Nenuostabu, kad šiuo metu daugiausia analitikų dėmesio susilaukia klausimas, kokią grėsmę Kinijos galios augimas valdant Xi Jinpingui kelia Jungtinėms Valstijoms. Neseniai pasibaigusiame 20-ajame Kinijos komunistų partijos nacionaliniame kongrese Xi Jinpingas sustiprino savo valdžią ir užsitikrino trečiąją kadenciją, o tuo metu Vakarų ekspertai siekė suprasti, kokia yra jo pasaulėžiūra ir kokią įtaką ši pasaulėžiūra turi Kinijos ateities ambicijoms, rašo „Foreign Affairs“.
Bet ieškant atsakymo yra ignoruojama viena svarbi detalė – marksizmas-leninizmas. Tai yra keista, nes marksizmas-leninizmas yra oficiali Kinijos ideologija dar nuo 1949 m. Tačiau šis aplaidumas taip pat yra suprantamas, kadangi dauguma Vakarų mąstytojų mano, kad komunizmo ideologija jau seniai išnyko. Net ir Kinijoje, kur 8-ojo dešimtmečio pabaigoje Kinijos komunistų partijos lyderis Dengas Xiaopingas iškeitė savo pirmtako Mao Dzedongo marksistinius-leninistinius įsitikinimus į tai, kas labiau priminė valstybinį kapitalizmą.
Savo mintis šiuo klausimu jis apibendrino su jam būdingu tiesmukiškumu: „Atsisakykime šios teorijos“, – 1981 m. Kinijos komunistų partijos konferencijos dalyviams sakė tuometinis šalies lyderis. Jo pavyzdžiu sekė ir jo postą perėmę Jiangas Zeminas ir Hu Jintao. Jie sparčiai perėjo prie rinkos ekonomikos Kinijos viduje ir ėmėsi užsienio politikos, kuri maksimaliai padidino Kinijos įsitraukimą į JAV dominuojamą globalią rinką.
Xi Jinpingas baigė šią pragmatišku elgesiu grindžiamą erą, kurioje nebuvo vietos ideologijai. Vietoje to, jis perėjo prie marksistinio nacionalizmo, kuris dabar lemia Kinijos politiką, ekonomiką ir tarptautinę elgseną.
Tai darydamas jis nekuria nepagrįstų pateisinimų kitiems Kinijos komunistų partijos sprendimams, kurie buvo priimti dėl labiau praktinių priežasčių. Valdant Xi Jingpingui ideologija dažniau formuoja politiką, o ne atvirkščiai. Jis pastūmėjo politiką leninistinės kairės link, ekonomiką – marksistinės kairės link, o užsienio politiką – nacionalistinės dešinės kryptimi. Xi Jinpingas sustiprino Kinijos komunistų partijos įtaką visose viešojo ir privataus gyvenimo srityse, atgaivino valstybines įmones ir nustatė naujus apribojimus privačiam sektoriui. Tuo pat metu jis kursto nacionalistines nuotaikas, vykdydamas vis labiau kategorišką užsienio politiką, kurią sustiprina marksistinių idėjų įkvėptas tikėjimas, kad istorija yra Kinijos pusėje ir kad Kinijai perėmus lyderystę pasaulinėje arenoje bus sukurta teisingesnė tarptautinė tvarka. Trumpai tariant, Xi Jinpingo iškilimas simbolizuoja ideologinio lyderio sugrįžimą.
Šios ideologinės tendencijos nėra tik Mao Dzedongo eros prisiminimai. Xi Jinpingo pasaulėžiūra yra daug sudėtingesnė nei Mao: joje susilieja ideologinis tyrumas ir technokratinis pragmatizmas. Xi Jinpingo pareiškimai apie istoriją, galią ir teisingumą Vakarų auditorijoms gali pasirodyti nesuprantami arba nereikšmingi. Tačiau ignoruodami Xi Jinpingo ideologinius pareiškimus, Vakarai smarkiai rizikuoja. Kad ir kokios abstrakčios ir nesuprantamos būtų jo idėjos, jos turi didelę įtaką realiai Kinijos vidaus bei užsienio politikai, o toliau augant Kinijos galiai – ir visam pasauliui.
