Tokį sprendimą teismas priėmė išnagrinėjęs apeliacinius skundus ir nusprendė panaikinti pirmos instancijos teismo nutartį. Ja stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis A. Berui buvo pakeistas ambulatoriniu stebėjimu pirminės psichikos sveikatos priežiūros centre.
Apygardos teismo vertinimu, ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros centre A. Berui galėtų būti taikomas, jei jo artimas šeimos narys sutiktų vyrą prižiūrėti ir juo rūpintis, tai yra, užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas bei jo lankymąsi pirminės psichikos sveikatos priežiūros centre.
Teismas nustatė, kad artimas šeimos narys atsisakė įsipareigojimo priimti gyventi A. Berą.
Dėl šių aplinkybių teismas nusprendė, kad priverstinis gydymas ambulatorinio stebėjimo sąlygomis A. Berui kol kas negalimas ir pratęsė stebėjimą Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.
Pirmos instancijos teismas buvo pažymėjęs, kad priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas griežto, sustiprinto ir bendro stebėjimo sąlygomis Rokiškio psichiatrijos ligoninėje A. Berui buvo taikomas ilgiau kaip šešerius metus.
Per tą laiką stebėjimo sąlygos asmeniui buvo periodiškai švelninamos – kito nuo griežčiausio stebėjimo iki lengviausio. Tai esą leidžia manyti, kad priverstinis gydymas ligoninėje turėjo įtakos ne tik asmens psichikos sveikatos pagerėjimui, bet ir socialinio pavojingumo sumažėjimui.
Panevėžio apygardos teismo nutartis yra neskundžiama.
2016 metų sausio 2-osios naktį Kėdainių rajone esančiame Saviečių kaime 1979 metais gimęs A. Beras smurtaudamas privertė iš namų pabėgti savo sugyventinę, o du iš keturių savo vaikų – dvimetį berniuką ir keturių mėnesių mergaitę – įtariama, įmetė į kieme esantį šulinį. Vaikai per kelias minutes žuvo paskendę ir sušalę.
Tuomet atlikus ekspertizę, vyrui buvo diagnozuota sunki depresija, jis buvo gydomas antidepresantais, specialistai rekomendavo jam priverstinį gydymą. Teigta, jog psichikos liga vyrui išsivystė nuo ilgalaikio alkoholio vartojimo.
