Šaltojo karo metu JAV siekė tramdyti Sovietų Sąjungos ekspansinius impulsus, tačiau tai darė stengdamasi nesukelti tiesioginio karinio konflikto. Tuo pat metu buvo laukiama žiauraus sovietinio režimo griūties. Šiandien Rusijos sulaikymo tikslai yra kitokie, kadangi naivu tikėtis, jog Rusija subyrės taip, kaip subyrėjo Sovietų Sąjunga, „Foreign Affairs“ rašo Dmitris Alperovičius ir Sergejus Radčenko.
Vietoje to, JAV turi atkakliai stabdyti Rusijos ekspansiją Europoje ir kitur, iki kol Kremliaus valdžia – arba ši, arba ta, kuri valdys ateityje – supras, kad jos destruktyvūs imperiniai polinkiai veda šalį į niūrią ateitį, kurioje Rusija taps Kinijos vasale. Vis labiau izoliuojama nuo Vakarų, Maskva tampa priklausoma nuo Pekino – pagrindinio jos prekybos partnerio ir svarbiausio tarptautinio globėjo. Toks santykis indikuoja ne ryšį tarp dviejų lygiaverčių valstybių, o tarp prašytojos ir geradarės. Suvokimas, kad Rusijos priklausomybė nuo Kinijos auga, gali paskatinti Kremlių pergalvoti savo vykdomą piktybišką antivakarietišką politiką ir nutraukti savo agresiją.
Bet JAV turi atsikratyti iliuzijų, kad toks pasikeitimas lems draugiškus santykius su Rusija ar, juo labiau, naujo prieš Kiniją nukreipto aljanso susiformavimą, ir jog šie pokyčiai galėtų įvykti greitu metu. Iš tiesų, gali prireikti ne vienerių metų, kol Rusijos lyderiai sugebės perimti ne tokią agresyvią poziciją Vakarų atžvilgiu. Mažai tikėtina, kad Rusija kada nors visiškai įsilies į Vakarų bendruomenę. Vargu ir, ar Rusija kada nors paaukos savo santykius su Kinija dėl šiltesnių ryšių su JAV ir Europa. JAV turės susitaikyti su esminiais skirtumais tarp Rusijos ir Vakarų pagrindinių vertybių ir ilgalaikių interesų, tokių kaip parama žmogaus teisėms ir demokratiniam valdymui.
Nepaisant to, Kremlius galiausiai gali nuspręsti, kad Rusijai naudingiausia būtų nešališkumo politika, kurią vykdant būtų išlaikomi produktyvūs santykiai ir su Kinija, ir su Vakarais. Kitokia Rusija yra įmanoma. Rusija, turinti geriau suderintą užsienio politiką, kuri vengia per daug artimų ryšių tiek su Kinija, tiek su Vakarais, kuri gerbia kitų šalių teritorinį vientisumą, ir kuri laikosi tarptautinės teisės įsipareigojimų. JAV turi būti kantri ir nusiteikusi palaukti, kol Rusija supras, kad priklausomybė nuo Kinijos, prie kurios ji artėja, yra mažai naudinga.
Beviltiška padėtis ir vasalinė priklausomybė
Praėjus šešiems mėnesiams nuo Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios, tolimesnė karo eiga lieka neaiški. V. Nors Putinui ir nepavyko įvesti jam palankaus režimo Kyjive, Rusija vis vien sugebėjo užgrobti maždaug penktadalį Ukrainos. Ukrainos pajėgos pralenkė visus lūkesčius, tačiau ji vis dar nėra pakankamai pajėgi atsikovoti Rusijos okupuotų teritorijų, todėl tikėtina, kad artimiausiu metu, šis konfliktas liks įstrigęs aklavietėje.
Rusijos kontrolė rytų Ukrainoje niekada nebus visiškai garantuota. Štai, pavyzdžiui, Sovietų Sąjungai prireikė daugiau kaip dešimtmečio ukrainiečių sukilimams numalšinti po to, kai po Antrojo pasaulinio karo ji vėl perėmė Ukrainos kontrolę. Rusijos okupuotos teritorijos taip pat niekada pilnai neatsigaus po karo sukelto ekonomikos nuosmukio. Maskva neturi pakankamai pinigų jos užkariautų vietovių atstatymui, tačiau greičiausiai ji vis tiek bandys tai padaryti, eikvodama ir taip ribotus išteklius.