Partijos žmogus
Kaip ir visi marksistai-leninistai, Xi Jinpingas savo mąstymą pagrindžia istoriniu materializmu. Tai požiūris į istoriją, kai tikima, kad progresas yra neišvengiamas dėl vykstančios klasių kovos. Dar prisideda ir dialektinis materializmas – požiūris į politiką, kai dėmesys sutelkiamas į tai, kaip vyksta pokyčiai, susiduriant prieštaringoms jėgoms ir sprendžiant tokiu atveju kylančias problemas.
Savo publikuotose raštuose Xi Jinpingas pasitelkia istorinį materializmą, kad Kinijos revoliuciją pasaulio istorijoje pavaizduotų tokiame kontekste, kuriame Kinijos judėjimas pažangesnio socializmo link atrodytų būtinai lydimas kapitalistinių sistemų nuosmukio. Jis savo politinius užmojus vaizduoja kaip žingsnį į priekį nuolat aštrėjančioje kovoje taip Kinijos komunistų partijos ir reakcinių jėgų šalies viduje (arogantiško privataus sektoriaus, Vakarų įtakos veikiamų nevyriausybinių organizacijų, religinių judėjimų) bei užsienyje (JAV ir jų sąjungininkių).
Šios idėjos už Kinijos ribų gali atrodyti sunkiai suprantamos. Tačiau Kinijos komunistų partijos elitas, vyresnieji Kinijos pareigūnai ir dauguma tarptautinių santykių ekspertų, patariančių vyriausybei, į jas žiūri rimtai. Xi Jinpingo publikuoti teoriniai raštai yra daug išsamesni nei bet kurio kito Kinijos lyderio nuo Mao Dzedongo. Kinijos komunistų partija taip pat atsižvelgia į ekonominius ir strateginius principus, kuriais paprastai vadovaujasi Vakarų politinės sistemos.
Tačiau Kinijos sistemoje marksizmas-leninizmas vis dar tarnauja kaip ideologinis pagrindas, pagal kurį Kinija visuomet atsiduria teisingoje istorijos pusėje, o JAV yra vaizduojama kaip neišvengiamo kapitalistinio nuosmukio gniaužtuose įkalinta valstybė, kurią griauna jos vidiniai politiniai prieštaravimai ir kuriai yra lemta žlugti. Xi Jingpingo požiūriu, tai bus tikroji istorijos pabaiga.
2013 metais, praėjus vos penkiems mėnesiams po jo paskyrimo partijos generaliniu sekretoriumi, Xi Jinpingas pasakė kalbą Centrinėje ideologijos ir propagandos konferencijoje – Pekine vykusiame vyriausiųjų partijos lyderių susirinkime. Tuo metu jo kalbos turinys nebuvo skelbiamas, tačiau po trijų mėnesių ji buvo nutekinta ir publikuota „China Digital Times“. Ši kalba yra nepagražintas Xi Jinpingo politinių įsitikinimų portretas. Joje jis apmąstė ideologinio nuosmukio, lėmusio sovietinio komunizmo žlugimą, rizikas, Vakarų vaidmenį kurstant ideologinį susiskaldymą Kinijoje ir poreikį sutriuškinti visas pasipriešinimo formas.
„Režimo nykimas dažnai prasideda ideologinėje sferoje, – aiškino Xi Jinpingas. – Politiniai neramumai ir pokyčiai režimo viduje gali įvykti pernakt, bet ideologinė evoliucija yra ilgalaikis procesas.“ Jis perspėjo, kad „pažeidus ideologinės gynybos priemones, kitos gynybos priemonės tampa sunkiai pritaikomos.“ Tačiau jis nuramino savo klausytojus, sakydamas, kad teisingumas yra Kinijos komunistų partijos pusėje, ir paskatindamas juos „neišsisukinėti, nesidrovėti ir nesismulkinti“ bendraujant su Vakarų valstybėmis, kurių tikslas yra „kovoti su mumis mūšio lauke dėl žmonių širdžių ir masių ir, galiausiai, įveikti Kinijos komunistų partijos lyderystę bei socialistinę Kinijos sistemą.“
Tai reiškė susidorojimą su visais, kurie „puoselėja ginčus ir nesantaiką“, bei reikalavimą Kinijos komunistų partijos nariams būti lojaliems ne tik partijai, bet ir pačiam Xi Jinpingui. Visa tai sekė vidinis Kinijos komunistų partijos „apvalymas“, pašalinant bet kokią opoziciją, ir dešimtmetį trukusią antikorupcinę kampaniją, prasidėjusią dar gerokai prieš šią Xi Jinpingo kalbą.
