Borisas Bondarevas yra vienintelis Rusijos diplomatas, kuris 2022 m. gegužę pasitraukė iš pareigų viešai pareikšdamas protestą prieš Rusijos pradėtą Ukrainos puolimą. Tai vienas iš nedaugelio atvejų, kai Rusijos pareigūnas pasipriešino Kremliaus valiai. Dauguma kitų vykdo savo pareigas ir nekvestionuoja pradėto karo arba traukiasi tyliai.
„Foreign Affairs“ straipsnyje „Blogo rusiško elgesio šaknys“ jis aprašo savo sprendimo motyvus ir atskleidžia, kaip iš tiesų dirba Rusijos užsienio reikalų ministerija bei rusų diplomatai.
Pataikūnai / „Yes men“
Rusijoje pirmasis XXI amžiaus dešimtmetis iš pradžių buvo vilčių pilnas laikas. Šalyje augo vidutinis atlyginimas, gyvenimo lygis. V. Putinas, perėmęs valdžią pačioje tūkstantmečio pradžioje, pažadėjo baigti paskutiniojo XX amžiaus dešimtmečio chaosą.
Tačiau per pirmąjį dešimtmetį nemažai rusų pavargo nuo V. Putino. Daugelis intelektualų jo bandomą sukurti stipraus vadovo įvaizdį laikė praeities reliktu, o tarp aukščiausiųjų valstybės vadovų pasitaikė daug korupcijos atvejų. V. Putino atsakas į jo administracijos veiklą nagrinėjančius tyrimus – žodžio laisvės apribojimas. Besibaigiant pirmajai jo kadencijai, jis iš esmės jau buvo perėmęs visų trijų didžiausių televizijos kanalų grupių kontrolę.
Tačiau V. Putino veiksmai Užsienio reikalų ministerijai jokių įtarimų nesukėlė. 2004 m. užsienio reikalų ministru jis paskyrė Sergejų Lavrovą, o tai buvo teigiamai įvertintas sprendimas. S. Lavrovas buvo žinomas kaip ypač protingas ir daug diplomatinės patirties turintis politikas, gebantis užmegzti ilgalaikius ryšius su užsienio pareigūnais. Tiek V. Putinas, tiek S. Lavrovas pradėjo vis daugiau priešintis NATO, tačiau šie elgesio pokyčiai buvo labai nežymūs. Dauguma diplomatų, įskaitant ir mane, jų net nepastebėjo.
Tačiau žvelgiant atgal, tampa akivaizdu, kad Maskva jau tada dėjo pagrindus V. Putino imperialistiniams užmojams, ypač Ukrainoje. Kremlius tapo apsėstas šios valstybės reikalais po 2004–2005 m. Oranžinės revoliucijos, kai šimtai tūkstančių protestuotojų neleido Rusijos remiamam kandidatui tapti prezidentu po rinkimų, kurie buvo laikomi suklastotais. Šis apsėdimas atsispindėjo populiariausiose Rusijos politinėse laidose, kuriose buvo skiriama vis daugiau laiko Ukrainai, aiškinant apie, esą, rusofobišką šios šalies valdžią. Per artimiausius 16 metų iki invazijos pradžios, rusai girdėjo kaip žinių vedėjai vadina Ukrainą žiauria ir JAV kontroliuojama valstybe, kuri engia savo rusakalbius gyventojus. (V. Putinas, atrodo, niekaip negali suvokti, kad šalys gali nuoširdžiai bendradarbiauti. Jis tiki, kad didžioji dauguma Vašingtono artimiausių partnerių – ir kitos NATO šalys narės – tėra tik marionetės).
Tačiau V. Putinas ir toliau stengėsi sutelkti kuo daugiau valdžios į savo rankas. Prieš tai šalies Konstitucija leido prezidentui iš eilės eiti tik dvi kadencijas, tačiau 2008 m. V. Putinas sugalvojo schemą, leidusią jam išlaikyti kontrolę: rinkimuose į prezidentus jis palaikė savo sąjungininką Dmitrijų Medvedevą mainais už šio pažadą savo ministru pirmininku paskirti V. Putiną. Abu vyrai laikėsi duoto pažado, todėl per pirmąsias D. Medvedevo valdymo savaites Užsienio reikalų ministerijoje buvo daug nežinomybės, kam siųsti mūsų ataskaitas. Konstitucijoje nurodoma, kad už užsienio politikos formavimą yra atsakingas prezidentas – taigi D. Medvedevas. Bet visi suprato, kad tikrąją valdžią vis dar turėjo V. Putinas.
