Borisas Bondarevas yra vienintelis Rusijos diplomatas, kuris 2022 m. gegužę pasitraukė iš pareigų viešai pareikšdamas protestą prieš Rusijos pradėtą Ukrainos puolimą. Tai vienas iš nedaugelio atvejų, kai Rusijos pareigūnas pasipriešino Kremliaus valiai. Dauguma kitų vykdo savo pareigas ir nekvestionuoja pradėto karo arba traukiasi tyliai. „Foreign Affairs“ straipsnyje „Blogo rusiško elgesio šaknys“ jis aprašo savo sprendimo motyvus ir atskleidžia, kaip iš tiesų dirba Rusijos užsienio reikalų ministerija bei rusų diplomatai.
Vasario 24 d. buvo kitokia. Kai patikrinau savo telefoną, pamačiau stulbinančią ir bauginančią naujieną – Rusijos oro pajėgos bombarduoja Ukrainą. Buvo užpulti Charkivas, Kyjivas ir Odesa. Rusijos kariai iš Krymo plūdo link Ukrainos pietuose esančio Chersono. Rusiškos raketos iš pastatų paliko tik griuvėsius ir vertė gyventojus bėgti. Žiūrėjau sprogimų vaizdo įrašus, kuriuose girdėti oro pavojaus sirenos ir matyti panikos apimti bėgantys žmonės.
Kaip žmogui, gimusiam Sovietų Sąjungoje, šis puolimas man atrodė nesuvokiamas, nors prieš tai buvau matęs Vakarų naujienų pranešimų, kad invazija yra neišvengiama. Ukrainiečiai turėjo būti mūsų artimi draugai, mes turime daug bendra, įskaitant ir mūsų bendrą kovą prieš nacių Vokietiją. Prisiminiau vienos žymios Antrojo pasaulinio karo laikų patriotinės dainos, kurią daugelis buvusios Sovietų Sąjungos gyventojų puikiai žino, žodžius: „Birželio 22-ąją, lygiai ketvirtą valandą ryto, Kyjivas buvo bombarduojamas ir mums pasakė, kad prasidėjo karas.“ Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas invaziją į Ukrainą apibūdino kaip „specialiąją karinę operaciją“, kurios tikslas denacifikuoti šią kaimyninę šalį. Tačiau Ukrainoje būtent Rusija atrodė kaip naciai.
„Tai yra pabaigos pradžia“, – pasakiau savo žmonai. Abu nusprendėme, kad turiu išeiti iš darbo.
Palikti šias pareigas reiškė išmesti savo dvidešimt metų trukusią Rusijos diplomato karjerą į šiukšliadėžę, o kartu su ja ir daugybę mano draugysčių. Tačiau apie tokį sprendimą galvojau jau kurį laiką. Ministerijoje įsidarbinau 2002 m. Tai buvo sąlyginės laisvės laikotarpis, kuomet mes, diplomatai, galėjome nuoširdžiai bendradarbiauti su kolegomis iš kitų šalių.
Tačiau nuo pat pradžių buvo akivaizdu, kad Rusijos užsienio reikalų ministerija turi labai daug trūkumų. Net ir tuomet buvo bandoma atgrasinti mus nuo kritinio mąstymo, o per mano karjerą šis procesas tapo gana agresyvus. Bet aš vis tiek likau, tikėdamasis, kad įveiksiu kognityvinį disonansą ir panaudosiu bet kokias turimas galias, siekdamas sušvelninti savo valstybės elgseną tarptautinėje erdvėje. Tačiau tam tikri dalykai gali pastūmėti žmogų susitaikyti su dalykais, apie kuriuos jis anksčiau net nedrįsdavo pagalvoti.
Įsiveržimas į Ukrainą nebeleido paneigti fakto, kad Rusija tapo brutalia ir represine valstybe. Tai neapsakomas žiaurumas, siekis prisijungti kaimyninę šalį ir ištrinti jos etninę tapatybę. Tai suteikė Maskvai dingstį nutildyti bet kokią opoziciją šalie viduje. Dabar valstybė siunčia tūkstančius šaukimus gavusių vyrų eiti žudyti ukrainiečių. Karas parodė, kad Rusija nebėra tik diktatoriška ir agresyvi – ji tapo ir fašistine valstybe.