Antroji valymo banga partijos politiniame ir teisiniame aparate prasidėjo su „gryninimo kampanija“. Xi Jinpingas pasiekė, kad Liaudies išlaisvinimo armija ir Liaudies ginkluotoji policija būtų patikimai kontroliuojama partijos, centralizavo Kinijos kibernetinio saugumo ir stebėjimo sistemas.
Galiausiai, 2019 metais Xi Jinpingas paskelbė apie visą partiją apimančią edukacinę kampaniją, pavadinimu „Nepamirškite pirminio partijos tikslo, turėkite šią misiją omenyje“. Remiantis oficialiu pristatymo dokumentu, kampanijos tikslas buvo „partijos nariams įgyti teorinių žinių ir priimti ideologijos bei politikos krikštą.“ Baigiantis pirmajai Xi Jinpingo kadencijai, tapo aišku, kad jis siekia transformuoti Kinijos komunistų partiją tarsi į sekuliarų tikėjimą.
Didysis Marksas
Priešingai nei skubūs žingsniai link labiau lenininstinės vidaus politikos, perėjimas prie marksistinių idėjų ekonominėje politikoje Xi Jinpingo valdymo metu buvo labiau laipsniškas. Ekonomikos valdymas ilgą laiką buvo technokratų, tarnaujančių Valstybės taryboje (Kinijos administraciniame kabinete), sritis. Xi Jinpingo asmeniniai interesai yra labiau susiję su partijos istorija, politine ideologija ir ilgalaikėmis strategijomis, o ne finansinio ir ekonominio valdymo detalėmis. Tačiau partijos aparatui imantis vis didesnės ekonominių šalies departamentų kontrolės, politinės diskusijos dėl valstybės ir rinkos santykio tapo vis labiau ideologinės. Xi Jinpingas palaipsniui prarado pasitikėjimą rinkos ekonomika po 2008 metų pasaulinės finansų krizės ir 2015 metų įvykusios Kinijos vidaus finansų krizės, kurią sukėlė akcijų rinkos burbulo sprogimas ir dėl kurios Kinijos akcijų vertė nukrito beveik 50 proc. Šis nuosmukis truko iki 2016 metų, kol rinkos nusistovėjo.
Dėl šių priežasčių Kinijos ekonominės politikos trajektorija valdant Xi Jinpingui (nuo susitarimo remti rinkos reformas iki didesnio partijos ir valstybės įsikišimo) buvo netolygi, o kartais netgi prieštaringa. Iš tiesų 2013 metų pabaigoje, praėjus kiek mažiau nei šešiems mėnesiams nuo Xi Jinpingo pamokslo apie ideologiją ir propagandą, centrinis Kinijos komunistų partijos komitetas (keli šimtai aukščiausių partijos lyderių) priėmė nepaprastai reformistinį ekonomikos dokumentą, pavadinimu „Sprendimas“. Jame įvardijamos įvairios politinės priemonės, kurios leistų rinkai atlikti „lemiamą vaidmenį“ paskirstant išteklius ekonomikoje. Tačiau šių priemonių įgyvendinimas sustojo 2015 metais, kai valstybinės įmonės 2015–2021 m. gavo trilijonines investicijas iš „pramonės paramos fondų“. Tai buvo milžiniška vyriausybės injekcija, sugrąžinusi Kiniją į ekonominės politikos centrą.
19-ame Kinijos komunistų partijos kongrese 2017 metais Xi Jinpingas paskelbė, kad pagrindinis partijos ideologinis iššūkis ateityje bus ištaisyti „nesubalansuotą ir neadekvačią plėtrą“, kuri atsirado „reformų ir atsivėrimo“ laikotarpiu, kai buvo vykdomi rinkos politikos pokyčiai, kuriuos 8-ojo dešimtmečio pabaigoje pradėjo Deng Xiaopingas.
Mažai kieno pastebėtoje kalboje, 2021 metais publikuotoje partijos ideologiniame žurnale, Xi Jinpingas metė iššūkį Deng Xiaopingo „pirminės socializmo stadijos“ apibrėžimui ir jo įsitikinimui, kad Kinijai reiks šimtmečius kęsti nelygybę, kol visi galės gyventi gerovėje. Vietoje to, Xi Jinpingas ragino pereiti į aukštesnę socializmo fazę, skelbdamas, kad „dėl daugybės dešimtmečių sunkaus darbo, šis laikotarpis mums žymi naujos pradžios tašką.“ Xi Jinpingas atmetė Deng Xiaopingo laipsniškumą ir mintis, kad Kinija yra pasmerkta ateičiai, kurioje laukia vystymosi netobulumai ir klasių nelygybė. Jis žadėjo, kad griežtesnis marksistinių principų laikymasis leistų Kinijai jau netolimoje ateityje pasiekti tiek nacionalinę didybę, tiek didesnę ekonominę lygybę.