Stiprėjant NATO, prie kurios greitai prisijungs ir Švedija su Suomija, Rusija bus priversta dar labiau didinti savo kariuomenės biudžetą, ištuštinant savo iždą socialinių paslaugų, infrastruktūros, mokslo bei švietimo sąskaita. V. Putino imperialistinių užmojų sukeltos nesėkmės paliks Rusiją skurdesnę, liūdnesnę, represyvesnę, nesaugesnę ir galiausiai nepatrauklia vieta gyventi. Net jeigu V. Putinui Ukrainoje ir pavyktų išplėšti ką nors, ką jis galėtų vadinti trumpalaike pergale, ilguoju laikotarpiu, jis jau prarado Rusiją. Jeigu Vakarų sankcijos nebus panaikintos, Rusijos ekonomika lėtės ir silpnės, taip dar didinant šalies priklausomybę nuo Pekino – tokios prognozės Maskvoje džiugina nedaug ką.
Rusija jau pradėjo nukreipti priešiškų Europos valstybių rinkoms skirtą energijos ir mineralų eksportą į Kiniją. Siekdami pakeisti nebeprieinamas vakarietiškas prekes, Rusijos vartotojai taps vis labiau priklausomi nuo importo iš Kinijos. Kinijos juanis dabar tapo labai svarbia valiuta sandoriams Maskvos vertybinių popierių biržoje, o ši svarba tik augs. Iš esmės, Rusijos ekonomikos stabilumas priklausys nuo Kinijos grynųjų pinigų ir prekių injekcijų, o tai suteiks Pekinui didelį svertą prieš Maskvą.
Šiomis aplinkybėmis JAV turėtų ir toliau remti Ukrainos kariuomenės pajėgumus, išlaikyti ir griežtinti sankcijas Rusijai, įskaitant ir eksporto kontrolę, kuri neleidžia Rusijai gauti jai reikalingų svarbių technologijų, tokių kaip puslaidininkiai. Tokios priemonės stiprina Ukrainos pajėgumus, kartu silpnindamos Rusiją, tačiau jų nederėtų laikyti ilgalaike strategija. Norint nutiesti kelią nešališkai Rusijai, JAV turi vengti situacijos eskalavimo Ukrainoje, užkirsti kelią visiškam Rusijos destabilizavimui ir suteikti Maskvai alternatyvą jos pavojingai priklausomybei nuo Pekino.
Ilgas žaidimas
Karui Ukrainoje tęsiantis, pagrindiniu JAV ir jos NATO sąjungininkių prioritetu tapo bet kokio situacijos eskalavimo, galinčio baigtis tiesioginiu konfliktu tarp Rusijos ir NATO, vengimas. NATO ne kartą išmintingai parodė Rusijai savo norą išvengti akistatos dėl Ukrainos, o JAV demonstruoja kantrybę. Būtent todėl NATO neatsakė į Kyjivo prašymus virš Ukrainos įvesti neskraidymo zoną: taip būtų atsiradusi rizika, kad ore susigrums NATO naikintuvai ir Rusijos pajėgos.
Tačiau tiek Rusija, tiek NATO nuolatos tikrina viena kitos ribas. Vakarai tampa įžūlūs ir vis labiau įsitraukia į šį konfliktą dalindamiesi svarbia žvalgybos informacija, kuri leidžia ukrainiečiams atakuoti Rusijos karo laivus ir kitus strateginius taikinius. NATO sąjungininkai taip pat parėmė Ukrainą šiuolaikiniais ginklais, pavyzdžiui, „Himars“ sistemomis, su kuriomis Ukrainos kariuomenė naikina Rusijos amunicijos saugyklas ir toli nuo fronto linijų įsikūrusias bazes.
Iki šiol sąjungininkai teisingai nustatė, kad V. Putinas, praradęs maždaug 20–30 proc. savo pajėgų, negalės sau leisti dar labiau eskaluoti šio konflikto ir kad vargu, ar jis agresyviai reaguos į ginklų ir žvalgybos informacijos tiekimą Ukrainai, jeigu bus bent menkiausia tikimybė, kad tai jam gali baigsis viešu pažeminimu.
