Jo teigimu, nors jau dabartinė situacija kelia įtampas, ramumo neteikia ir nežinomybė dėl tolesnio viruso plitimo, galimos antros bangos.
„Juo labiau kad nežinome, kaip būsime jai pasiruošę. Jei tęsis dabartinė situacija su ilgėjančiomis eilėmis, o eilės sveikatos sistemoje bus 6–9 mėnesiai visoms paslaugoms, galima sakyti, kad iš esmės turėsime sistemos krachą. Po 9 mėnesių juk moteris gali ateiti pagimdžiusi vaiką, tai apie kokias mes paslaugas kalbėtume?“ – klausė Š. Narbutas.
Teigiama, kad dėl kelis mėnesius ribotų planinių paslaugų pacientų eilės jau dabar nusidriekė keliems mėnesiams į priekį. Matote kokias prošvaistes?
Situacija išties yra sudėtinga. Aišku, geriausiai galiu kalbėti apie onkologinių pacientų situaciją ir dabar iš tikro matome, kad pacientai yra registruojami spaliui, lapkričiui, vadinasi, eilė yra 5–6 mėnesiams. Kitaip tariant, praėjus 3 mėnesiams po karantino. Tai jei mes dar kelis mėnesius gyvensim tokiomis sąlygomis ir paslaugų prieinamumu, tai atitinkamai eilės vėl padvigubės.
Neseniai mūsų atlikta apklausa rodo, kad sudėtinga situacija yra kalbant ne tik apie onkologiniams pacientams reikalingas paslaugas. Klausėme, kaip buvo, kai pacientai norėjo registruotis tyrimams, pas šeimos gydytoją ar kitą specialistą. Tai ten situacija yra dar blogesnė, nes pacientų tiesiog neregistruoja. Jiems sakoma laukti karantino pabaigos ir tik tada jie bus registruojami.
Ministerija teigia, kad stengiasi, jog paslaugos būtų teikiamos visiems, kam reikia, o kitus konsultuoja nuotoliniu būdu. Galbūt tai ir yra logiška. Bet tokia pati logika buvo jau nuo kovo vidurio, kai buvo paskelbtas karantinas. O realybė rodo, kad didelė dalis kitų pacientų tų paslaugų negauna.
Nuolat buvo akcentuojama, kad kas jau kas, bet onkologiniai pacientai pagalbą turėjo gauti ir karantino metu.
Taip, atrodo, kuo čia skųstis, jei buvo galima gauti pagalbą karantino metu, nes buvo teikiama kaip skubios paslaugos. Bet apklausos rodo, kad vienas iš trijų ar kas antras pacientų negaudavo tam tikrų onkologinių paslaugų.
Be abejo, jos yra skirtingos – išrašyti receptą nuotoliniu būdu pakanka. Bet kai mes kalbame apie operacijas, tikrai didelė dalis buvo atidėta. Kai kalbame apie gydymo taktikos pasirinkimą, tai kai žmogus ateina chemoterapijai ar spindulinei terapijai, tai jis atėjęs ne paprašo sulašinti vaistus, reikia ir kraujo tyrimus atlikti, ir kompiuterinę tomografiją, ir magnetinį rezonansą. Ir būtent čia yra „butelio kaklelis“, kur susidaro ilgos eilės. Nes kol tu to negausi, negausi ir specialisto konsultacijos.
Situacija su kitomis ligomis dar prastesnė. Nekaltinu gydymo įstaigų, jos stengiasi daryti, ką gali, bet jos pačios pastebi, kad kai kurie ribojimai yra pertekliniai. Po kiekvieno paciento juk reikia išdezinfekuoti patalpą, tačiau realybė tokia, kad po to visi gydytojai kas pusę metro sėdi ir valgykloje valgo be apsaugos priemonių.
Matote sprendimo būdų, kas šiuo metu padėtų pagerinti paslaugų prieinamumą?
Negalima galvoti, kad išsispręsime viską darbą organizuodami kaip iki šiol. Reiktų galvoti apie kitokį darbo organizavimą – ir ilgesnes darbo valandas, ir darbą pamainomis. Bet ministerija to, matyt, nesiūlys, nes bus labai nepopuliarūs medikų atžvilgiu.
Kita vertus, turėtų būti skatinama paslaugas teikti visas gydymo įstaigas, kurios gali tą daryti. Tai dabar girdėjome, kad skatina atnaujinti planines gydymo paslaugas. Bet vis tiek daugiau kalbama apie valstybines gydymo įstaigas. O privačioms įstaigoms dirbti sąlygos yra minimaliai palankios. Karantino laikotarpiu ligonių kasos priima vis daugiau keistų sprendimų, kuriais, panašu, norima susidoroti su privačiu sektoriumi.
O situacija tokia, kad, ką sako pacientai, kad „štai galime jus užregistruoti pas specialistą po 2 savaičių, bet tyrimui registruoti tik po dviejų mėnesių“. Tada pacientai, kad galėtų patekti pas specialistus, eidavo į privačias gydymo įstaigas. Ir šioje vietoje ministerija tyli, nesako, kad tai yra blogai, neskatina tuos tyrimus kažkaip apmokėti.