Tačiau viena svarbiausių karo pamokų man yra susijusi su kai kuo, ką aš pastebiu jau du dešimtmečius: kas nutinka, kai valdžią pamažu iškraipo jos pačios propaganda. Ne vienerius metus Rusijos diplomatai buvo priversti stoti į akistatą su Vašingtonu ir ginti savo šalies kišimąsi į užsienio valstybių reikalus melu ir nelogiškais pasiaiškinimais. Mus mokė naudoti pompastišką retoriką ir be jokio kritinio apmąstymo atkartoti kitoms valstybėms tai, ką mums sakė Kremlius.
Bet galiausiai šios propagandos tiksline auditorija tapo ne tik užsienio šalys, bet ir mūsų pačių lyderiai. Buvome priversti savo laiškuose ir pareiškimuose sakyti Kremliui, kad mes įrodėme Rusijos didybę ir visiškai sunaikinome Vakarų argumentus. Mes turėjome susilaikyti nuo bet kokios pavojingų prezidento planų kritikos. Toks apsimetinėjimas vyko net ir aukščiausiuose ministerijos lygmenyse. Mano kolegos Kremliuje man kelis kartus yra sakę, kad Vladimirui Putinui patinka jo užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, nes su juo dirbti „patogu“: jis visada sutinka su prezidentu ir pasakoja tik tai, ką prezidentas nori girdėti. Taigi nenuostabu, kodėl V. Putinui atrodė, jog jis lengvai sutriuškins Kyjivą.
Karas aiškiai parodė, kad tokioje vienašališkoje aplinkoje priimti sprendimai, dažnai gali turėti visiškai priešingą poveikį. V. Putinas nesugebėjo užkariauti Ukrainos, bet jis būtų žinojęs, kad tokie užmojai yra neįmanomi, jeigu jo vyriausybė teiktų jam realybę atspindinčias ataskaitas. Tiems iš mūsų, kurie dirbo su kariniais klausimais, buvo akivaizdu, kad Rusijos ginkluotosios pajėgos nėra tokios stiprios, kaip galėjo pasirodyti Vakarams. Taip, iš dalies, nutiko dėl ekonominių apribojimų, kuriuos įvedė Vakarai po 2014 m., kai Rusija aneksavo Krymą. Jie buvo daug veiksmingesni nei politikos formuotojai kada nors galėjo įsivaizduoti.
Kremliaus invazija taip pat sustiprino NATO – organizaciją, kurią karas turėjo pažeminti. Ir lėmė Rusijos ekonomikai pakenkusių pakankamai stiprių sankcijų priėmimą. Tačiau fašistiniai režimai įsitvirtina dėl savo galios, ne dėl ekonominio augimo. Kadangi V. Putinas yra agresyvus ir atsiribojęs nuo realybės, mažai tikėtina, kad krizė jį sustabdys. Kad pateisintų savo valdžią, V. Putinas nori didžios pergalės, kurią jis pažadėjo pasiekti ir kuri, kaip jam atrodo, yra įmanoma. Jeigu jis ir sutiks trumpam nutraukti ugnį, tai tik tam, kad Rusijos kariai pailsėtų prieš tęsdami kovą. Ir jeigu jis laimės Ukrainoje, V. Putinas tikriausiai nuspręs užpulti ir kokią kitą posovietinę valstybę, pavyzdžiui, Moldovą, kur Maskva jau dabar remia vieną nuo šalies atsiskyrusį regioną.
Taigi yra tik vienas būdas sustabdyti Rusijos diktatorių – padaryti tai, ką JAV gynybos sekretorius Lloydas Austinas pasiūlė dar balandį: susilpninti šalį iki „tokio lygio, kad ji nebegalėtų imtis tokių veiksmų, kokių ji ėmėsi užpuolusi Ukrainą.“ Tokia užduotis gali pasirodyti labai sunki. Bet Rusijos kariuomenė jau yra gerokai susilpnėjusi, o šalis prarado daugybę geriausių savo karių. Su plačiu NATO palaikymu, Ukraina yra pajėgi įveikti Rusiją šalies rytuose ir pietuose, ką ji jau sugebėjo padaryti šiaurėje.
Nugalėtas V. Putinas susidurs su pavojinga situacija namuose. Jis turės paaiškinti elitui ir savo žmonėms, kodėl neišpildė jų lūkesčių. Jis turės paaiškinti žuvusių karių šeimoms, kodėl jie turėjo žūti dėl nieko. Jis taip pat susidurs su vis didėjančiu sankcijų spaudimu, kai gyventi Rusijoje bus dar sunkiau nei dabar. Yra tikimybė, kad jis nesugebės su tuo susitvarkyti, o tuomet, susidūręs su pikta visuomenės reakcija, privalės pasitraukti. Jis galimai ieškos atpirkimo ožių ir bus nuverstas patarėjų bei pavaduotojų, kuriuos jis kaltins. Bet kokiu atveju, jeigu V. Putino nebeliks, Rusija gaus šansą iš tikrųjų atsistatyti ir pagaliau apleisti savo įsivaizduojamos didybės kliedesius.