Tačiau tiesioginis susidūrimas su NATO pajėgomis ore, sausumoje ar šalia Ukrainos esančioje Juodojoje jūroje turėtų visai kitokias pasekmes. Tokie veiksmai galėtų paskatinti kokį nors karingą Rusijos vadą imtis veiksmų, kurių metu žūtų arba būtų sužeisti NATO kariai. Toks incidentas išprovokuotų NATO atsaką, galimai pradėtų eskalavimo ciklą, kuris, blogiausiu atveju, galėtų baigtis branduoliniu konfliktu. Tokio scenarijaus reikia vengti bet kokia kaina.
Kita baigtis, kuriai JAV turėtų užkirsti kelią, yra visiškas Rusijos žlugimas. JAV ir toliau turėtų bausti V. Putiną dėl karo Ukrainoje, tačiau verta nepamiršti, kad Rusijos destabilizavimas ar net jos suskaldymas, ko siekti ragina kai kurie komentatoriai, nebūtų naudingas. Šaltojo karo pabaigoje JAV prezidentas George‘as H. W. Bushas, nerimavo dėl Sovietų Sąjungos žlugimo. Ne todėl, kad buvo verta išsaugoti Sovietų Sąjungą, bet todėl, kad iširus didžiulei branduolinei valstybei, atsiranda pavojus, kad jos branduoliniai ginklai bus išgrobstyti ir paplis po naujai įsikūrusias valstybes, taip skatinant teroristinių ir organizuoto nusikalstamumo grupuočių formavimąsi. Po keturių dešimtmečių ši rizika išlieka. Rusijos griūtis galėtų privesti prie žiauraus pilietinio konflikto, kuris galėtų ne vieneriems metams destabilizuoti visą Euraziją.
Tikimybė, kad Rusijoje kils didelis sukilimas, išlieka nedidelė, kadangi V. Putino valdžia, palaikoma gerai finansuojamo represijų aparato, išlieka stipri. Nors sankcijos ir sumažino Rusijos ekonominę galią, jų poveikis nė iš tolo neprilygsta vargui ir pažeminimui, kurį rusai ištvėrė per praeito amžiaus 10-ojo dešimtmečio ekonominę krizę, kilusią žlugus Sovietų Sąjungai.
Tačiau patirtis rodo, kad dabartinė ramybė gali būti klaidinanti. JAV pareigūnai nežino, ar V. Putino vidiniame rate nekyla konfliktų, todėl negali nuspėti, koks chaosas prasidėtų, kai šis visagalis autokratas staiga netektų savo galios. Neišvengiamą V. Putino pasitraukimą – nesvarbu, ar savanorišką, ar ne – greičiausiai seks atkakli kova dėl valdžios, panaši į tą, kuri kilo 1953 m. mirus Josifui Stalinui. Kad ir kas užims jo vietą, V. Putino nacionalistinė ir revanšistinė politika tikriausiai gyvuos ir toliau. Taip nutiko ir valdant Nikitai Chruščiovui, kuris tęsė ir netgi stiprino J. Stalino pradėtą konfrontacinę antivakarietišką politiką, kuri 1962 m. sukėlė branduolinę Karibų krizę.
JAV turėtų elgtis atsargiai bei suprasti, kad ekonomikos žlugimas ir politinis chaosas nėra tinkama aplinka liberalioms sistemoms kurti. Tačiau nevertėtų tikėtis, V. Putino Rusiją būtinai pakeis nauja liberali ir demokratinė valstybė. Praeitis Rusijai yra ypač svarbi. Taip yra ne tik dėl Rusijos represinių institucijų turimo nepaprasto sugebėjimo išlikti, bet ir todėl, kad rusams yra būdingas konformizmas ir politinis abejingumas.
JAV kadaise naiviai tikėjosi, kad būtent Rusijos visuomenė užtikrins perėjimą prie demokratinės tvarkos. Taigi ilgalaikės JAV politikos pagrindu negali tapti lūkesčiai, kad Rusija galiausiai demokratizuosis. Patys rusai turėtų būti atsakingi už Rusijos demokratijos įgyvendinimą, todėl Vašingtono galimybės daryti įtaką šio proceso rezultatui visuomet buvo ir visuomet išliks labai ribotos.