Galiausiai pradėjome ataskaitas siųsti D. Medvedevui. Šis sprendimas buvo vienas iš daugybės pasikeitimų, kurie privertė mane patikėti, kad naujasis Rusijos prezidentas nėra tik laikinas pavaduotojas. D. Medvedevas užmezgė šiltus ryšius su JAV prezidentu Baracku Obama, vyko į susitikimus su Amerikos verslų lyderiais ir bendradarbiavo su Vakarais net ir tada, kai tai, atrodė, prieštaravo Rusijos interesams.
Pavyzdžiui, kai sukilėliai pabandė nuversti Muammaro al-Qaddafio režimą Libijoje, Rusijos kariuomenė ir Užsienio reikalų ministerija pasipriešino NATO bandymams virš šalies įvesti neskraidymo zoną. M. al-Qaddafis istoriškai turėjo gerus santykius su Maskva, o ir mūsų šalis turėjo investicijų Libijos naftos sektoriuje. Taigi mano ministerija nenorėjo, kad sukilėliai laimėtų. Tačiau kai Prancūzija, Libanas ir Jungtinė Karalystė – su JAV palaikymu – JTO Saugumo Tarybai pateikė pasiūlymą dėl neskraidymo zonos, D. Medvedevas liepė mums balsavimo metu susilaikyti, o ne jį vetuoti. Nors yra įrodymų, kad V. Putinas su šiuo sprendimu nesutiko.
Tačiau 2011 m. V. Putinas pranešė apie savo planus vėl siekti prezidento posto. D. Medvedevas – kaip atrodė, nenoromis – pasitraukė ir priėmė ministro pirmininko pareigas. Liberalai buvo įsiutę, todėl dauguma jų ragino boikotuoti rinkimus ir tikino, kad rusai turėtų tyčia sugadinti savo biuletenius. Šie protestuotojai sudarė tik nedidelę dalį Rusijos gyventojų, taigi jų pasipriešinimas nekėlė rimtos grėsmės V. Putino planams. Tačiau net ir labai ribota opozicija sutrikdydavo Maskvą. Taigi V. Putinas stengėsi padidinti aktyvumą 2011 m. parlamento rinkimuose, kad jų rezultatai atrodytų teisėti. Tai buvo vienas pirmųjų jo bandymų sumažinti politinę erdvę, skiriančią tautą nuo jo valdžios. Šie bandymai neaplenkė ir Užsienio reikalų ministerijos. Kremlius davė mano ir visoms kitoms ambasadoms užduotį prie balsadėžių pritraukti kuo daugiau užsienyje gyvenančių rusų.
Tuo metu dirbau Mongolijoje. Atėjus rinkimams balsavau ne už V. Putino partiją, nerimaudamas, kad jeigu išvis nebalsuosiu, mano balsas bus mano vardu atiduotas V. Putino „Vieningajai Rusijai“. Tačiau mano žmona, kuri dirbo vyriausiąja ambasados biuro vadove, rinkimus boikotavo. Ji buvo viena iš vos trijų ambasados darbuotojų, nusprendusių nedalyvauti.
Po kelių dienų ambasados vadovai peržiūrėjo darbuotojų, kurie balsavo rinkimuose, sąrašą. Kai kiti du nebalsavę asmenys buvo įvardinti, jie teigė nežinoję, kad turi balsuoti ir pažadėjo tai padaryti artėjusių prezidento rinkimų metu. Tačiau mano žmona atvirai pasakė, kad ji nenorėjo balsuoti, pridurdama, kad šalies Konstitucija jai leidžia rinkimuose nedalyvauti. Atsakydamas antrasis pagal svarbą asmuo ambasadoje surengė prieš ją nutaikytą kampaniją. Jis rėkė ant jos, apkaltino ją disciplinos nesilaikymu ir sakė, kad ji bus laikoma „politiškai nepatikima“. Jis pavadino ją Aleksejaus Navalno, žymaus opozicijos lyderio, bendrininke. Po to, kai mano žmona nebalsavo ir prezidento rinkimuose, ambasadorius savaitę su ja nesikalbėjo. Jo pavaduotojas su ja nešnekėjo ilgiau nei mėnesį.
Bręstantis blogis / „Breaking bad“
Mano kitas darbas buvo ministerijos Ginklų neplatinimo ir ginklų kontrolės departamente. Be reikalų, susijusių su masinio naikinimo ginklais, man taip pat buvo liepta rūpintis eksporto kontrole – įstatymais, reglamentuojančiais tarptautinį prekių ir technologijų, kurios gali būti panaudotos tiek gynybos, tiek civiliniais tikslais, perdavimą. Šis darbas leido man pažvelgti į Rusijos kariuomenę, jai įgaunant vis didesnę svarbą.
