„Prieš metus, sausio mėnesį, išvykau į Maskvą sužinoti, ką galiu parašyti apie artėjantį karą – visų pirma, ar jis įvyks. Kalbėjausi su žurnalistais, ekspertais ir žmonėmis, kurie, atrodo, žinojo, kuo užsiima valdžia. Vaikščiojau po Maskvą ir apsipirkau. Apsistojau pas tetą prie botanikos sodo. Šviežias baltas sniegas gulė ant žemės, o maži vaikai vaikščiojo su mamomis važinėtis rogutėmis. Visi buvo tikri, kad karo nebus. Aš imigravau į JAV vaikystėje, devintojo dešimtmečio pradžioje. Nuo devintojo dešimtmečio vidurio į Maskvą grįždavau maždaug kartą per metus. Per tą laiką miestas vis gražėjo, o politinė situacija prastėjo.
Atrodė, kad Rusijoje daugiau gerovės reiškė mažiau laisvės. Dešimtajame dešimtmetyje Maskva buvo chaotiška, sausakimša, purvina ir skurdi, bet ant kiekvieno kampo galėjai nusipirkti pusšimtį laikraščių, kuriuose būtų smerkiamas karas Čečėnijoje ir Borisas Jelcinas raginamas atsistatydinti. Nieko nebuvo šventa ir viskas buvo leidžiama.
Po dvidešimt penkerių metų Maskva buvo švari, tvarkinga ir turtinga. Ant kiekvieno kampo galėjai gauti šviežių kepinių. Taip pat galite būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už tai, ką pasakėte „Facebook“. Vienas iš mano draugų neseniai praleido dešimt dienų kalėjime už protestą dėl naujos statybos savo kaimynystėje. Jis sakė sutikęs daug įdomių žmonių.
Materialinė gerovė tarsi stūmė nuo karo, o politines represijas artino prie jo. Už Maskvos ribų viskas buvo daug mažiau patogu, o už Rusijos ribų Kremlius pastaraisiais metais tapo dar agresyvesnis. Jis aneksavo Krymą, kėlė sumaištį Rytų Ukrainoje, palaikė Basharo al Assado režimą Sirijoje, kišosi į JAV prezidento rinkimus.
Tačiau viduje padėtis buvo sustingusi. Tie patys atsakingi žmonės, ta pati retorika apie Vakarus, ta pati ideologinė sovietinės nostalgijos, rusiškos stačiatikybės ir ryškaus vartojimo mišrainė.
2021 m. Vladimiras Putinas pakeitė konstituciją, kad galėtų likti valdžioje, jei tik panorėtų, iki 2036 m. Žmonės tai prilygino Brežnevo metams – tai, ką Leonidas Brežnevas vadino „išsivysčiusio socializmo“ era. Dabar gi buvo išsivysčiusio putinizmo era. Dauguma žmonių nesitikėjo staigių judesių.
Mano draugai Maskvoje daro viską, kad suprastų ir išgyventų prieštaravimus, kurie vyksta. Aleksandras Baunovas, žurnalistas ir politikos analitikas, tada dirbo Carnegie Maskvos centro ekspertų biure. Susitikome jo jaukiame bute, iš kurio atsiveria vaizdas į tipišką Maskvos vidinį kiemą – nedidelį medžių sąžalyną ir stovinčius automobilius, visus meiliai padengtus šviežiu sniego sluoksniu.
Tarp Rusijos elito manoma, kad ypač su Putinu, buvo elgiamasi nesąžiningai
Baunovas manė, kad karas įmanomas. Tiesa, tarp Rusijos elito ėmė sklisti kalbos, kad Šaltojo karo rezultatus reikia peržiūrėti. Vakarai ir toliau neva elgėsi su Rusija taip, lyg ji būtų pralaimėjusi – plečia NATO iki jos sienų ir susidorojo su Rusija tokiomis veiklomis, kaip ES plėtra, nes ji neva nėra svarbesnė ar galingesnė už Baltijos šalis ar Ukrainą, tačiau pralaimėjo Sovietų Sąjunga, o ne Rusija. Elito tarpe manoma, kad ypač su Putinu, buvo elgiamasi nesąžiningai. „Gorbačiovas pralaimėjo šaltąjį karą“, – sakė Baunovas.