Toks rezultatas priklauso nuo didesnės partijos komitetų įtakos privačioms įmonėms, pavyzdžiui, parenkant vyresniuosius vadovus ar priimant svarbius valdybos sprendimus. Valstybei ėmus užsitikrinti nuosavybę privačiose kompanijose, ji taip pat pradėjo skatinti sėkmingus verslininkus investuoti į valstybines įmones. Taip padidėjo valstybės ir rinkos integracija.
Tuo metu Kinijos komunistų partijos ekonomikos planuotojai gavo užduotį sukurti „dvigubos apyvartos ekonomiką“. Tai iš esmės reiškė, kad Kinija turi tapti vis labiau savarankiška visuose ekonomikos sektoriuose, o kitos pasaulio ekonomikos turi tapti vis labiau priklausomos nuo Kinijos.
2020 metų pabaigoje Xi Jinpingas pateikė pajamų perskirstymo strategiją, pavadintą „Bendros gerovės darbotvarke“. Pagal ją, siekiant sumažinti pajamų nelygybę, turtingieji turi „savanoriškai“ paskirstyti lėšas valstybės patvirtintoms programoms. 2021 metų pabaigoje tapo aišku, kad Deng Xiaopingo pradėta „reformų ir atsivėrimo“ era priartėjo prie pabaigos. Ją pakeitė nauja valstybnė ekonominė ortodoksija.
Istorija yra geriausias vadovėlis
Xi Jinpingo posūkis į leninistinę politiką ir marksistinę ekonomiką yra lydimas ir stipresnio nacionalizmo, kuris skatina atkaklumą užsienio politikoje, o tai pakeitė esminius Deng Xiaopingo eros užsienio politikos bruožus, tai yra, tradicinį atsargumą ir nenorą rizikuoti. Tai, kad Xi Jinpingas pabrėžia nacionalizmo svarbą, paaiškėjo dar jo valdymo pradžioje.
„Vakaruose yra žmonių, sakančių, kad Kinija turėtų pakeisti savo istorinį matymo kampą ir nebeturėtų remtis naratyvu apie šalies patirtus pažeminimus, – savo 2013 metų kalboje sakė šalies lyderis. – Tačiau, mano nuomone, mums tai turi rūpėti: istorijos užmiršimas yra išdavystė. Istorija objektyviai egzistuoja. Istorija yra geriausias vadovėlis. Tauta be istorinės atminties neturi ateities.“
Iš karto po to, kai 2012 metais Xi Jinpingas tapo Kinijos komunistų partijos generaliniu sekretoriumi, jis pakvietė naujai paskirtą politbiuro nuolatinį komitetą į ekskursiją po Nacionalinio Kinijos muziejaus Pekine parodą, pavadinimu „Kelias į atsinaujinimą“. Joje pasakojama apie Vakarų imperinių jėgų bei Japonijos klastą bei partijos herojišką atsaką į „100 nacionalinio pažeminimo metų“.
Pastaraisiais metais „didžioji kinų tautos atgimimo“ idėja tapo svarbiausia Xi Jinpingo nacionalistinės vizijos dalimi. Jis nori, kad Kinija taptų svarbia Azijos ir viso pasaulio galia iki 2049 metų. 2017 metais Xi Jinpingas iškėlė daugybę tikslų, kuriuos šalis turi pasiekti iki 2035 metų. Pavyzdžiui, iki to laiko šalis turi tapti vidutinio lygio išsivysčiusia ekonomika ir turi būti „iš esmės užbaigusi savo nacionalinės gynybos ir jos ginkluotųjų pajėgų modernizavimą.“ Norėdamas įgyvendinti ir teisiškai įtvirtinti savo viziją Xi Jinpingas pristatė keletą ideologinių konceptų, kurie kartu nulemia labiau agresyvią Kinijos elgseną.