2014 m. kovą Rusija aneksavo Krymą ir pradėjo kurstyti sukilimą Donbase. Tuo metu, kai pasirodė pirmieji pranešimai apie aneksiją, aš buvau Tarptautinėje eksporto kontrolės konferencijoje Dubajuje. Per pietų pertrauką prie manęs priėjo mano kolegos iš kitų posovietinių respublikų, kurie norėjo sužinoti, kas vyksta. Pasakiau jiems tiesą: „Vyručiai, aš žinau tiek pat, kiek ir jūs.“ Tai nebuvo paskutinis kartas, kai Maskva priėmė svarbius užsienio politikos sprendimus be konsultacijų su diplomatais.
Mano kolegos į Krymo aneksiją reagavo įvairiai: kai kurie pozityviai, o kiti nevienareikšmiškai. Ukraina judėjo Vakarų link, tačiau ši provincija buvo viena iš nedaugelio teritorijų, kur V. Putino iškreiptas požiūris į istoriją turi bent kokį pagrindą: Krymo pusiasalis Sovietų Sąjungos viduje 1954 m. iš Rusijos buvo perduotas Ukrainai ir buvo kultūriškai yra artimesnis Maskvai nei Kyjivui (daugiau nei 75 proc. Krymo gyventojų gimtoji kalba yra rusų). Šis greitas ir kraujo nepareikalavęs kontrolės perėmimas nesukėlė didelio mūsų pasipriešinimo, o Rusijoje buvo vertinamas ypač teigiamai. S. Lavrovas pasinaudojo aneksijos suteikta proga pasirodyti: jis pasakė kalbą, kurioje dėl Rusijos elgesio kaltino Ukrainos „radikalius nacionalistus“. Aš ir mano kolegos manėme, kad strategiškai palankesnis sprendimas V. Putinui būtų buvęs įkurti nepriklausomą Krymo valstybę – tokį veiksmą galėtume pateikti kaip mažiau agresyvų. Tačiau V. Putinas subtilumu nepasižymi. Nepriklausomas Krymas nebūtų jam suteikęs „tradiciškai“ rusiškų žemių suvienijimo garbės.
Separatistinio judėjimo sukūrimas ir Rytų Ukrainoje esančio Donbaso okupacija buvo kiek mažiau suprantamas ėjimas. Šie žingsniai, kurie buvo aktyviausi 2014 m. pradžioje, Rusijoje nesusilaukė tokio pat palaikymo kaip Krymo aneksija, tačiau ji išprovokavo dar vieną tarptautinio pasipiktinimo bangą. Dauguma ministerijos darbuotojų nerimavo dėl šios Rusijos operacijos, tačiau nė vienas neišdrįso išsakyti savo abejonių Kremliui. Kartu su kolegomis nusprendėme, kad V. Putinas užėmė Donbasą, siekdamas nukreipti Ukrainos dėmesį, ir taip neleisti šiai šaliai tapti rimta karine grėsme Rusijai bei užkirsti kelią bendradarbiavimui su NATO. Tačiau vargu, ar nors vienas diplomatas pasakė V. Putinui, kad remdamas separatistus jis iš tiesų pastūmėjo Kyjivą tapti jo priešu.
Mano diplomatinis darbas su delegacijomis iš Vakarų tęsėsi ir po Krymo aneksijos ir Donbaso operacijos. Kartais atrodydavo, kad niekas nepasikeitė. Vis dar turėjau malonius ryšius su savo kolegomis iš JAV ir Europos valstybių, mes produktyviai sprendėme įvairius ginklų kontrolės klausimus. Rusija susidūrė su sankcijomis, tačiau jų poveikis Rusijos ekonomikai buvo labai ribotas. „Sankcijos yra susierzinimo požymis, – 2014 m. interviu metu sakė S. Lavrovas. – Jos nėra rimtos politikos įrankis.“
Tačiau kaip eksporto pareigūnas, aš pastebėjau, jog Vakarų įvesti ekonominiai apribojimai šaliai turėjo rimtų pasekmių. Rusijos karinė pramonė buvo smarkiai priklausoma nuo Vakaruose gaminamų dalių ir produktų. Ji naudojo JAV ir Europoje pagamintus įrankius dronų variklių ir motorų taisymui. Ji priklausė nuo Vakarų gamintojų kuriant radiacijai atsparius elektronikos įrenginius, būtinus Rusijos žvalgybos palydovams, kurie yra naudojami informacijai rinkti, komunikuoti ir vykdyti tikslius išpuolius. Rusijos gamintojai bendradarbiavo su Prancūzijos kompanijomis, kad gautų mūsų lėktuvuose naudojamus jutiklius. Net ir kai kurie audiniai, naudojami lengvuose orlaiviuose, pavyzdžiui, oro balionuose, buvo pagaminti Vakaruose įsikūrusių įmonių. Sankcijos staiga atėmė galimybę gauti šiuos produktus ir susilpnino mūsų kariuomenę daug labiau nei manė Vakarai. Ir nors mano komanda aiškiai suvokė, kad šie praradimai turėjo didelę įtaką Rusijos galiai, dėl Užsienio reikalų ministerijos skleidžiamos propagandos, Kremliaus ši informacija nepasiekė. To pasekmes dabar matome Ukrainoje: sankcijos yra viena iš priežasčių, kodėl Rusijai ši invazija taip nesiseka.