„Gal Jelcinas pralaimėjo Šaltąjį karą. Bet ne Putinas. Putinas tik laimėjo. Jis laimėjo Čečėnijoje, laimėjo Gruzijoje, laimėjo Sirijoje. Tai kodėl su juo ir toliau elgiamasi kaip su nevykėliu? Barackas Obama Rusiją pavadino tik „regionine galia“. Nepaisant to, kad ši surengė pasakišką olimpiadą, Rusijai 2014 metais buvo skirtos sankcijos už įsiveržimą į Ukrainą, o po kelerių metų – už kišimąsi į JAV prezidento rinkimus. Tai buvo toks dalykas, su kuriuo Jungtinės Valstijos visą laiką išsisukdavo. Tačiau Rusija buvo nubausta. Tai ją įžeidė.
Tuo pat metu Baunovas manė, kad tikras karas atrodė mažai tikėtinas. Ukraina buvo ne tik tariamai organinė Rusijos dalis, bet ir pagrindinis Rusijos valstybės mitologijos elementas Antrojo pasaulinio karo metais. Režimas investavo tiek daug energijos, kad paminėtų pergalę prieš fašizmą, o tada apsisukti ir bombarduoti Kijyvą ir Charkivą, kaip kadaise darė fašistai, prieš metus atrodė sunkiai įmanoma. Manyta, kad tai pernelyg ironiška.
Ir Putinas, nepaisant viso savo pykčio, iš tikrųjų buvo gana atsargus. Jis niekada nepradėjo kovos, jei nebuvo tikras, kad gali laimėti. Pradėti karą su NATO remiama Ukraina gali būti pavojinga. Tai gali sukelti nenuspėjamų pasekmių. Tai gali sukelti nestabilumą, o stabilumas buvo vienintelis dalykas, kurį Putinas suteikė rusams per pastaruosius dvidešimt metų.
Kitas draugas, kurį vadinsiu Kolia, prieš kelerius metus paliko savo darbą nepriklausomame leidinyje, kur rašė gyvenimo būdo kūrinius ir priėmė Kremliaus pasiūlymą parašyti kūrinius socialinėmis temomis vyriausybei. Tai buvo daug geriau ir aiškiau: jis žinojo, kokių temų vengti, o atlyginimas buvo geras.
Aplankiau Kolią jo namuose. Jis buvo vedęs moterį, kurios šeima kažkada priklausė sovietinei nomenklatūrai, o žmona paveldėjo butą išvaizdžiame septintojo dešimtmečio partijos pastate miesto centre. Iš Kolios balkono matėsi senas Brežnevo butas.
Galima sakyti, kad tai Brežnevo, nes langai buvo didesni už aplinkinius. Kolios butas buvo mažesnis nei kiti jo pastato butai. Priežastis buvo ta, kad šalia jo esantis butas kažkada priklausė sovietų karo didvyriui, o karo didvyriui, žinoma, reikėjo didžiausio pastato buto, todėl jis buvo išplėstas sumažinant Kolios butą. Vis dėlto tai buvo labai gražus butas su nepaprastai aukštomis lubomis ir daug šviesos.
Kolia atidžiai stebėjo situaciją, susiklosčiusią aplink Aleksejų Navalną, grįžusį į Rusiją ir greitai įkalintą. Navalnas buvo kankinamas kalėjime, tačiau jo tyrėjų ir aktyvistų komanda ir toliau skelbė Rusijos pareigūnų korupcinius žygdarbius.
Rusijoje vis dar buvo vykdomas tikras žurnalistinis darbas, nors kai kurios naujienų svetainės, pavyzdžiui, „Meduza“, veikė iš užsienio. Kolia teigė nerimaujantis ne tik dėl atviros cenzūros, bet ir dėl savicenzūros. Jis pasakojo apie žurnalistus, kurie paliko šią sritį, nes nebegalėjo taip gyventi.
Vienas buvo išvykęs dirbti į didelį banką ryšių srityje. Kitas dabar dirbo su rinkimais – „ir ne gerąja prasme“. Kilpa veržėsi, bet niekas nemanė, kad kils karas.
