Klausimą apie tai, ar normalu tokio prietaiso išradėją kviestis į „Litexpo“ parodų rūmuose vyksiančią konferenciją, Seimo salėje iškėlė buvęs sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga.
„Nespėjau, bet būčiau klausęs [ekonomikos ir] inovacijų ministrės, kas susigalvojo ir kieno kvietimu į ją kaip vienas pagrindinių pranešėjų yra pakviestas skaityti pranešimą žmogus, pasaulyje pristatomas kaip „daktaras mirtis“. Tai yra gydytojas, sukūręs mirties kapsulę, savižudybei skirtą kapsulę. Ir jo pristatymas ir yra „Mirties kapsulė“. Aš noriu paklausti, kas sugalvojo Lietuvoje ar studentams, ar moksleiviams, ar mąstytojams pakviesti tokius pranešėjus, kuris iš esmės yra sukūręs tokį prietaisą.
Jo idėja yra pasidalinti šio prietaiso brėžiniais nemokamai, kad juos būtų galima panaudoti atsispausdinant tam, jog šioje kapsulėje įėjus ir, kaip jis sako, paspaudus vieną mygtuką, deguonies kiekis būtų sumažinamas ir žmogus galėtų be skausmo numirti. Tai mano klausimas į orą – kas susimąstė Lietuvoje tai pristatyti kaip didelę inovaciją?“ – iš tribūnos kalbėjo parlamentaras.
Leistų numirti tiesiog paspaudus mygtuką
Politiko įvardyta mirties kapsulė – tai 3D spausdintuvais pagaminta savižudybės kamera, anot gamintojų, skirta itin sunkiems, kenčiantiems, nepagydomiems ligoniams. Kaip aiškina šio įrenginio kūrėjas australas dr. Philip Nitschke, sprendimą ir veiksmą nutraukti gyvybę asmuo priima pats, todėl tai ir pavadinta savižudybės, o ne eutanazijos kapsule.
Aiškinama, kad čia žmogus galėtų nusižudyti nenaudojant jokių reguliuojamų medžiagų, tai reiškia, kad nebus reikalingi jokie gydytojų receptai ir psichiatrų analizės. Žmogus tiesiog turėtų internete atsakyti į grupę klausimų. Dirbtinis Intelektas pagal juos įvertintų žmogaus psichologinę būklę, taip pat būti privaloma pademonstruoti, kad sprendimas priimtas laisva valia.
Leidus dirbtiniam intelektui, žmogus sulauktų kodo, su kuriuo galės patekti į tokią kapsulę. Ten atsigulus jis turėtų atsakyti į dar keletą klausimų. Galiausiai turėtų nuspausti mygtuką, kuris pradės savižudybės procesą. Pažymima, kad mygtuko paspaudimas yra labai svarbus, nes tai – savižudybė, o ne eutanazija.
Savižudybė įvyktų tokiu principu – kapsulės vidus užtvindomas azotu, deguonies koncentracija sumažėja iki 1 proc. Mirtis nuo šio momento ištinka per maždaug 30 sekundžių ir žmogus netenka sąmonės. Tokio įrenginio kūrėjai teigia, kad nebus jokio dusimo jausmo ar panikos – žmogus kvėpuos, tik jo organizmas negaus deguonies. Nurodoma, kad kapsulė turi išėjimo mygtuką, jeigu asmuo apsigalvotų. Be to, sudaroma galimybė į „Sarco“ kapsulę eiti porai žmonių ir mirti šalia vienas kito tuo pat metu.
P. Nitschke spėjo sulaukti lavinos kritikos dėl šios kapsulės. Kai kurių kritikų teigimu, futuristinis įrenginio dizainas romantizuoja savižudybę, kiti tai apskritai įvardija kaip nužmogėjimo simbolį.