Nors šalies kariniai pajėgumai nyko, tai nesustabdė Užsienio reikalų ministerijos nuo vis agresyvesnės pozicijos. Aukščiausio lygio konferencijose ir susitikimuose su kitomis valstybėmis Rusijos diplomatai praleisdavo vis daugiau ir daugiau laiko užsipuldinėdami JAV ir jos sąjungininkes. Mano eksporto komanda dalyvavo daugybėje dvišalių susitikimų su, pavyzdžiui, Japonija, kuriuose buvo aptariami galimi mūsų šalių bendradarbiavimo būdai, ir beveik kiekvienas šių susitikimų buvo proga pasakyti Japonijai: „Nepamirškite, kas prieš jus panaudojo atominę bombą.“
Bandžiau šiek tiek sušvelninti pasekmes. Kai mano vadovai pateikdavo agresyvias remarkas ar ataskaitas, bandydavau įtikinti juos pašvelninti jų toną, perspėdavau juos nevartoti karo laikus primenančios retorikos ir nuolat neminėti mūsų pergalės prieš nacius. Tačiau tiek vidinių, tiek užsieniui skirtų pareiškimų pagrindinės mintys tapo vis labiau priešiškos, kadangi mūsų vadovai į juos įterpdavo daug agresijos. Į Rusijos diplomatiją grįžo sovietinio stiliaus propaganda.
Apsvaigimas nuo savų medžiagų / „High on its own supply“
2018 m. kovo 4 d. buvęs Rusijos dvigubas agentas Sergejus Skripalis ir jo duktė Julija buvo beveik mirtinai apnuodyti savo namuose Jungtinėje Karalystėje. Britanijos tyrėjams prireikė net 10-ies dienų suprasti, kad šio išpuolio kaltininkė yra Rusija. Iš pradžių šia išvada netikėjau. S. Skripalis – buvęs Rusijos slaptasis agentas, prieš tai buvo nuteistas už valstybinių paslapčių atskleidimą Jungtinės Karalystės valdžiai ir ne vienerius metus praleido kalėjime, bet buvo paleistas apsikeitimo agentais metu. Man buvo įdomu, kodėl jis mums vis dar galėtų rūpėti. Jeigu Maskva norėjo jo mirties, jį buvo galima nužudyti, kol jis vis dar buvo Rusijoje.
Tai, kad netikėjau, man pravertė. Mano departamentas buvo atsakingas už klausimus, susijusius su cheminiais ginklais, taigi mes praleidome nemažai laiko gindamiesi, kad Rusija nėra atsakinga už šį apnuodijimą, tikrai tuo tikėdami. Tačiau kuo daugiau Užsienio reikalų ministerija neigė savo kaltę, tuo labiau menko mano įsitikinimas. Mes tikinome, kad šį apnuodijimą įvykdė ne Rusija, bet , tariamai, rusofobiškos Britanijos institucijos, siekiančios suteršti mūsų gerą tarptautinę reputaciją. Jungtinė Karalystė, žinoma, neturėjo jokio pagrindo nužudyti S. Skripalį, taigi Maskvos pareiškimai skambėjo ne kaip stiprūs argumentai, o tingūs bandymai nukreipti dėmesį nuo Rusijos į Vakarus – tai yra vienas dažniausių Kremliaus propagandos tikslų. Galiausiai turėjau susitaikyti su tiesa: apnuodijimai buvo nusikaltimas, kurį įvykdė Rusijos institucijos.
Daugybė rusų vis dar neigia, kad už tai buvo atsakinga Maskva. Žinau, kad yra sunku suprasti, jog tavo šalį valdo nusikaltėliai, žudantys iš keršto. Bet Rusijos melas neįtikino kitų šalių, kurios ryžtingai atmetė Rusijos Cheminio ginklo draudimo organizacijoje pasiūlytą rezoliuciją, turėjusią sustabdyti šios garsios tarptautinės organizacijos vykdomą išpuolio tyrimą. Maskvą palaikė tik Alžyras, Azerbaidžanas, Kinija, Iranas ir Sudanas. Žinoma, tyrimas parodė, kad Skripaliai buvo apnuodyti „Novičiok“ – Rusijoje gaminama nervus veikiančia medžiaga.