Retrospektyviai žvelgiant belieka paklausti, kas nutiko Rusijai tarpe tarp 1991 m. gruodžio mėn., kai jos prezidentas Borisas Jelcinas pasirašė susitarimą su Ukrainos ir Baltarusijos vadovais išformuoti Sovietų Sąjungą, ir 2022 m. vasario 24 d., kai Jelcino ranka pasirinktas įpėdinis Vladimiras Putinas įsakė savo kariams, kurių dalis buvo dislokuota Baltarusijoje, įsiveržti į Ukrainą iš rytų, pietų ir šiaurės?
Yra daug konkuruojančių paaiškinimų. Kai kas sako, kad ekonominės ir politinės reformos, kurios buvo pažadėtos žlugus Sovietų Sąjungai, iš tikrųjų neįvyko. Kiti sako, kad jos įvyko, bet per greitai. Kai kas mano, kad Rusija nebuvo pasirengusi demokratijai. Kiti, kad Vakarai nebuvo pasirengę demokratinei Rusijai.
Kas nutiko Rusijai tarp 1991 m. gruodžio mėn. ir 2022 m. vasario?
Kai kas sako, kad dėl to kaltas Putinas, sunaikinęs nepriklausomą politinį gyvenimą, kiti mano, kad Jelcinas, nes nepasinaudojo trumpu Rusijos laisvės laikotarpiu, o dar kiti tikina, kad tai buvo Michailas Gorbačiovas, nes taip nerūpestingai ir naiviai sunaikino Sovietų Sąjungą.
Kai Gorbačiovas pradėjo ardyti imperiją, viena iš garsiausių jo frazių buvo „Mes negalime taip gyventi“. „Tai“ jis turėjo omenyje skurdą, smurtą ir melą. Gorbačiovas taip pat kalbėjo apie bandymą sukurti „normalią, modernią šalį“ – šalį, kuri nesiveržtų į savo kaimynus (kaip sovietai veržėsi į Afganistaną) ir neišleistų didžiulių savo biudžeto lėšų kariuomenei, o užsiimtų prekyba. Po kelerių metų B. Jelcinas vartojo tą pačią normalumo kalbą ir reiškė maždaug tokias pat viltis.
Klausimas, ar Rusija kada nors tapo „normalia“ šalimi, buvo karštai diskutuojama politikos moksluose. Žymusis 2004 m. ekonomisto Andrejaus Shleiferio ir politologo Danielio Treismano straipsnis žurnale „Foreign Affairs“ buvo pavadintas tiesiog „Normali šalis“.
Rašydami amerikiečių susidomėjimo Rusija atoslūgio metu, kai Putinas stiprino savo šalies kontrolę, bet prieš pradėdamas agresyviau elgtis kaimynų atžvilgiu, Shleiferis ir Treismanas tvirtino, kad tai, kas atrodė kaip prasti Rusijos, kaip demokratijos, rezultatai išties nebuvo prasti, o beveik vidutiniški.
Kurį laiką po 2004 m. buvo pagrindo manyti, kad augantis pragyvenimo lygis, kelionės ir „iPhone“ padarys tą darbą, kurio nepavyko padaryti Vakarų politikams, kad Rusija taps ta vieta, kur žmonės užsiima savo reikalais ir augina šeimas, o vyriausybė nesiunčia jų mirti be rimtos priežasties svetimoje žemėje.
Bet atsitiko ne taip. Pastarųjų dviejų dešimtmečių naftos ir dujų bumas daugeliui rusų sukūrė tokį gerovės lygį, koks būtų buvęs neįsivaizduojamas sovietiniais laikais. Nepaisant to, smurtas ir melas liko.
Aleksandras Baunovas mano, kad tai, kas įvyko praėjusių metų vasarį, buvo pučas – valstybės užgrobimas savo imperiniams projektams ir išlikimui nusiteikusios klikos. „Vien todėl, kad valdžioje yra žmonės, kurie tai vykdo, tai dar nereiškia, kad tai ne pučas“, – neseniai man pasakė Baunovas.
„Rusijos visuomenėje tokiam poelgiui nebuvo poreikio. Daugelis rusų tikriausiai sutiko su karu, jie išsiuntė savo sūnus ir vyrus jame mirti, bet žmonės to nereikalavo. Krymo užėmimas buvo švenčiamas, bet niekas, išskyrus pačius marginaliausius nacionalistus, nereikalavo, kad kažkas panašaus atsitiktų su Chersonu, Zaporiže ar net iš tikrųjų Donbasu.