Viena svarbiausių idėjų yra „visapusiška nacionalinė galia“, kurią Kinijos komunistų partija naudoja bendrai Kinijos karinei, ekonominei ir technologinei galiai bei užsienio politikos įtakai įvertinti. Nors šį konceptą naudojo ir Xi Jinpingo pirmtakai, bet dabartinis lyderis buvo pakankamai drąsus pareikšti, kad Kinijos galia auga taip greitai, jog šalis jau pateko į pasaulio lyderių sąrašą.
Xi Jinpingas taip pat pabrėžia staigius pokyčius „tarptautinėje galių pusiausvyroje“. Oficialioji Kinijos komunistų partijos retorika dažnai mini ir augantį „daugiapoliškumą“ tarptautinėje sistemoje bei negrįžtamą Kinijos galios padidėjimą. Xi Jinpingas reabilitavo maoistinį aforizmą, besidžiaugiantį „Rytų iškilimu ir Vakarų nuopuoliu.“ Jis dabar yra vartojamas kaip Kinijos pranašumo prieš JAV eufemizmas.
Xi Jinpingo viešos pagyros išaugusiai Kinijos galiai yra daug aštresnės ir išsamesnės nei jo pirmtakų. 2013 metais Kinijos komunistų partija oficialiai atmetė 1992-aisiais Deng Xiaopingo įvestą diplomatinį požiūrį, kad Kinija turėtų „slėpti savo stiprybes, kantriai laukti ir niekada neapsiimti lyderio pozicijos.“ Xi Jinpingas pasinaudojo 2017 metų partijos kongreso ataskaita, kad apibūdintų, kaip Kinija išaugino savo ekonominę, mokslinę, technologinę, karinę ir bendrą nacionalinę galią iki tokio lygio, jog pateko į pasaulio lyderių gretas. Pasak jo, dėl tokio Kinijos tarptautinės padėties sustiprėjimo „kinų tauta, įgavusi visiškai naują laikyseną, dabar yra stipri ir tvirta Rytų galia.“
Teorija ir praktika
Tiems, kurie į Kinijos iškilimą žiūri atsargiai, svarbiausia yra tai, kaip šios ideologinės formuluotės yra pritaikomos praktikoje. Xi Jinpingo doktrininiai teiginiai yra ne tik teorija – jie yra naudojami praktikoje. Būtent jie padėjo pagrindus įvairiems užsienio politikos žingsniams, kurie būtų neįsivaizduojami valdant ankstesniems lyderiams.
Kinija pareiškė pretenzijas į kai kurias Pietų Kinijos jūros salas bei dislokavo jose karines pajėgas, nepaisydama ankstesnių oficialių pasižadėjimų to nedaryti. Valdant Xi Jinpingui šalis įvykdė didelio masto gyvos ugnies Taivano pakrantės apšaudymą, imituodama salos blokadą iš jūros ir oro.
Ankstesni Kinijos vadovai vengdavo tokių veiksmų, nepaisant to, jog turėjo visus pajėgumus tai padaryti. Xi Jinpingas taip pat eskaluoja Kinijos konfliktą su Indija dėl valstybių sienų: pasienyje dažnai vyksta pasikartojantys susirėmimai, yra tiesiami nauji keliai, aerodromai, statoma kita karinė infrastruktūra. Kinija taip pat ėmėsi ekonominės ir prekybinės prievartos politikos prieš valstybes, kurių politika nepatinka Pekinui ir kurios yra lengvai pažeidžiamos Kinijos spaudimo.
Kinija taip pat daug agresyviau reaguoja į kritiką iš užsienio. 2021 liepą Pekinas pirmą kartą paskelbė sankcijas prieš asmenis ir institucijas Vakaruose, sukritikavusias Kiniją. Šios sankcijos yra puikiai suderinamos su nauju „kario-vilko“ diplomatijos etosu, kuris skatina Kinijos diplomatus reguliariai ir viešai užsipuldinėti juos priimančias valstybes. Tokia diplomatinė praktika radikaliai skiriasi nuo tos, kuri buvo naudojama pastaruosius 35-erius metus.
Xi Jinpingo ideologiniai įsitikinimai įpareigojo Kiniją sukurti tai, ką šalies lyderis apibūdina kaip „teisingesnę ir sąžiningesnę“ tarptautinę sistemą, kurioje lyderiautų Kinija, o ne JAV, ir kuri atspindėtų normas, labiau atitinkančias marksistines-leninistines idėjas. Dėl šios priežasties Kinija stengiasi Jungtinių Tautų rezoliucijose panaikinti visas nuorodas į visuotines žmogaus teises ir kuria naujas, Kinijai palankesnes tarptautines struktūras kaip kad „Juostos ir kelio iniciatyva“, Azijos infrastruktūros investicijų bankas, Šanchajaus bendradarbiavimo organizacija – jos turėtų konkuruoti su vakarietiškomis institucijomis ir, galiausiai, jas pakeisti.