Nepasiekiamos svajonės / „Pipe dreams“
Aš gimiau 1980 m. šeimoje, kuri priklausė vidurinei sovietų inteligentijai. Mano tėvas buvo ekonomistas Užsienio prekybos ministerijoje, o mano mama mokė anglų kalbos Maskvos valstybiniame užsienio reikalų institute. Ji buvo generolo, vadovavusio šaulių divizijai Antrajame pasauliniame kare ir gavusio „Sovietų Sąjungos didvyrio“ apdovanojimą, duktė.
Mes gyvenome dideliame bute Maskvoje, kurį po karo mano seneliui skyrė valstybė. Mes turėjome galimybių, kurios kitiems Sovietų Sąjungos piliečiams buvo nepasiekiamos. Mano tėvas gavo darbą bendrame sovietų ir šveicarų projekte, dėl kurio 1984–1985 m. gavome leidimą gyventi Šveicarijoje. Mano tėvams tai buvo akis atveriantis laikas. Jie patyrė, ką reiškė gyvenimas turtingoje šalyje, su patogumais, kurių Sovietų Sąjungoje nebuvo: nuo pirkinių krepšelių iki kokybiškų dantų priežiūros paslaugų.
Kaip ekonomistas, mano tėvas jau žinojo, kad Sovietų Sąjunga turėjo tam tikrų struktūrinių problemų. Tačiau gyvenimas Vakarų Europoje privertė jį ir mano motiną tik dar labiau suabejoti sistema. Todėl jie džiaugėsi, kai 1985 m. Michailas Gorbačiovas paskelbė perestroiką. Panašu, kad taip pat jautėsi didžioji dauguma Sovietų Sąjungos piliečių. Nereikėjo gyventi Vakarų Europoje, kad suprastum, jog sovietinėse parduotuvėse buvo prieinamas tik siauras prastos kokybės prekių asortimentas, pavyzdžiui, batai, kuriuos nešiojant skaudėdavo kojas. Sovietiniai gyventojai žinojo, kad jų valdžia meluoja, tikindama, kad jie vadovauja „pažangiai žmonijai“.
Dauguma Sovietų Sąjungos gyventojų tikėjo, kad Vakarai padės jų šaliai tapti rinkos ekonomika. Tačiau akivaizdu, kad tokios viltys buvo naivios. Vakarai nesuteikė Rusijai pakankamai paramos, kuri daugybei Sąjungos piliečių – taip pat ir kai kuriems žymiems JAV ekonomistams – atrodė būtina, siekiant nugalėti rimtus šalies ekonomikos iššūkius. Priešingai, Vakarai palaikė Kremlių, kai šis panaikino kainų kontrolę ir greitai privatizavo valstybinius išteklius. Per šį laikotarpį, pasisavinę valstybinį turtą, greitai praturtėjo nedidelė saujelė žmonių. Tačiau daugumą rusų ši „šoko terapija“ privedė prie skurdo. Prasidėjo hiperinfliacija, sutrumpėjo vidutinė gyvenimo trukmė. Šalyje įvyko trumpas demokratizacijos laikotarpis, tačiau didžioji dalis visuomenės naujas laisves pradėjo sieti su nepritekliumi. Dėl to Rusijoje smarkiai sumenko Vakarų statusas.
Vakarų reputacijai dar labiau pakenkė 1999 m. NATO įvykdytas išpuolis prieš Serbiją. Rusijai šis bombardavimas nė iš tolo nebuvo panašus į bandymą apsaugoti šalyje gyvenančių albanų mažumą – jiems tai buvo stiprios galios agresija prieš nedidelę auką. Aiškiai pamenu, kaip ėjau pro JAV ambasadą Maskvoje dieną po vienos gaujos išpuolio prieš ją ir mačiau ant sienų ištaškytų dažų paliktas žymes.
