„Šiandien, kuomet priešas vėl nerimsta, kuomet priešo purvini batai trypia Ukrainos žemę, mums nepaprastai svarbu turėti šiuos simbolius prieš mūsų akis – ateiti, nusilenkti, pasisemti stiprybės“, – Antakalnio kapinėse Vilniuje sakė G. Nausėda.
Jis pabrėžė, jog Lietuvos valstybės „šventa pareiga ir priedermė“ yra surasti ir identifikuoti visų laisvės kovotojų palaikus, kad būtų galima atiduoti jiems „amžiną pagarbą“.
„Didžiai prasminga ir netgi simboliška, kad visiškai neseniai mes atradome, atpažinome ir patvirtinome kito garsaus partizanų vado – Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikus. Kiek dar tokių palaikų laukia? Šimtai, tūkstančiai. Mes turime padaryti viską, kas yra mūsų jėgose ir Lietuvos valstybė tikrai yra pasirengusi tai padaryti“, – kalbėjo prezidentas.
Pasak G. Nausėdos, simboliška, jog iki įsitraukdamas į partizaninę kovą A. Ramanauskas-Vanagas dirbo „patį taikiausią darbą pasaulyje – mokė vaikus“, tačiau prireikus kovoti su okupantais, nesudvejojo.
„Jis nesvarstė, ar laisvės kovotojų ir prieš jėgos lygios, ar yra galimybių laimėti šitą kovą. Jis pasirinko ir jis ėjo iki galo“, – kalbėjo prezidentas.
Minėjime Vilniuje, Valstybės vadovų panteone Antakalnio kapinėse, dalyvavo partizanų vado dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė ir anūkė pulkininkė leitenantė Inga Jencevičienė, gėlių padėjo įvairių institucijų bei visuomeninių organizacijų atstovai.
„2018 metais buvo surasti mano senelio palaikai ir štai mes stovime prie jo kapo, – kalbėjo I. Jencevičienė. –Tikiu kad A. Ramanauskas-Vanagas buvo, yra ir bus laisvės simboliu Lietuvą mylinčių žmonių širdyse, mintyse ir darbuose“.
Ji teigė, jog Lietuvos pokario kovos „nušvinta dar ryškiau“ matant, kaip kaimyninėje šalyje „kartojasi laukinis žiaurumas, aidi šūviai, miršta žmonės“.
„Tas pats okupantas niokoja kitą šalį naudodama tas pačias priemones, žvėriškai žudydamas kitos šalies gyventojus“, – kalbėjo partizanų vado anūkė.
Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio ginkluotųjų pajėgų vadas A. Ramanauskas-Vanagas nužudytas 1957 metų lapkričio 29 dieną Vilniuje – po žiaurių kankinimų jam įvykdyta mirties bausmė.
A. Ramanauskas-Vanagas buvo mokytojas, bet, sovietams okupavus Lietuvą, 1945 metais įsijungė į partizaninę kovą už Lietuvos nepriklausomybę, tapo vienu iškiliausių partizanų vadų.
1948 metais jis buvo paskirtas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu, dar po metų tapo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio pavaduotoju, o 1950 metų pradžioje – Sąjūdžio Gynybos pajėgų vadu.
1952–1953 metais A. Ramanauskas-Vanagas pasitraukė iš aktyvios ginkluotos kovos ir su šeima slapstėsi iki 1956 metų, kai buvo sulaikytas, 1957 metais – sušaudytas.
Jo palaikų ieškota iki pat 2018-ųjų. Jie rasti Našlaičių kapinėse Antakalnyje. Tais pačiais metais vadas iškilmingai palaidotas Antakalnio kapinėse.
1998 metais po mirties A. Ramanauskui-Vanagui suteiktas dimisijos brigados generolo laipsnis, 1998 metais skirtas Vyčio kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinas, o 1999 metais – Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas.
2018 metais Seimas, minėdamas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį ir A. Ramanausko-Vanago 100-ąsias gimimo metines, pripažino jį su okupacija kovojusios Lietuvos valstybės vadovu.
Sekmadienį Varėnos rajone, Merkinėje, atidengtas paminklas A. Ramanauskui-Vanagui jo vardu pavadintame skvere.
Partizaninis karas prieš Sovietų Sąjungos okupaciją Lietuvoje vyko 1944–1953 metais. Jame dalyvavo ne mažiau kaip 50 tūkst. žmonių, o visame pasipriešinimo judėjime kaip pogrindžio organizacijų nariai, rėmėjai dalyvavo apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų. Šiame kare žuvo per 20 tūkst. partizanų ir jų rėmėjų.
