po jos dingimo, 2021 m. gruodžio 4 d., „Maria Adela“ per susirašinėjimų programėlę „WhatsApp“ M. D‘Argie Smith atsiuntė keistą žinutę. Joje parašyta: „Mieloji, mieloji Marcelle! Yra tiek daug dalykų, kurių aš negaliu (ir niekada negalėsiu) paaiškinti! Bet aš tavęs labai, labai pasiilgau...“
„Adelos“ identifikavimas
Žurnalistų dėmesį „Maria Adela“ patraukė 2021 m. pabaigoje, kai jie sužinojo, jog GRU išdavė pasą asmeniui, kurio vardo nėra nė vienoje Rusijos duomenų bazėje. Jie atrado, kad moteriai buvo išduoti mažiausiai trys pasai: vienas – kelionėms šalies viduje ir du – užsienyje. Šių pasų numeriai buvo panašūs į kitų GRU agentų naudotų pasų numerius. Jai buvo sugalvota mišrios kilmės asmens, gimusio Pietų Amerikoje, priedanga. Tai labai mėgstama Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos (SVR) ir GRU ruošiamų „nelegalų“ legenda.
Rasti tikrąją „Adelos“ tapatybę buvo ypač sunku. Įkėlus jos nuotrauką į Rusijos pasų duomenų bazę, buvo gauta šimtai galimų atitikmenų, kurie neturi daug panašumų su „Adela“. Žurnalistai juos visus išanalizavo.
Pasinaudoję „Microsoft Azur“ programa ir palyginę dvi ketverių metų skirtumu publikuotas nuotraukas „Adelos“ socialiniuose tinkluose su sena Rusijos pilietės Olgos Kolobovos, gimusios 1982 m., paso nuotrauka, žurnalistai gavo nuviliančius rezultatus – tik 35 proc. tikimybę, kad tai tas pats asmuo. Tačiau kadangi O. Kolobovos paso nuotrauka buvo labai sena, toks mažas procentas galėjo būti nulemtas amžiaus.
Tačiau O. Kolobovos ir „Adelos“ biografijos puikiai tiko viena prie kitos. O. Kolobova iki 2018 m. Maskvoje neturėjo jokio skaitmeninio pėdsako. Tačiau galima rasti daugybę skaitmeninių jos pėdsakų po 2018-ųjų lapkričio – maždaug tada „Adela“ grįžo į Maskvą.
2018 m. lapkritį O. Kolobova įsigijo pirmąjį savo automobilį Maskvoje – naujutėlaitį „Audi 3“. Šis automobilių gamintojas labai patiko ir „Adelai“.
Savo socialinio tinklo „Odnoklasniki“ paskyroje O. Kolobova dalijosi karą palaikančiu turiniu, skelbiamu grupėje „Putino draugai“. Ji taip pat seka grupę, kurią įkūrė Maskvoje veikianti veterinarijos klinika, gydanti kates bei kitus gyvūnus.
Naudodamiesi senomis regioninėmis duomenų bazėmis žurnalistai sugebėjo atsekti skaitmeninę Olgos veiklą Rusijoje dar iki 2003 m., kai būdama 23-ejų ji įregistravo prekybos alkoholiu įmonę Rusijos Krasnodaro regione. Radę registracijos metu pateiktą adresą jie atsekė merginos tėvą. Jis vadovauja kariuomenės departamentui Uralo universiteto Kamensko-Uralskio padalinyje, yra gavęs Garbės ordino apdovanojimą ir „atliko tarptautinę pareigą Irako, Angolos ir Sirijos respublikose.“ Panašu, kad Olga yra antrosios kartos GRU agentė.
Įdomu tai, kad nuo 2018 m. lapkričio per labai trumpą laiką O. Kolobova tapo dviejų butų Maskvoje savininke. Jai priklauso nedidelis vieno kambario butas prestižiniame Maskvos rajone, kurį ji įsigijo 2019 m. balandį, ir prabangus 100 kvadratinių metrų butas elitiniame „Seliger City“ gyvenamajame komplekse, kurio vertė siekia 600 000 eurų ir kuris buvo nupirktas 2020 m. Pastarojo oficialus savininkas vis dar yra Rusijos valstybė.
Nutekinti maisto pristatymo platformos „YandexFoods“ duomenys atskleidė, kad darbo valandomis O. Kolobova užsisakinėja maistą adresu, kuriame yra įsikūręs Rusijos pensijų fondas. Keli kiti eiliniai pensijų fondo darbuotojai taip pat gyvena valstybės parūpintuose butuose.
Tai, kad „Adela“ ir Olga yra tas pats asmuo patvirtina ir O. Kolobovos vairuotojo pažymėjimo, išduoto 2021 m., nuotrauka. Palyginus šią nuotrauką su kitomis, buvo gautas įtikinamas rezultatas.