Nemato reikalo dirbtinai kištis į natūralų procesą
Daugybėje šalių pagalbinė savižudybė yra nelegali, tačiau Šveicarijoje, Nyderlanduose, Belgijoje, Liuksemburge, Kanadoje ir Vokietijoje ji yra leidžiama. Nuo nepagydomos ligos kenčiantis žmogus gali kreiptis pagalbos, kad naudojant tam tikrą įrangą, vaistus neskausmingai būtų nutraukta gyvybė.
Diskusijų apie eutanazijos įteisinimą kelta ir Lietuvoje, tačiau tai nėra garsiai apkalbamas reikalas.
„Į kokį popieriuką bevyniosi, ar asistuosi, ar neasistuosi, tai vienaip ar kitaip bus savižudybė. Tik asistuodamas dar būsi ne tik savižudybės, o galimai ir nužudymo bendras. Turinys lieka tas pats. Manau, kad poreikio dirbtinai kištis į tokius dalykus nėra“, – svarstė A. Macas.
Lietuvos anesteziologų reanimatologų draugijos prezidentas, gydytojas anesteziologas-reanimatologas prof. dr. Andrius Macas šiuo klausimu buvo kategoriškos nuomonės.
„Į kokį popieriuką bevyniosi, ar asistuosi, ar neasistuosi, tai vienaip ar kitaip bus savižudybė. Tik asistuodamas dar būsi ne tik savižudybės, o galimai ir nužudymo bendras. Turinys lieka tas pats. Manau, kad poreikio dirbtinai kištis į tokius dalykus nėra.
Taip, gydytojai hipotetiškai pasvarsto, kada žmogui to galėtų teoriškai reikėti. Gal esant nepakeliamam skausmui ar kitais „nevaldomais“ atvejais, bet tai turbūt yra tūkstantosios procento dalys, kai yra kažkokia racionaliais sprendimais nesuvaldoma situacija.
Kokia bebūtų situacija, daug kas yra sprendžiama ir išsprendžiama. Skausmą galima nuskausminti, galima pakelti ūpą, ieškoti motyvaciją keičiančių sprendimų ir žmogus gyvens tiek, kiek jam lemta. Nesuprantu, kodėl į tai turėtume dirbtinai kištis „užbaigimais“, – samprotavo gydytojas.
Nors jam gerai žinomos diskusijos apie atvejus, kai žmonės 20 metų guli „ant patalo“, yra beviltiški ligoniai, gydytojas siūlė atskirti „užsispyrėliško gydymo“ sampratą ir žmogaus išėjimą taikant pagalbines priemones.
„Puikiai žinau tokias diskusijas, bet atkreipkime dėmesį ir paklauskime savęs, ar mes išties teisingai viską darome? Kada žmogui taikoma paliatyvioji slauga arba gydoma ne aktyvaus gydymo įstaigoje, pacientas negaivinamas, tačiau, kai tas pats pacientas perkeliamas į aktyvaus gydymo įstaigą kad ir nedidelei medicininei intervencijai, jo statusas pasikeičia. Jis, nors ir turėtų turi būti negaivinamas, jam neturėtų būti taikomos neproporcingos gydymo priemonės, tačiau to nebelieka. Tinkamai besielgiant viskas stotų į savo vietas.
Noriu atkreipti dėmesį, kad Sveikatos apsaugos ministerija yra daug padariusi šioje srityje, ligoninės turi gaivinimo netaikymo protokolus, žengia tinkamus žingsnius, kuomet nėra reikalo taikyti vadinamąjį „užsispyrėlišką gydymą“. Tad viskas tampa vis labiau aišku, tik tiek, kad tai dar mums neįprasta“, – kalbėjo A. Macas.
Čia jis pateikė ir Jungtinės Karalystės pavyzdį, kuri turi aiškius teisės aktus, numatančius, kada jau nebėra taikomas neproporcingas gaivinimas: „Bet jie neturi eutanazijos, tad jei nori nusižudyti ligoninėje, reikia vykti į Belgiją.“
Skamba kaip pergalė prieš gyvybę
Pašnekovo manymu, ne tik kalbos apie „pagalbinę savižudybę“, bet ir siūlomi praktiniai to įgyvendinimo būdai yra nesąžiningi, kelia daug sumaišties, o tada kyla klausimai, kam to reikia.