Rusijos delegatai žinias apie šį pralaimėjimą savo vadovams galėjo pateikti sąžiningai. Bet jie pasielgė priešingai. Maskvoje skaičiau ilgas Rusijos delegacijos atsiųstas žinutes apie tai, kaip jie paneigė daugybę „antirusiškų“, „nesąmoningų“ ir „nepagrįstų“ kaltinimų, kuriuos metė Vakarų valstybės. Faktas, kad Rusijos rezoliucija buvo atmesta, buvo sumažintas iki vieno sakinio.
Pirmiausia šių ataskaitų tiesiog nepaisiau. Bet greitai pastebėjau, kad ministerijos aukščiausi pareigūnai į jas žiūri rimtai. Šiuos prasimanymus parašę diplomatai susilaukė jų vadovų aplodismentų. Maskva norėjo girdėti tai, kas ji tikėjosi yra tiesa, o ne tai, kas vyko iš tikrųjų. Tai suprato visi šalies ambasadoriai, pradėję varžytis, kuris iš jų išsiųs labiausiai perdėtą žinią.
Propaganda pasidarė dar keistesnė po A. Navalno apnuodijimo „Novičioku“ 2020 m. rugpjūtį. Pasirodžiusios žinutės mane pribloškė. Vienoje Vakarų diplomatai buvo įvardijami kaip „sumedžioti plėšrūnai“. Kitoje buvo skiedžiama apie „mūsų svarius ir nenuginčijamus argumentus“. Trečioje buvo rašoma apie tai, kaip Rusijos diplomatai „lengvai įveikė“ Vakarų „apgailėtinus bandymus pakelti savo balsus“.
Toks elgesys buvo neprofesionalus ir pavojingas. Geras užsienio reikalų ministras turi suteikti šalies lyderiams nepagražintą pasaulio vaizdą, kad šie galėtų priimti pagrįstus sprendimus. Ir nors Rusijos diplomatų žinutėse buvo nepatogių faktų, tik tam, kad jų vadovai neatrastų šių pakeitimų, jie šiuos tiesos trupinėlius paslėpdavo šūsniuose propagandos. Pavyzdžiui, hipotetinėje 2021 m. išsiųstoje žinutėje galimai buvo eilutė, paaiškinanti, kad, tarkime, Ukrainos kariuomenė dabar yra stipresnė nei 2014 m. Tačiau šis pripažinimas būtų įterptas tik po ilgo ir perdėto Rusijos ginkluotųjų pajėgų išaukštinimo.
Atotrūkis nuo realybės tapo dar radikalesnis 2022 m. sausį, kai JAV ir Rusijos diplomatai susitiko JAV nuolatinėje atstovybėje Ženevoje, kur aptarė Maskvos pasiūlymą pertvarkyti NATO. Užsienio reikalų ministerija vis labiau rūpinosi tariamais šio Vakarų saugumo bloko keliamais pavojais, o dėl šios priežasties prie sienos su Ukraina buvo pradėti telkti rusų kariai. Šiame susitikime padėjau palaikyti ryšius (turėjau suteikti pagalbą, jeigu mūsų delegacijai ko nors prireiktų iš Ženevoje esančios Rusijos atstovybės), todėl gavau mūsų pasiūlymo kopiją.
Dokumentas buvo gluminantis, kupinas pasiūlymų, kurie Vakarams būtų nepriimtini, pavyzdžiui, reikalavimas išvesti NATO karius ir išgabenti jų ginklus iš visų po 1997 m. prisijungusių narių, tarp kurių ir Bulgarija, Čekija, Lenkija ir Baltijos šalys. Man atrodė, kad šio pasiūlymo autorius arba dėjo pagrindus karui, arba neturėjo jokio supratimo kaip veikia JAV ir Europa. Per kavos pertraukėles bendraudavau su mūsų delegatais, kurie taip pat atrodė sutrikę. Apie tai pasiklausiau savo vadovo – jis irgi buvo sumišęs. Niekas nesuprato, kaip mes galime eiti pas JAV atstovus su dokumentu, kurio vienas iš reikalavimų yra nebepriimti jokių naujų narių į NATO. Galiausiai mes sužinojome šio dokumento kilmę: jis buvo gautas tiesiai iš Kremliaus. Būtent todėl negalėjome juo kaip nors abejoti.