Marksistinis-leninistinis užmojis siekti neva „teisingesnio“ pasaulio taip pat skatina Kiniją propaguoti savo nacionalistinį vystymosi modelį visame pietiniame pusrutulyje, kaip alternatyvą „Vašingtono siūlomoms“ laisvosioms rinkoms ir demokratiniam valdymui. Pekinas taip pat pasiūlė stebėjimo technologijas, policijos mokymus ir bendradarbiavimą žvalgybos srityje šalims, vengiančioms klasikinio Vakarų liberalios demokratijos modelio, pavyzdžiui, Ekvadorui, Uzbekistanui ir Zimbabvei.
Šiuos užsienio ir saugumo politikos poslinkius buvo galima nuspėti pažvelgus į ankstesnį Xi Jinpingo ideologinės mąstysenos pokytį. Pasinaudodamas tuo, kas Vakarų auditorijoms atrodo lyg neaiškūs teoriniai plepalai, Xi Jinpingas partijai pasakė labai aiškią žinią: Kinija yra daug galingesnė nei bet kada anksčiau ir jis ketina pasinaudoti šia galia istorijai pakeisti.
Siekti pergalės
Xi Jinpingui yra 69-eri, tačiau jis tikrai neplanuoja išeiti į pensiją. Kaip ilgametis Kinijos politikos mokinys ir praktikas, jis puikiai žino, kad palikęs postą, jis ir jo šeima taptų pažeidžiami jį pakeisiančių vadovų atpildui. Taigi tikėtina, kad Kiniją Xi Jinpingas valdys visą likusį savo gyvenimą, nepaisant to, kad bėgant laikui oficialus jo titulas gali pasikeisti. Jo motinai yra 96-eri, o jo tėvas mirė būdamas 89-erių. Jeigu jų ilgaamžiškumas suponuoja potencialią Xi Jinpingo gyvenimo trukmę, jis vyriausiuoju Kinijos lyderiu galimai išliks iki ketvirtojo šio amžiaus dešimtmečio pabaigos.
Xi Jinpingas susiduria su naujais politiniais iššūkiais. Dalį Kinijos visuomenės gali pradėti erzinti jo kuriamas vis labiau represyvus valdymo aparatas. Tačiau šiuolaikinės stebėjimo technologijos leidžia jam kontroliuoti bet kokį pasipriešinimą tokiais būdais, kurių Mao Dzedongas ar Josifas Stalinas net negalėjo įsivaizduoti. Xi Jinpingas demonstruoja didėjantį pasitikėjimą augančia Kinijos „nacionalistų karta“, ypatingai elitu, kuris išsilavinimą įgijo Kinijoje, o ne užsienyje, ir kuris augo vadovaujant būtent jam, o ne liberalesniems pirmtakams.
Būtų kvaila manyti, kad Xi Jinpingo marksistinė-leninistinė vizija artimiausiu ar vidutiniu laikotarpiu bus sužlugdyta dėl vidinių prieštaravimų, taigi bet kokie politiniai pokyčiai greičiausiai įvyks jau po Xi Jinpingo mirties.
Bet Xi Jinpingas nėra visiškai saugus. Jo Achilo kulnas yra ekonomika. Xi Jinpingo marksistinė vizija apie didesnę partijos kontrolę privačiam sektoriui, didėjančią valstybinių įmonių ir pramonės politikos svarbą bei noras siekti „bendros gerovės“ perskirstant pajamas laikui bėgant greičiausiai sulėtins šalies ekonomikos augimą.
Taip yra dėl to, kad verslo pasitikėjimas bus linkęs mažėti dėl politinių ir reguliacinių rizikų suvokimo, o tai sumažins investicijas į privatų kapitalą. Juk tai, ką valstybė duoda, ji gali ir atimti. Tai ypač pasakytina apie technologijų, finansų ir nekilnojamo turto sektorius, kurie pastaruosius du dešimtmečius buvo pagrindiniai Kinijos vidaus augimo varikliai.