Nešališka Rusija
Per paskutiniuosius 30 metų Rusija nesugebėjo įsitvirtinti Vakaruose. Priešingai nei Vokietija ir Japonija, kurios po pralaimėjimo Antrajame pasauliniame kare surado stabilią vietą vakarietiškoje tvarkoje, Rusija niekaip nesusitaikė su daug menkesniu savo posovietiniu statusu. Vašingtonas stengėsi patenkinti Maskvos pripažinimo poreikį, pakviesdamas prisijungti prie išsivysčiusių šalių klubo G7 (iš kurio dabar ji pašalinta) ir sukurdamas bendrą NATO ir Rusijos tarybą. Tačiau Rusija ir toliau niekaip nepaleidžia savo nuoskaudų, dėl kurių pasiduoda nacionalizmui ir imperializmui.
Nepaisant to, JAV politikai turėtų ir toliau ieškoti būdų paspartinti ne tokios karingos Rusijos atsiradimą. Net jeigu vienintelė to priežastis būtų sumažinti įtampą tarp dviejų daugiausia branduolinių ginklų turinčių valstybių, kartu neleidžiant Kinijai naudotis Rusijos silpnumu.
JAV turėtų skatinti rusus bent jau įsivaizduoti ateitį, kurioje Rusija yra įtakinga ir nepriklausoma jėga pasaulinėje arenoje, kuri siekia taikių ir abiems pusėms naudingų santykių su Vakarais. Maskva ir Vakarai turi bendrą interesą kurti Rusiją, kuri nebūtų priklausoma nuo Kinijos. Tai, tikriausiai, yra geriausia, ką JAV gali pasiūlyti. Vašingtono žinia Rusijai turėtų stiprinti tai, ką Rusijos politikos elitas jau seniai žino: kad Kinijai rūpi tik jos pačios nauda ir kad Rusijai Pekinui tėra instrumentas tos naudos siekti.
Siekti šio tikslo Vakarams, iš dalies, padeda ir pati Kinija. Pekinas jau dabar išnaudoja Maskvą. Pavyzdžiui, kinai pasinaudojo Rusijos beviltišku poreikiu parduoti energiją, kad išsiderėtų dideles nuolaidas. Anksčiau Kinija toleruodavo Rusijos nepriklausomus ryšius su Indija ir Vietnamu bei nenoromis gerbė Kremliaus įtaką centrinėje Azijoje. Bet Kinijai suvokus savo pranašumą prieš Rusiją, ji sieks formuoti Rusijos užsienio politiką taip, kad ši atitiktų Pekino interesus.
Tokia griežta Kinijos pozicija galimai taps rimta priežastimi Rusijos valdžiai permąstyti savo neišsenkantį priešiškumą Vakarams. Maskva galiausiai supras, kad suvaldžiusi savo agresyvius impulsus Europoje, ji gali padidinti savo tarptautinę įtaką ir pranašumą prieš kitas valstybes (įskaitant ir Kiniją).
Ironiška, tačiau Rusija galėjo turėti saugią ateitį, kurioje ji būtų taikiai sugyvenusi su Vakarais, jeigu kojos nebūtų pakišę imperialistiniai V. Putino užmojai. Vietoje to, jo agresija Ukrainoje tik dar labiau apsunkino Rusijos (bei JAV) užduotis. Tačiau vis vien yra galimybė pataisyti V. Putino beprasmes ir nusikalstamas klaidas, net jeigu Rusija pirma ir turėtų būti nubausta.
Rusija turi pati nuspręsti, ar ji nori ir toliau gyventi agresyvioje izoliacijoje. Bet Vašingtonas gali priminti Maskvai, kad parodžius nuoširdų norą atsisakyti savo žiaurių ir savidestrukcinių polinkių, Rusijai atsivertų daug daugiau galimybių. Tačiau kol ta diena ateis, JAV turi stabdyti blogiausią Rusijos elgesį ir laukti, kol audra nurims.