Vis tikėjausi, kad mano kolegos privačiai išreikš ne tik sumaištį dėl to, ką mes darėme, bet ir nerimą. Tačiau daugybė jų man sakė, kad jų Kremliaus melas netrikdo. Kai kuriems tai buvo būdas išvengti atsakomybės dėl Rusijos veiksmų: jie gali paaiškinti savo elgesį, sakydami sau ir kitiems, kad jie tiesiog vykdo savo nurodymus. Tai man buvo suprantama. Tačiau manęs neramino tai, kad daugelis jų didžiavosi mūsų vis karingesniu elgesiu. Daugybę kartų, kai perspėjau savo kolegas, jog jų veiksmai yra per daug šiurkštūs ir nepadeda Rusijai, jie užsimindavo apie mūsų branduolinius pajėgumus. „Mes esame didi jėga“, – atsakė man vienas žmogus. Kitos šalys, tęsė jis: „Turi daryti tai, ką mes sakome.“
Beprotybės traukinys / „Crazy train“
Net ir po sausio susitikimo netikėjau, kad V. Putinas pradės karą. 2022 m. Ukraina buvo daug labiau susivienijusi ir provakarietiška nei 2014 m. Niekas nebepasitiks rusų su gėlėmis. Vakarų kovingi pareiškimai apie potencialią Rusijos invaziją į Ukrainą buvo akivaizdus ženklas, kad JAV ir Europa į tai reaguotų rimtai. Mano laikas, praleistas dirbant su ginklų eksportu, išmokė mane, kad Rusijos kariuomenė neturi galimybės įveikti savo didžiausios Europinės kaimynės, taip pat kad be Baltarusijos jokia kita užsienio valstybė negalėtų pasiūlyti mums reikšmingos paramos. Maniau, kad V. Putinas tai irgi supranta, nepaisant visų pataikūnų, saugančių jį nuo tiesos.
Invazija etiškai pagrindė mano apsisprendimą išeiti iš darbo. Tačiau susidūriau su tam tikrais logistiniais sunkumais. Tuo metu, kai prasidėjo karas, mano žmona lankė mane Ženevoje (ji neseniai buvo išėjusi iš savo darbo Maskvoje įsikūrusioje pramonės asociacijoje), tačiau viešas atsistatydinimas reikštų, kad nei ji, nei aš nebūtume saugūs Rusijoje. Taigi nutarėme, kad prieš man paduodant prašymą išeiti iš darbo, ji grįš atgal į Maskvą ir pasiims mūsų katiną. Tai galiausiai tapo sudėtingu ir trijų mėnesių pareikalavusiu procesu. Mūsų katinas, jaunas ir paimtas iš gatvės, turėjo būti iškastruotas ir paskiepytas, kad galėtų būti atvežtas į Šveicariją, o ir Europos Sąjunga greitai uždraudė skrydžius iš Rusijos. Kad iš Maskvos atvyktų į Ženevą, mano žmona turėjo skristi net trimis lėktuvais, du kartus važiuoti taksi ir du kartus kirsti Lietuvos sieną – abu kartus pėsčiomis.
Tuo metu aš stebėjau, kaip mano kolegos pasiduoda V. Putino tikslams. Ankstyvosiomis karo dienomis dauguma jų švytėjo iš pasididžiavimo. „Pagaliau! – džiūgavo vienas. – Dabar tai mes parodysime tiems amerikiečiams! Dabar jie žinos, kas čia bosas.” Po kelių savaičių, kai tapo aišku, kad blickrygas prieš Kyjivą žlugo, retorika tapo niūresnė, tačiau ne ką mažiau agresyvi. Vienas pareigūnas – gerbiamas balistinių raketų ekspertas – pasakė man, kad Rusijai reikia „Išsiųsti branduolinę galvutę į kokį Vašingtono priemiestį“. Ir pridūrė: „Amerikiečiai prikraus į kelnes ir skubės maldauti mūsų skelbti taiką.“ Atrodė, kad jis tik iš dalies juokauja. Rusams atrodo, kad amerikiečiai yra per daug išlepinti, kad dėl ko nors rizikuotų savo gyvybėmis. Taigi, kai pasakiau jiems, kad branduolinis išpuolis susilauktų katastrofiško atsako, jis pašaipiai atsakė: „Ne, nesusilauktų.“
Maždaug kelios dešimtys diplomatų tyliai paliko ministeriją (iki šiol aš esu vienintelis, viešai atsisveikinęs su Maskva). Tačiau dauguma mano kolegų, kuriuos laikiau nuovokiais ir protingais, pasiliko. „O ką mes galime padaryti? – klausė vienas, – mes maži žmonės.“ Jis pavargo galvoti pats už save: „Tie, kurie sėdi Maskvoje, žino geriau.“ Kiti privačiuose pokalbiuose pripažino šios situacijos beprotybę. Bet tai niekaip neatsispindi jų darbe. Jie ir toliau akiplėšiškai meluoja apie Ukrainos agresiją. Kasdien mačiau pranešimus, kuriuose minimi neegzistuojantys Ukrainos biologiniai ginklai. Vaikščiojau po mūsų pastatą, kuris, iš esmės, tėra ilgas koridorius su privačiais kabinetais kiekvienam diplomatui, ir pastebėjau, kad kai kurie protingiausi mano kolegos visą dieną klausosi per Rusijos televiziją skelbiamos propagandos. Atrodė, lyg jie patys bandytų save indoktrinuoti.