Kinijos patrauklumas užsienio investuotojams taip pat sumažėjo dėl tiekimo grandinių trūkinėjimo bei naujos nacionalinio ekonominio savarankiškumo doktrinos. Kinijos verslo lyderius namuose neramina antikorupcinė kampanija, partijos kontroliuojamos teismų sistemos savivaliavimas ir augantis aukštųjų technologijų milžinių, netekusių politinio palankumo, skaičius. Be to, Kinija dar nesugalvojo, kaip ji galėtų atsisakyti savo nulinės COVID-19 strategijos, kuri smarkiai prisidėjo prie šalies ekonomikos sulėtėjimo.
Prie šių trūkumų prisideda ir daugybė kitų ilgalaikių tendencijų: sparčiai senstanti populiacija, mažėjanti darbo jėga, lėtas našumo didėjimas ir didelės skolos, kurių turi tiek valstybinės, tiek privačios finansų institucijos. Jeigu Kinijos komunistų partija tikėjosi, kad visą šį dešimtmetį vidutinis augimas per metus išliks apie 6 proc. ir tik kitame dešimtmetyje sumažės iki 4 proc., tai dabar kai kurie analitikai baiminasi, kad nesiėmus kardinalių priemonių, ekonomika greitai pradės stagnuoti: šį dešimtmetį metinis augimas sieks apie 3 proc., o nuo 2031-ųjų nukris iki 2 proc.
Dėl to kitą dešimtmetį Kinija galimai pradės vis dar įstrigusi vidutinių pajamų spąstuose, o jos ekonomika bus mažesnė arba tik nežymiai didesnė už JAV. Kinijos lyderystei tai turės rimtų pasekmių. Jeigu užimtumo ir pajamų augimo rodikliai sumažės, Kinijos biudžetas pradės jausti spaudimą. Taip Kinijos komunistų partija, iš vienos pusės, turės pasirinkti tarp sveikatos apsaugos, senolių priežiūros ir teisės į pensiją, o iš kitos – toliau vystyti nacionalinį saugumą, pramonės politiką bei „Juostos ir kelio iniciatyvą“.
Tuo pat metu gali kilti abejonių dėl ekonominės Kinijos įtakos likusiam pasauliui. Diskusijos apie tai, ar pasaulis jau pamatė „Kiniją jos viršūnėje“, tik prasideda, o kalbant apie ilgalaikį Kinijos augimą, dar niekas nėra aišku.
Taigi esminis šio dešimtmečio klausimas Kinijai yra, ar Xi Jinpingas sugebės rasti sprendimus, kurie atgaivintų reikšmingą ekonominį augimą. Tai reikštų, kad jam galimai tektų susidurti su dideliais praradimais. Labiau tikėtina, kad jis bandys kapstytis iš šios situacijos kuo mažiau liesdamas ideologinę retoriką bei suburdamas naują ekonomikos politikos formuotojų komandą, tikėdamasis, kad jie sugebės stebuklingai atkurti augimą.
Xi Jinpingo marksistinis nacionalizmas tapo Kinijos ateities ideologiniu pagrindu ir tai nėra jokia paslaptis. Valdant Xi Jinpingui Kinijos komunistų partija kintančias tarptautines aplinkybes vertins per dialektinės analizės prizmę, o jų išvados nebūtinai bus suprantamos užsieniečiams.
Xi Jinpingas naujai kuriamus Vakarų aljansus regi kaip siekį nusverti Kinijos galią. Pavyzdžiais gali būti „Quad“, keturšalis saugumo dialogas tarp Australijos, Indijos, Japonijos ir JAV, arba AUKUS, gynybos susitarimas, apimantis Australiją, Jungtinę Karalystę ir JAV. Jo marksistiniu-leninistiniu požiūriu, Kinijos pergalė yra garantuota, kadangi gilios istorinio determinizmo jėgos yra Kinijos komunistų partijos pusėje, o Vakarai patiria struktūrinį nuosmukį.
Šis požiūris turės įtakos konflikto Azijoje tikimybei. Nuo 2002 metų Kinijos komunistų partijos nuomonę, kad karo tikimybė yra maža, atskleidė oficiali frazė: „Kinija ir toliau mėgaujasi strateginių galimybių laikotarpiu.“ Šiuo pareiškimu norėta pasakyti, kad artimiausioje ateityje Kinija susiduria su maža karinio konflikto rizika ir todėl gali siekti ekonominių ir užsienio politikos pergalių, kol JAV yra įklimpusi kituose pasaulio regionuose, ypač Artimuosiuose Rytuose.
