Apie tai, kokių priemonių valstybė turėtų imtis demografinei situacijai šalyje gerinti portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutavo Vilniaus universiteto docentas dr. Daumantas Stumbrys ir asociacijų „Auginu Lietuvą“ ir „Neišnešiotukas“ įkūrėja Asta Speičytė-Radzevičienė.
Gerbiama Asta, pirmiausia papasakokite apie naujausią tyrimą, kurį „Auginu Lietuvą“ iniciatyva buvo atlikusi „Spinter tyrimai“. Ką parodė šis tyrimas: pagrindiniai punktai, kokia yra ta situacija Lietuvoje?
A. Speičytė-Radzevičienė: Taip, tai kaip jūs ir paminėjote, buvo atliktas tyrimas, ir maždaug 52 proc. Lietuvos gyventojų mano, kad demografija yra labai blogai arba blogai, ir tai rodo kylantį nerimą visuomenėje, kad šeimos tiesiog nesijaučia pakankamai saugios.
Viena iš tų pagrindinių priežasčių yra finansinio stabilumo trūkumas, kas sudaro maždaug 19 proc., tai patenka į pirmą atsakymų poziciją, tada partnerių ir santykių stabilumo nebuvimas yra maždaug 14 proc.
Noras turėti daugiau laisvės, keliauti, siekti asmeninių tikslų – apie 13 proc., ir, žinoma, pokyčių baimė apskritai daryti pokytį savo gyvenime, tai yra kurti šeimą – maždaug apie 12 proc. Sunkumas derinant šeimą su karjera sudaro maždaug 11 proc., o kaip mes tikėjomės, kad karo baimė bus, tai yra maždaug apie 10 proc..
Tai būtų pakankamai nedaug šiuo aspektu, ar ne?
A. Speičytė-Radzevičienė: Na, taip, nustebino, kad tai yra maždaug per vidurį. Dabar nežinau, kiek turėjo respondentai pagrįsti arba praplėsti savo atsakymus, bet, pavyzdžiui, jeigu daugiausia nesijaučia saugiai finansiškai, atrodo, lyg ir būtų įdomus atsakymas, nes bendrai ekonominė situacija gerėja.
Gerėja, bet vis tiek jaunos šeimos, jos pradeda dirbti, ar ne? Yra paskolos, tiek būsto paskolos, pragyvenimo lygis, ypatingai didžiuosiuose miestuose, jis yra aukštesnis, ir visa tai vis tiek kainuoja, jaunos šeimos vis tiek yra linkusios skaičiuoti.
Be to, gyvenant mūsų geopolitinėje situacijoje, mums sunku ką ir planuoti, tarkim, metus į priekį ar porą metų į priekį. Tas nesaugumo jausmas turbūt yra didžiausias faktorius, kuris ir lemia tą poziciją neturėti vaikų.
Jau geriau neturėti, negu jaustis nesaugiai ir planuoti „o kaip čia bus“, nes pirmiausia reikia suplanuoti, išnešioti, gimdyti, auginti, ir tai yra didžiulė atsakomybė.
Gerbiamas Daumantai, įveskite aiškumo: nors dažnai akcentuojame metinį naujagimių skaičių, į ką iš tikrųjų svarbiausia žiūrėti, kai sakome, kad šiemet gimsta dar mažiau kūdikių nei pernai?
D. Stumbrys: Viena vertus, absoliutūs skaičiai yra svarbūs – tai yra, kiek vaikų gimsta. Iš tikrųjų mes matome, kad mažiau jų gimsta, ir tikėtina, kad ir šiais metais tas rodiklis, absoliutus gimusių skaičius, bus mažesnis negu pernai.
Kitas rodiklis – tai yra suminis gimstamumo rodiklis, kiek vaikų vidutiniškai tenka vienai reproduktyvaus amžiaus moteriai –jis irgi mažėja. Pastaruoju metu jis mažėja visur Europoje arba daugelyje Europos šalių, ir Lietuvoje jis mažėja, ir jis tikrai yra žemas – 1,1–1,2, mūsų kaimyninėse šalyse taip pat labai panašūs rodikliai. Tai turbūt šitie du rodikliai ir yra svarbiausi kalbant apie gimstamumą.
Ar teisingai suprantu, kad šis rodiklis reiškia, jog viena moteris Lietuvoje vidutiniškai pagimdo po vieną vaiką?
D. Stumbrys: Taip, labiau vieną negu du, o Europos vidurkis yra artimas 1,5 vaiko arba 1,4. Lietuvoje mes turime tą rodiklį, tik jis parodo dabartinę situaciją. Jis parodo, kaip dabar visose reproduktyvaus amžiaus grupėse, jeigu darysime prielaidą, kad toks gimstamumas visose amžiaus grupėse išlieka, tai reiškia, kad toks rodiklis ir liks, bet mes nežinome, ar tai susiję su pirmo vaiko susilaukimo ar paskesnio vaiko susilaukimo atidėjimu, ar jau tos moterys ir nebeturės vaikų.
Tikėtina, kad dalis jų dar susilauks tų vaikų, ir tas vadinamas kartų gimstamumo rodiklis, tikėtina, bus didesnis. Laikui bėgant moterys, prieš sulaukdamos reproduktyvaus amžiaus pabaigos (skaičiuojama apie 44 metus), priima sprendimą: arba susilaukti vaikų dabar, arba paskui tokios galimybės jau nebebus.
Mes ir matome tą slinktį, kai pirmo vaiko arba apskritai vaikų susilaukimo amžius didėja – tai yra susiję su suminio gimstamumo rodiklio mažėjimu, nes moterys atideda, bet yra toks lūkestis, kad dalis jų susilauks.
Panašų fenomeną mes turėjome 2002–2003 metais, kai suminis gimstamumo rodiklis buvo sumažėjęs iki labai panašaus lygio, kaip dabar. Po to, kelerių metų bėgyje, mes turėjome tą vadinamą kompensacinį efektą – dalis moterų susilaukė paskui tų vaikų, tai susiję su neužtikrintumu.
Mes turime tokius trumpalaikius veiksnius, kurie paveikia moterų sprendimą susilaukti vaikų. Viena vertus, tai yra ilgalaikiai veiksniai, bet šiuo metu mes aptariame bendrą vardiklį – neužtikrintumą. Demografai kalba apie kompleksą veiksnių – tai būtų ir karas, ir COVID-19 pandemija su savo apribojimais, ir palūkanų krizė – tai yra išaugusios išlaidos. Visi šitie veiksniai susideda, ir tai įvardinama kaip neužtikrintumas, kuris ir sąlygoja gimusių vaikų skaičiaus ir suminio gimstamumo rodiklio mažėjimą.
Visą „Dienos pjūvio“ laidą kviečiame žiūrėti vaizdo įraše, esančiame teksto pradžioje.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia kasdien nauji testai – išbandykite savo žinias ir smagiai praleiskite laiką.