Mūsų darbo specifika neišvengiamai pasikeitė. Visų pirma, žlugo santykiai su Vakarų diplomatais. Mes nustojome su jais diskutuoti beveik visais klausimais. Kai kurie mano kolegų iš Europos net nustojo su mumis sveikintis, kai prasilenkėme Jungtinių Tautų miestelyje Ženevoje. Vietoje to, mes sutelkėme dėmesį į savo kontaktus su Kinija, pareiškusia, jog ji supranta Rusijos nerimą dėl saugumo, bet atsargiai nekomentuojančia šio karo.
Mes taip pat praleidome daugiau laiko dirbdami su kitomis Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos narėmis: Armėnija, Baltarusija, Kazachstanu, Kirgizija ir Tadžikistanu. Tai susiskaldęs valstybių blokas, kurį mano vadovai mėgo vadinti Rusijos NATO. Po invazijos mano komanda organizavo daugybę konsultacijų su šiomis valstybėmis, kuriose kalbėjome apie biologinius ir branduolinius ginklus, tačiau neužsimindavome apie karą. Kalbėdamas su vienu diplomatu iš centrinės Azijos apie tariamas biologinių ginklų laboratorijas Ukrainoje, jis atmetė šią mintį kaip kokį juoką. Aš su juo sutikau.
Po kelių savaičių, pateikiau savo prašymą išeiti. Pagaliau aš nebebuvau bendrininkas sistemos, kuri tiki turinti dievišką teisę pavergti savo kaimynę.
Šokas ir baimė / „Shock and awe“
Karui tęsiantis Vakarų lyderiai pamatė Rusijos kariuomenės klaidas. Bet jie vis dar nesuvokia, kad Rusijos užsienio politika yra lygiai tokia pat neveiksni. Daugybė Europos pareigūnų kalbėjo apie poreikį karą Ukrainoje išspręsti derybomis ir kad jų šalims pavargus nuo energetinių ir ekonominių kaštų, siejamų su parama Kyjivui, jie gali pradėti spausti Kyjivą tartis. Pagunda stumti Kyjivą į derybas Vakarams gali kilti ir tuo atveju, jeigu V. Putinas agresyviai pagrasins branduolinio ginklo panaudojimu.
Tačiau kol V. Putinas išlaikys valdžią, Ukraina neturės nė vieno žmogaus Maskvoje, su kuriuo ji galėtų nuoširdžiai derėtis. Užsienio reikalų ministerija nebus patikimas pašnekovas. Juo negalės būti ir joks kitas Rusijos valstybinis organas. Jie visi yra V. Putino ir jo imperialistinių užmojų satelitai. Bet koks ugnies nutraukimas Rusijai tebūtų šansas persiginkluoti prieš pradedant naują puolimą.
Yra tik vienas dalykas, galintis iš tiesų sustabdyti V. Putiną – visiškas sutriuškinimas. Kremlius rusams gali meluoti kiek tik nori ir jis gali įsakyti savo diplomatams meluoti visiems kitiems. Tačiau Ukrainos kariams nerūpi Rusijos valstybinė televizija. Tapo akivaizdu, kad Rusijos pralaimėjimai negali visada būti nuslėpti nuo Rusijos visuomenės, kai vos per kelias dienas ukrainiečiai sugebėjo atsikovoti beveik visą Charkivo provinciją. Reaguodami į tai, Rusijos pokalbių laidų dalyviai dejavo dėl jų kariuomenės praradimų. Internete karingi Rusijos komentatoriai tiesiogiai kritikavo prezidentą. „Jūs surengėte milijardus rublių kainavusį vakarėlį, – rašoma viename daug dėmesio susilaukusiame įraše, kuriame tyčiojamasi iš V. Putino už tai, kad Rusijos pajėgoms atsitraukiant, jis dalyvavo vieno apžvalgos rato atidaryme. – Kas jums negerai?“
V. Putinas sureagavo į nesėkmes ir kritiką pašaukdamas daugybę žmonių į kariuomenę (Maskva sakė, kad pašauks 300 000 vyrų, tačiau realus skaičius gali būti daug didesnis). Tačiau ilguoju laikotarpiu šis sprendimas nepadės išspręsti jo problemų. Rusijos ginkluotosios pajėgos kenčia nuo prastos dvasinės karių būklės ir nepatikimos įrangos, o mobilizacija šių problemų neišspręs. Gaudama didelę Vakarų paramą, Ukrainos kariuomenė gali sukelti dar didesnių praradimų Rusijos kariams, versdama juos atsitraukti iš dar daugiau teritorijų. Gali būti, kad Ukraina galiausiai įveiks Rusijos karius ir tose Donbaso vietovėse, kur abi pusės kovoja dar nuo 2014 m.