Nemažai pacientų skundžiasi, kad vien tik registracija pas gydytojus užtrukdavo penkias dienas...
Net ir iki covidinės situacijos kalbėdavome apie eiles, sudėtingą patekimą pas gydytojus, tai dabar ta situacija yra kubu sudėtingesnė. Labiausiai viską apsunkina tai, kad net registruojantis, norėdamas gauti paslaugas pacientas yra mėtomas nuo vieno prie kito – skambina į registratūrą, ten sako „kreipkitės šeimos gydytoją“, o ten jis vėl nukreipiamas į registratūrą...
Dar senas klausimas dėl išankstinės pacientų registracijos sistemos, kaip ji neveikia, taip ir neveikia iki šiol. Tai kai džiaugiamasi, kad šimtais tūkstančių daugiau nuotolinių konsultacijų suteikta, jų būtų galima suteikti dar daugiau, jei būtų patogi registracija.
Nes dabar būna dažnai taip – išankstinė registracija arba sergu.lt yra užlūžusi arba laikų nėra, o į paprastą registratūrą prisiskambinti neįmanoma arba talonų nėra. O jei yra, džiaugiamasi, kad užregistruoja po 5 mėnesių. Bet realiai gi suprantama, kad žmonės tiek nelauks, eis ir kažkur kitur, bandys gauti paslaugą.
Taigi situacija yra tik blogėjanti. Ko labiausiai trūksta – diskusijos. O dabar atrodo ministerija žada, kad kažką darys, tada persigalvoja, tvarkos keičiasi kas kelias savaites. Norėtųsi negyventi nežinomybės sąlygomis.
Nes dabar negaliu nei kaip pacientais, nei kaip teisininkas pasakyti, kad mes turime privalomą sveikatos draudimą. Mokesčius mokam, bet ar galim kažką gauti, nežinom.
Ir tai yra situacija, kai tavęs net neregistruoja. Ir mes kalbam ne apie įtariamą koronaviruso atvejį, o apie žmones, kurie jau turi ligas, kurias reikia gydyti. Galima atskirą straipsnių seriją rašyti apie tai, kiek žmonių mirė negavę skubiosios pagalbos, kai juos ištiko infarktas, insultas ir jų gydymo įstaigoje nepriėmė. Visa tai susidės kaip didelis priekaištas. Tad norėtųsi ne tylos iš ministerijos, Valstybinės ligonių kasos pusės, o dabar pacientai yra paliekami vieni.
Pasigirsta teiginių, kad patys pacientai bijodami užkrato vengia kreiptis pagalbos. Ar onkologiniai ligoniai – vieni iš jų?
Yra tokia tendencija. Nesakau, kad paslaugos visai neteikiamos. Yra tų, kurie gauna, kurie negauna. Kaip ir yra tų, kurie nori gauti paslaugą, ir tų, kurie bijo. Tai viskas yra labai žmogiška. Bet tai nereiškia, kad vienas paneigia kitą, t. y. kad jei pacientai atsisako ateiti, tai problemos nėra.
Taip, pacientai sako, kad gydymo įstaiga yra didesnis pavojaus šaltinis užsikrėsti koronavirusu, juolab, kaip žinia, ši infekcija onkologiniams pacientams ypač pavojinga.
Kitas dalykas, kad jie negali apsirūpinti apsaugos priemonėmis, įstaigos dabar apsaugos priemonių turi daugiau nei pakankamai, bet su pacientais jomis nesidalina. Taip, daugelis patys nusiperka, bet yra žmonių grupė, kuri nenusiperka ir todėl rizikuoja arba neina. Nacionalinis vėžio institutas iš pradžių geranoriškai tą darė, mes patys daliname.
Ši situacija nedidina rizikos, kad ieškodami alternatyvų pacientai kreipsis pagalbos į įvairaus plauko gyduolius, kas vėliau sukurs tik dar vėliau problemų sveikatos sistemai?
Be abejonės, kad taip yra. Kuo pacientams prieinamumas prie sveikatos priežiūros paslaugų yra sudėtingesnis, o jie jos nori, tai ieško, kas tą pagalbą galėtų suteikti. Tad vienoje pusėje privėrus upės tėkmę,vandens lygis kyla kitoje pusėje ir žiūri, kaip tą srautą patenkinti. Visi mes esame susisiekiantys indai ir, jei vienoje vietoje paslaugų mažėja, kitoje vietoje turi daugėti.
Kai pradėsime girdėti apie tokius atvejus, tai tada ministerija sakys, kad būkite sąmoningi, tačiau kas iš to, kai žala jau būna padaryta. Veikti reikia iki tol, kol atsiranda problemos, o dabar vis yra bėgimas prieš tolstantį traukinį.
Ačiū už pokalbį.