Kaip karo išvakarėse kreipdamasis į Rusijos žmones sakė Volodymyras Zelenskis, Doneckas ir Luhanskas daugumai rusų tebuvo žodžiai, o ukrainiečiams, pridūrė jis, „tai mūsų žemė. Tai yra mūsų istorija“. Tai buvo jų namai.
Maždaug pusės žmonių, su kuriais susitikau Maskvoje praėjusį sausį, nebėra – vienas yra Prancūzijoje, kitas Latvijoje, mano teta Tel Avive. Mano draugas Kolia, kurio butas yra priešais Brežnevo, liko Maskvoje. Jis nemoka anglų kalbos, su žmona turi mažą vaiką ir du pagyvenusius tėvus, tik neaišku, ką jie veiktų užsienyje.
Kolia sako, kad, kiek gali, jis nustojo kalbėtis su žmonėmis darbe: „Jie iš esmės yra padorūs žmonės, bet nebėra net taip, kad būtų galima kalbėti pustoniu“. Niekas jo neprašė rašyti apie karą ar jį paremti, o jo viršininkai net sakė, kad jei jis bus mobilizuotas, bandys jį ištraukti.
Kai susitikome pernai sausį, Aleksandras Baunovas nemanė, kad paliks Rusiją, net jei viskas pablogės. „Socialinis kapitalas neperžengia sienų“, – sakė Baunovas. „Ir tai vienintelė mūsų sostinė“. Tačiau praėjus vos kelioms dienoms po karo pradžios, Baunovas ir jo partneris susikrovė keletą lagaminų, knygų ir išskrido į Dubajų, tada į Belgradą, o paskui į Vieną, kur Baunovas bendradarbiavo.
Paklausiau jo, kodėl iki invazijos jis galėjo gyventi Rusijoje, o po jos – ne. Jis pripažino, kad iš tolo tai gali atrodyti kaip skirtumas be skirtumo. „Jei esate Vakarų informacinėje erdvėje ir dvidešimt metų skaitote apie tai, kaip Putinas yra diktatorius, galbūt tai neturi prasmės“, – sakė Baunovas.
„Tačiau iš vidaus skirtumas buvo labai aiškus.“ Putinas valdė tam tikru griežtu stiliumi, bet santūriai. Tai buvo santūri diktatūra. Buvo tam tikrų temų, nuo kurių reikėjo laikytis atokiau, ir vardų, kurių negalėjote paminėti, kitu atvejų turėsite problemų ir net bandymų nužudyti.
Tačiau daugumai žmonių gyvenimas buvo pakenčiamas. Po invazijos gyventi tapo sunku. Vyriausybė priėmė įstatymus, už tai, kad kalbėsi apie karą, ir žodis „karas“ vietoj „specialioji karinė operacija“ pateko į šią kategoriją. Likę nepriklausomi kanalai, ypač radijo stotis „Ekho Moskvy“ ir laikraštis „Novaja gazeta“, buvo priversti sustabdyti veiklą. Tai įvyko greitai, pirmosiomis karo savaitėmis, ir nuo to laiko apribojimai tik didėjo. Nuo 1994 metų Rusijoje veikęs Carnegie Maskvos centras buvo priverstas užsidaryti balandį.
Paklausiau Baunovo, kiek, jo manymu, užtruks, kol jis grįš į Rusiją. Jis sakė nežinantis, bet gali būti, kad niekada negrįš. „Šalis patyrė moralinę katastrofą“, – sakė Baunovas. „Grįžti, ateityje, reikštų gyventi su žmonėmis, kurie palaikė šią katastrofą, kurie mano, kad dalyvavo puikiame projekte, kurie didžiuojasi dalyvaudami jame“.
Jei kažkada Kremliuje vyko ginčas tarp švelniai provakarietiškų liberalų ir ryžtingai antivakarietiškų konservatorių, šis ginčas baigėsi. Liberalai pralaimėjo. Anot Baunovo, lieka nedidelė technokratų grupė, kuri norėtų ko nors kito ne tik karo. „Tai nėra taikos partija, bet galima pavadinti taikaus gyvenimo partija“, – sakė jis. „Tai žmonės, kurie nori važiuoti elektriniais autobusais ir gerai rengtis“. Bet karas ir jiems lipa ant kulnų.