Mano tėvas valstybinę tarnybą paliko 1991 m. ir pradėjo sėkmingą verslą, todėl kaip viduriniosios klasės tėvų vaikas šį siautulingą laikotarpį patyriau daugiausia netiesiogiai. Mano paauglystė buvo stabili, o mano ateitis – daugiau ar mažiau nuspėjama. Pradėjau studijuoti tame pačiame universitete, kuriame dėstė mano motina, ir užsimaniau dirbti su tarptautiniais reikalais, kaip ir mano tėvas. Man pravertė tai, kad studijavau laiku, kai viešasis diskursas Rusijoje buvo atviras. Dėstytojai skatino mus domėtis daugybe šaltinių, įskaitant ir tuos, kurie prieš tai buvo draudžiami. Paskaitų metu mes diskutuodavome. 2000 m. vasarą, aš džiaugsmingai atėjau į Užsienio reikalų ministeriją praktikai, pasiruošęs pradėti karjerą, kuri, kaip tikėjausi, turėjo išmokyti mane daug dalykų apie pasaulį.
Tačiau mano patirtis mane nuvylė. Vietoje darbo su patyrusiu elitu gražiais kostiumais – taip sovietiniuose filmuose buvo vaizduojami diplomatai – man vadovavo nuvargę vidutinio amžiaus asmenys, kurie nerūpestingai atlikdavo nuobodžias užduotis, pavyzdžiui, rašė kalbas aukštesnio lygio pareigūnams. Tačiau atrodydavo, kad didžiąją laiko dalį jie iš viso nedirbdavo. Jie rūkydavo, skaitydavo laikraščius ir kalbėdavo apie savo planus savaitgaliui. Savo praktiką praleidau nešiodamas jiems laikraščius ir pirkdamas užkandžius.
Nepaisant to, nusprendžiau pradėti dirbti ministerijoje. Norėjau užsidirbti savo pinigų ir vis dar tikėjausi sužinoti apie kitas vietas, keliaudamas toli nuo Maskvos. Kai 2002 m. įsidarbinau atašė padėjėju Rusijos ambasadoje Kambodžoje, buvau laimingas. Tai buvo proga panaudoti studijų metu įgytas žinias apie Pietryčių Aziją ir tobulinti mano chmerų kalbą.
Kadangi Kambodža yra Rusijos interesų periferijoje, daug darbo neturėjau. Tačiau gyvenimas užsienyje man patiko labiau nei Maskvoje. Už Rusijos ribų paskyrimus gavę diplomatai uždirbo daug daugiau nei tie, kurie dirba šalies viduje. Antrasis pagal svarbą žmogus ambasadoje Viačeslavas Lukjanovas mėgo atviras diskusijas ir skatino mane ginti savo įsitikinimus. O ir mūsų požiūris į Vakarus buvo gana palankus. Užsienio reikalų ministerija visuomet buvo nusistačiusi prieš Ameriką – tai ji paveldėjo iš savo sovietinės pirmtakės – tačiau šis šališkumas nebuvo neįveikiamas. Aš ir mano kolegos daug apie NATO negalvojome, o net ir tuomet, kai apie aljansą susimąstydavome, mes paprastai į jį žiūrėjome kaip į partnerį. Vieną vakarą su savo bendradarbiu nuėjome į slaptą barą. Ten susitikome vieną Amerikos pareigūną, kuris pakvietė mus prisijungti prie jo. Šiandien toks susitikimas būtų pilnas įtampos, tačiau tuo metu tai buvo galimybė užmegzti draugiškus ryšius.
Bet net ir tuomet buvo aišku, kad Rusijos valdžia buvo linkusi į nepriklausomą mąstymą ribojančią kultūrą, nepaisant priešingų V. Lukjanovo skatinimų. Vieną dieną buvau pakviestas į susitikimą su trečiu pagal svarbą žmogumi ambasadoje – tyliu, vidutinio amžiaus diplomatu, kuris prie Užsienio reikalų ministerijos prisijungė dar sovietmečiu. Jis padavė man tekstą – iš Maskvos gautą žinutę – ir liepė pridėti ją prie dokumento, kurį turėjome perduoti Kambodžos institucijoms. Pastebėjęs net kelias rašybos klaidas, pasakiau jam, kad jas ištaisysiu.
„Nedaryk to! – atšovė jis. – Mes ją gavome tiesiai iš Maskvos. Jie žino geriau. Net jeigu ten ir yra klaidų, mes negalime taisyti centro klaidų.“ Ši situacija puikiai iliustravo tai, kas ilgainiui taps vis svarbesne šios ministerijos tendencija: neabejotiną paklusnumą lyderiams.