„Labai keista, ko siekiama, ar tai yra komerciniai tikslai? Man tai atrodo kaip pergalė prieš gyvybę, jos ypatingumą. Tarsi kažkoks dirbtinis visuomenės jausmų dirginimas, minčių klaidinimas. Piešiama situacija, lyg žmogus yra nemirtingas, reiškia, kad jam reikia padėti užbaigti gyvenimą. Bet žmogus yra mirtingas, gyvybė yra tokia trapi, kad asistuoti jos nutraukimui nereikia.
„Lietuvoje ir Europoje geometrine progresija nyksta žmonės, ir dar mums reikia kažką padaryti papildomai, kad dar paspartintume šį procesą?“
Jei žmogus turi psichologinių sunkumų, psichinę negalią, kitų problemų, reikia ieškoti sprendimų. Daug kalbame apie psichikos sveikatą. Ir čia yra įvairių priemonių. Išeičių ieškojimui būtina dėti visas pastangas. Gyvybė yra vertybė bet kuriuo atveju. Lietuvoje ir Europoje geometrine progresija nyksta žmonės, ir dar mums reikia kažką padaryti papildomai, kad paspartintume šį procesą?“ – įžvalgomis dalinosi profesorius.
Prasmę turi kiekviena akimirka
Kasdien darbe matantis dėl gyvybės kovojančius ir į akistatą su mirtimi stojančius pacientus gydytojas įsitikinęs, kad prasminga yra kiekviena žmogui duota akimirka.
„Suprantu, kad būtis kartais tampa nepakeliama, bet jei žmogus yra gerai slaugomas, tiek artimo ar tiesiog kito žmogaus šalia buvimas, tiek nuskausminimas, kiti gerieji darbai kūnui padeda žmogui išeiti oriai. Anksčiau įprastas dalykas būdavo, kad žmonės numiršta namuose. Ir dabar dar turime nemažai orių mirčių namuose – nors būna ir nelengva, artimieji išslaugo, išbūna. Tačiau dažniausiai šiandien žmonės gyvenimo pabaigos sulaukia „valdiškose įstaigose“.
Mirštančiajam reikšmingos ne tik paskutinės dienos ar savaitės, bet ir valandos, ar net minutės. Žmogus tikrai yra daug daugiau nei tik materija. Su patirtimi vis labiau suprantu, kokia svarbi kiekviena akimirka, kuri yra duoda tau šioje žemėje. Seni žmonės anksčiau sakydavo, kad štai šviežių bulvių nesulauks, o kaip smagu jų sulaukti, svarbu viskas, kur gali rasti bet kokią prasmę“, – kalbėjo A. Macas.
Gydytojas priminė, kad skausmą slopinantys vaistai yra stipraus veikimo ir turi savo pasekmes organizmui, jis pamažu silpsta: „nuskausminant žmogų galime ir išleisti, jis dar kažką pamatys, jį dar kažkas aplankys, nusišypsos, su kažkuo susitaikys. Tai labai svarbu. O ne sugirdyti tabletę ar nuspausti mygtuką į mirtį“.
Pašnekovo pastebėjimu, kartais pačiai visuomenei tam tikrais atžvilgiais trūksta aiškaus apsisprendimo.
„Išgirstame kaltinimų dėl prastos slaugos Lietuvoje, bet ji jau pasikeitusi ir toliau keičiasi. Žmonės slaugomi ir vis kokybiškiau išslaugomi. Kiti priekaištauja, kodėl tiek ilgai slaugoma, neleidžiama išeiti. Kai jau artėja mirtis, dar kai kurie išsako nepasitenkinimą, kad blogai gydoma, nieko nedaroma. Trūksta tam tikro nuoseklumo, susivokimo ir aiškaus apsisprendimo, ko galų gale norime. Jaučiasi pasimetimas pačioje visuomenėje“, – svarstė A. Macas.