Ir nors Baunovui buvo sunku įsivaizduoti, kad Rusija grįžta į sovietmetį ir net stalininį laikotarpį, šalis jau yra kažkurioje iš šių vietoje. Vyksta vidinių priešų paieškos, sąrašų sudarymas, visuomenės raginimai imtis vis griežtesnių priemonių. Tą dieną, kai kalbėjome, sausio pabaigoje, „Meduza“ buvo pavadinta „nepageidautina organizacija“. Tai reiškė, kad kiekvienas, viešai besidalinantis savo darbais, teoriškai gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.
Baunovas baiminasi, kad viskas gali dar pablogėti. Jis prisiminė, kaip 1905 m. sausio 22 d. – Kruvinąjį sekmadienį – caro pajėgos apšaudė taikius demonstrantus Sankt Peterburge, sukeldamos revoliucinę krizę.
„Buvo nušauta kelios dešimtys žmonių ir tai buvo svarbus įvykis“, – sakė jis. „Po kelerių metų tūkstančiai žmonių buvo sušaudyti, ir tai nebuvo pastebėta. Tarpiniais metais Rusija įsitraukė į didelį Europos karą, o visuomenės tolerancija smurtui smarkiai išaugo. „Dabar eksperimentas su populiacija yra beveik neribotas“, – tęsė Baunovas.
„Kinija išgyveno kultūrinę revoliuciją ir išgyveno. Rusija perėjo Gulagus ir išgyveno. Represijos mažina visuomenės norą priešintis“. Štai kodėl vyriausybės jas naudoja. Daug metų po sovietų žlugimo kai kuriems atrodė, kad sovietmetis buvo blogas sapnas, nukrypimas.
Ekonomistai parašė tyrimus, kuriuose seka tikėtiną Rusijos ekonomikos raidą po 1913 m., jei nebūtų įsikišęs karas ir revoliucija. Dalis posovietinio projekto, įskaitant Putino, buvo atkurti kai kuriuos sovietų nutrauktus kultūrinius ryšius – atgaivinti bažnyčias, kurias bolševikai pavertė autobusų stotimis, suremontuoti senus pastatus, kurių sovietų apleido, gerbti įvairius praeities politinius veikėjus (pavyzdžiui, carą Aleksandrą III).
Bet kas, jei posovietinis laikotarpis buvo išimtis? „Praėjo daug laiko nuo Novgorodo karalystės“, – sako istorikas Stephenas Kotkinas. Iki revoliucijos Rusijos imperija taip pat buvo vienas represyviausių režimų Europoje. Žydai buvo laikomi Pale of Settlement. Reikėjo caro leidimo keliauti į užsienį.
Didžioji dalis gyventojų, vos porą kartų nutolę nuo baudžiavos, gyveno didžiuliame skurde. Sovietai kai kuriuos iš šių įstatymų panaikino, bet pridėjo kitus. Be trumpų laisvės protrūkių šen bei ten, Rusijos istorija buvo istorija apie nepaliaujamą vyriausybės nora naikiniti žmones ir įsakinėti jų gyvenimams..
Taigi, kuri buvo iliuzija: taiki Rusija ar smurtaujanti Rusija, prekiaujanti ir lėtai klestinti, ar ta, kuri neša tik melą, grasinimus ir mirtį? Rusija mums atidavė Putiną, bet taip pat davė mums visus žmones, kurie stojo prieš Putiną. Ramaus gyvenimo partija, kaip ją pavadino Baunovas, nelaimėjo, bet bent jau iki šiol nepralaimėjo; visą laiką žmonės ir toliau yra įkalinami už pasisakymą prieš karą.
Prisiminiau savo draugą Kolią – praėjus kelioms savaitėms po karo pradžios, kai buvo paskelbtos Vakarų sankcijos ir pradėjus kilti kainoms, jis buvo vienas iš tūkstančių rusų, kurie puolė pirkti paskutinę minutę. Tai buvo būdas šiek tiek kontroliuoti savo likimą, kai viskas atrodė pavojingai nekontroliuojama. Rusijos armijai mėginant užimti Kijyvą ir jai nepavykus, Kolia su žmona nupirko keletą kėdžių“.