Jeigu taip nutiks, V. Putinas galimai bus įspęstas į kampą. Jis į pralaimėjimą gali atsakyti branduoliniu ginklu. Tačiau Rusijos prezidentas mėgsta savo prabangų gyvenimo būdą. Jis taip pat tikriausia suprastų, kad branduoliniai ginklai gali pradėti karą, kuriame galėtų žūti ir jis pats (o jeigu jis to ir nesupranta, norisi tikėti, kad tai suvoktų jo pavaldiniai, kurie nevykdytų šios savižudiškos komandos). V. Putinas gali įsakyti pradėti visuotinę mobilizaciją – pašaukti beveik visus jaunus Rusijos vyrus – bet mažai tikėtina, kad tai būtų kas daugiau nei laikinas atokvėpis, o ir kuo daugiau rusų žus kovos lauke, tuo daugiau nepasitenkinimo kils pačioje Rusijoje. V. Putinas, galiausiai, gali atsitraukti ir liepti savo propagandistams dėl gėdingo pralaimėjimo kaltinti jo aplinkos žmones, ką jis padarė po nesėkmių Charkive. Tačiau tai gali pastūmėti V. Putiną įvykdyti savo sąjungininkų apvalymą, kuris jiems kelia pavojų. Tokios situacijos baigtis galėtų būti panaši į pirmąjį rūmų perversmą, kai 1964 m. iš valdžios buvo nuverstas Nikita Chruščiovas.
Jeigu V. Putinas bus išspirtas iš savo posto, Rusijos ateitis atsidurs visiškoje nežinomybėje. Visiškai įmanoma, kad jo įpėdinis bandys tęsti karą, ypač kadangi pagrindiniai V. Putino patarėjai yra atėję iš saugumo tarnybų. Tačiau niekas Rusijoje neturi tiek galios, kiek jis, todėl greičiausiai šalyje prasidėtų politinių neramumų laikotarpis. Tai netgi gali virsti visišku chaosu.
Užsienio analitikams patiktų stebėti Rusiją, jai susidūrus su rimta vidine krize. Tačiau jie turėtų gerai apgalvoti šios šalies žlugimą ir ne tik todėl, kad nėra žinoma, kam atitektų milžiniškas Rusijos branduolinių ginklų arsenalas. Dauguma rusų turi labai sudėtingą psichinę būseną, kuri atsirado dėl skurdo ir milžiniškų propagandos dozių, sėjančių neapykantą, baimę ir kartu skatinančių vienas kitam prieštaraujančius didybės ir bejėgiškumo jausmus.
Jeigu šalis žlugs arba patirs ekonominę ar politinę kataklizmą, tai juos gali smarkiai paveikti. Tuomet Rusija gali susivienyti, vadovaujama dar karingesnio lyderio už V. Putiną, kuris išprovokuotų pilietinį karą, dar didesnę agresiją prieš užsienio šalis, ar abi šias baigtis.
Jeigu Ukraina laimės ir V. Putinas žlugs, Vakarai neturėtų žeminti Rusijos. Priešingai – jie turėtų suteikti paramą. Tai gali atrodyti keista ar neskoninga, tačiau bet kokia parama turėtų būti suteikiama su sąlyga, kad šalis vykdys politines reformas. Po pralaimėjimo Rusijai reikės finansinės pagalbos, o pasiūlydama tinkamą finansavimą, JAV ir Europa gali įgauti tam tikrą balsą po V. Putino prasidėsiančioje kovoje dėl galios. Vakarai galėtų padėti vienam iš Rusijos gerbiamų ekonominių technokratų tapti laikinu vadovu ir galėtų paremti šalies demokratines jėgas.
Pagalba tai pat leistų Vakarams nekartoti savo 10-ojo dešimtmečio klaidų, kai rusai jautėsi apgauti JAV. Taip visuomenė galėtų lengviau susitaikyti su jų imperijos žlugimu. Tuomet Rusija galėtų sukurti naują užsienio politiką, kurią vykdytų tikrai profesionalūs diplomatai. Jie galėtų pagaliau padaryti tai, ko nesugebėjo dabartinė diplomatų karta – paversti Rusiją atsakinga ir patikima pasauline partnere.
