Pasisakyme prokuratūra modeliuoja ir sukuria hipotetinę situaciją, kurioje dėl lytinių santykių „persigalvoja“, savo poelgio moralumu abejoja ar meluoja ne modeliuojamo nusikaltimo vykdytojas/a, bet auka. Kodėl prokuratūrai nekyla klausimų dėl nusikaltimą vykdžiusiojo ir jo/s elgesio modeliavimo – neaišku.
Nors ir norėtųsi progresyvesnės prokuratūros nuomonės, deja, šis požiūris yra neretai girdimas ir iš įvairių visuomenėje garsiai skambančių, bet mokslu mažai besiremiančių balsų, bandančių pateisinti ir užstoti nusikaltėlius, o ne jų aukas. Šis reiškinys turi pavadinimą: kaltės ar jos dalies perkėlimas nuo nusikaltėlio (-ės) į nukentėjusįjį (-ąją) ir yra vadinamas aukos kaltinimu.
Aukos kaltinimas yra žalingas tiek nusikaltimą patyrusiai (-am), tiek ir pačiai kaltinimu užsiimančiai visuomenei. Šis veiksmas yra neretai susijęs su tikėjimu, kad pasaulis iš pamatų yra teisingas, todėl būtent auka padarė kažką ne taip, kad nusikaltimas įvyktų. Prie plataus šio reiškinio paplitimo taip pat prisideda dar keli svarbūs faktoriai. Visų pirma reikėtų paminėti aiškią koreliaciją tarp tokių kaltinimų ir seksizmo. Toks vertinimas taip pat dažnai siejamas su tradiciniais lyčių vaidmenimis: žmonės, turintys griežtesnius įsitikinimus apie tai, kokios turi būti moterys, ką daryti joms dera, o ko – ne, yra labiau linkę kaltinti aukas, nei tie, kurie šiuo požiūriu yra atviresni ir tolerantiškesni.
Visuomenės nuostatos apie moteris ir jų elgesį yra formuojamos ir žiniasklaidos, kur moteris neretai vaizduojama kaip seksualizuotas objektas, o agresija jos atžvilgiu – kaip norma. Žiniasklaida taip pat kuria vaizdinį, kaip turėtų atrodyti „ideali“ auka ir nusikaltėlis, todėl ligi šiol plačiai eskaluojamas paveikslas su skersgatviu, blogiečiu, rėkiančia ir aktyviai besipriešinančia auka yra labai gajus, realybės neatitinkantis ir žalingas abiems pusėms.
Tobulos aukos vaizdinys yra nesuderinamas su alkoholio vartojimu: tyrimai rodo, kad aukų kaltinimas turi stiprų ryšį su svaiginančių medžiagų vartojimu ir jų poveikiu. Kuo labiau apsvaigusi auka, tuo didesnė tikimybė, kad bus kaltinama dėl prieš ją įvykdyto nusikaltimo. Paradoksalu, bet seksualinių nusikaltimų atveju, apsvaigęs nusikaltėlis (-ė), skirtingai nei auka, visuomenės akyse dar vis yra pateisinamas (-a).
Gajus aukų kaltinimas taip pat turi poveikį ir seksualinius nusikaltimus patyrusių asmenų kreipimuisi į policiją. Didžiausia su seksualinio smurto tema JAV dirbanti organizacija RAINN nurodo, kad 2005–2010 m. dėl seksualinio smurto į policiją asmenys nesikreipė dėl priežasčių, susijusių su baime ir nesaugumu (20 proc.), nepasitikėjimu sistema (23 proc.) bei žalingomis visuomenės nuostatomis (29 proc.). Labai panašūs duomenys yra ir tarp seksualinį smurtą patyrusio jaunimo. Pasak JAV veikiančio Nacionalinio vaikų trauminio streso tinklo (angl. The National Child Traumatic Stress Network), paaugliai apie tokius nusikaltimus pranešti taip pat dažniausiai nenori dėl patiriamos baimės, gėdos, nepasitikėjimo sistema, kaltės bei kitų kultūrinių arba religinių priežasčių.
Reaguojant į šias tendencijas, dar 2018-aisiais metais Žmogaus teisių stebėjimo instituto išleistame praktiniame vadove „Pareigūnų bendravimas su nukentėjusiaisiais“ buvo susisteminta informacija, kaip policijos pareigūnams patariama bendrauti su nukentėjusiaisiais (-osiomis). Skyriuje apie seksualinio pobūdžio nusikaltimus rašoma, kad „seksualinių nusikaltimų aukos ypatingai dažnai patiria stiprius gėdos ir savęs kaltinimo jausmus, bendraujant būtina išvengti klausimų ar teiginių, kurie galėtų rodyti aukos kaltinimą. Svarbu tvirtai vadovautis nuostata, kad jokios aplinkybės nepateisina seksualinės prievartos.“
Visos anksčiau minėtos priežastys nesikreipti pagalbos yra persipynusios tarpusavyje bei neatsiejamos nuo bendro visuomenės dėmesio sutelkimo į auką, o ne į nusikaltimą įvykdžiusį asmenį. Tad apie tai kalbėti ir keisti visuomenės nuostatas, o ypač – su tiesiogiai su seksualinių nusikaltimų aukomis dirbančiais pareigūnais, yra labai svarbu. Akivaizdu, kad aukų kaltinimas žaloja ne tik nukentėjusius asmenis, tačiau taip pat yra siejamas su nenoru kreiptis pagalbos ar pranešti apie įvykdytus nusikaltimus. Taip pat svarbu pabrėžti, kad nusikaltėlių elgesio nebaudžiamumas skatina šį elgesį kartoti.
Tai reiškia, kad norint didinti saugumą ir atitinkamai mažinti nusikalstamumą, yra svarbu šviesti visuomenę apie seksualinius nusikaltimus bei su jais susijusius stereotipus. Taip pat būtina vengti bet kokių išankstinių auką kaltinančių nuostatų, stengtis kurti aukai draugiškesnę ir empatiškesnę sistemą, kurioje nukentėjusieji (-ios) galėtų gauti visą reikiamą medicininę, psichologinę ir teisinę pagalbą.
Autorė: Reda Jureliavičiūtė, asociacijos „Lygiai“ vadovė.