Tačiau oficialus 2017 metų JAV pranešimas, kad Kinija yra „strateginė konkurentė“, besitęsiantis prekybos karas tarp JAV ir Kinijos, abipusiai bandymai atsieti savo ekonomikas ir JAV sąjungų su Australija, Japonija, Pietų Korėja ir NATO stiprinimas, tikėtina, pakeis Kinijos komunistų partijos nuomonę apie aplinką.
Bėda ta, kad dialektinės metodologijos ir iš to sekančios dvilypės išvados gali privesti prie klaidingų sprendimų, ypač kai kalbama apie realų tarptautinį saugumą Praeito amžiaus šeštajame dešimtmetyje Mao Dzedongas buvo įsitikinęs, kad JAV, vedina kapitalizmo ir imperializmo jėgų, užpuls Kiniją, siekdama nuslopinti Kinijos revoliuciją. Nepaisant per tą dešimtmetį įvykusio Korėjos karo ir dviejų krizių Taivano sąsiauryje, toks puolimas niekada nebuvo pradėtas. Jeigu Mao Dzedongas nebūtų turėjęs šio ideologinio įsitikinimo, Kinijos ir JAV santykių atšilimas būtų galėjęs prasidėti dešimtmečiu anksčiau, ypač atsižvelgiant į tai, kad 1959 metais Kinija pradėjo tolti nuo Sovietų Sąjungos. Xi Jinpingas labai panašiai visur mato grėsmes, todėl ėmėsi praktiškai visų Kinijos viešosios politikos ir privataus gyvenimo aspektų apsaugos. Ir kai šios įsivaizduojamos grėsmės taps oficialiomis analitinėmis išvadomis ir bus perkeltos į Kinijos komunistų partijos biurokratiją, Kinijos sistema pradės veikti taip, lyg karinis konfliktas yra neišvengiamas.
Xi Jinpingo ideologinės nuostatos lemia, kaip Kinijos komunistų partija ir beveik 100 mln. jos narių supranta savo valstybę ir jos svarbą pasaulyje. Šioje šalyje į lyderio raštus yra žiūrima rimtai, taip į juos turėtų žiūrėti ir likęs pasaulis. Xi Jinpingo propaguojamas ortodoksiškas marksizmas-leninizmas turėtų užgniaužti bet kokias viltis, kad jo valdoma Kinija taikiai liberalizuos savo politiką bei ekonomiką. Ji taip pat atskleidžia, kad Kinijos požiūrį į užsienio politiką lemia ne tik nuolatinis strateginių rizikų ir galimybių persvarstymas, bet ir įsitikinimas, jog istorinių pokyčių jėgos nenumaldomai veda šalį į priekį.
Būtent dėl to Vašingtonas ir jo partneriai turėtų kruopščiai peržiūrėti savo strategijas Kinijos atžvilgiu. JAV turėtų suprasti, kad Kinija yra politiškai ir ideologiškai drausmingiausias varžovas, su kuriuo jai kada nors teko susidurti per savo geopolitinio dominavimo šimtmetį. JAV strategai turėtų vengti į Kiniją žvelgti tarsi į savo atvaizdą veidrodyje ir neturėtų manyti, kad Pekinas elgsis racionaliai ar ir pagal Kinijos interesus, kaip tai atrodo iš Vašingtono požiūrio taško.
Vakarai laimėjo dvidešimto amžiaus ideologinę kovą. Tačiau Kinija nėra Sovietų Sąjunga. Ir nors Xi Jinpingas nėra Josifas Stalinas, jis tikrai neprimena ir Michailo Gorbačiovo. Xi Jinpingo ištikimybė marksistinei-leninistinei ideologijai padėjo jam užsitikrinti savo galią. Tačiau tas pats ideologinis požiūris taip pat sukėlė dilemų, kurias Kinijos komunistų partijai bus sunku išspręsti, ypač kai lėtėjanti ekonomika sukels abejonių dėl visuomenės požiūrio į partiją.
Kad ir kas nutiks, Xi Jinpingas savo ideologijos neapleis. Tai tampa dar vienu išbandymu JAV ir jų sąjungininkėms. Siekiant laimėti šį ideologinį karą prireiks iš naujo prisiminti principus, būdingus liberalioms-demokratinėms politinėms sistemoms. Ir Vakarų lyderiai šiuos idealus turėtų ginti tiek žodžiais, tiek darbais.
