Kartais šis karas atrodo ne kaip istorijos pabaiga, o kaip istorijos kerštas. Ukrainos istorikas Georgijus Kasianovas įkelia istoriją į konflikto, galinčio sukurti naują pasaulio tvarką, traukinį. „Rusijos pajėgos veržėsi per Ukrainą, daugiausia paskatintos istorinės fantastikos“, – rašė jis „Foreign Affairs“.
Tačiau istorija taip pat skatina įnirtingą Ukrainos pasipriešinimą. Ukrainiečiai taip pat turi ypatingą praeities supratimą, kuris skatina juos kovoti. Daugeliu atžvilgių šis karas yra dviejų nesuderinamų istorinių pasakojimų susidūrimas.
Putinas kartais apibūdinamas ne kaip prezidentas, o kaip vyriausiasis Rusijos istorikas. Pagrindą šiam karui paruošė Rusijos prezidento pseudoistorinė esė „Apie istorinę rusų ir ukrainiečių vienybę“, išleista 2021 m. liepos mėn.
Šiame straipsnyje Putinas teigė, kad Ukraina istoriškai nesiskiria nuo Rusijos, remdamasis X amžiuje gyvenusio pranašo Olego pasakymu: „Tebūnie Kijyvas bus visų Rusijos miestų motina“.
Buvęs Lenkijos užsienio reikalų ministras Radosławas Sikorskis prisipažino, kad perskaitęs tą tekstą patikėjo, kad invazija į Ukrainą įvyks. Putinas šį esė taip pat įsakė išsiųsti kiekvienam Rusijos kariui.
„Planas buvo vėl padaryti tai, ką Rusija ne kartą darė Ukrainai praeityje: sunaikinti jos elitą, rusifikuoti kultūrą ir gyventojus bei pajungti jos išteklius savo imperiniams poreikiams. Ukraina gali egzistuoti, kaip valstiečių folkloras, bet ne kaip laisva ir demokratiška tauta, pasirenkanti savo likimą ir sąjungininkus. Kai Putinas kalbėjo apie tai, kad Ukraina turi nusiginkluoti ir padaryti rusų kalbą antrąja oficialia kalba, tai buvo ne tik Ukrainos kaip Rusijos dalies atkūrimas, bet ir visiško Rusijos imperijos atgaivinimo scena.
Pergalės dienos kalboje 2022 m. gegužę Putinas iš Ukrainos fronto sugrįžusiems Rusijos kariams pasakė, kad jie „kovoja už tą patį, už ką kovojo jų tėvai ir seneliai“ – už „tėvynę“ ir nacizmo pralaimėjimą.
Pasak Putino, 2013-ųjų Ukrainos revoliucija buvo fašistinis „banderitų perversmas“, Kijyvo vyriausybė – „chunta“, NATO plėtra yra anšlusas, o ES – dekadentiška grėsmė Rusijos kultūrai. 2022-ųjų Rusija, anot Putino, kaip SSRS 1941-aisiais, kai grėsė invazija iš vakarų.
Zabuzkho teigia, kad šis istorinis neteisybės ir išdavystės jausmas skatina ne tik Putiną, bet ir visą Rusijos visuomenę.
„Norisi rasti rusus, kurie šiuo metu nėra užsiėmę savęs gailėjimu. Neteisybės jausmas yra vienas ryškiausių moralinio žlugimo, būdingo didelei šiandieninei Rusijos visuomenės daliai, požymių. Ukraina taip pat turi savo neteisybės jausmą ir kaltinančiu pirštu rodo į Rusiją. Ukrainos instituto Londone direktorė Olesya Khromeychuk teigia: „Istorinė Ukrainos patirtis, kuri reiškė savo valstybės ir pilietybės neturėjimą, nesibaigiančias kovas, represines svetimos valdžios akcijas ir sunkios kovos dėl tikros nepriklausomybės, pavertė Ukrainą tauta, kurią matome šiandien: kovojančia prieš imperializmą, vieningą ir pasiryžusią ginti laisvę. Ukrainos žmonėms laisvė nėra koks nors aukštas idealas. Tai būtina sąlyga norint išgyventi“.
Ukrainos tapatybė susiformavo po nepriklausomybės atgavimo 1991 metais. Tuomet varžėsi du naratyvai: tautinis ir nacionalistinis, bei sovietinis nostalgiškas. Tai nebuvo unikalu tarp posovietinių valstybių, tačiau procesas niekur nebuvo intensyvesnis ar prieštaringesnis, kaip Ukrainoje.
Vyko mūšiai dėl mokyklinių vadovėlių, paminklų, valstybinių sukakčių, gatvių pavadinimų, valstybės archyvų ir Golodomoro – bado sukelto 1932–1933 m., per kurį žuvo milijonai ukrainiečių – paskelbimo genocidu. 2005–2010 m. „istoriškai pirmininkaujant“ Viktorui Juščenkai buvo išleisti 159 istoriniai dekretai, kurių didžioji dauguma buvo susiję su Ukrainos dekomunizavimu.
Proceso metu istorija dažnai buvo piktnaudžiaujama. Pavyzdžiui, Ukrainos nacionalinės atminties institute 2014–2019 m. dominavo siaura dešiniųjų grupė, kuri Ukrainą apibrėžė grynai etniniais antirusiškais terminais.
Lyderiai, tokie kaip Petro Porošenka, rėmėsi vis labiau skaldančiomis apeliacijomis į patriotizmą, manydami, kad tai yra trumpas kelias į išlikimą valdžioje. 2015 m. vyriausybė netgi išleido „atminties įstatymų“ rinkinį, pagal kurį už suabejojimą oficialiu, antisovietiniu požiūriu į Ukrainos praeitį buvo baudžiama laisvės atėmimu iki 10 metų.
Tik atėjus Volodymyrui Zelenskiui ir „nepriklausomybės kartai“ – tiems, kurie užaugo Ukrainai pasitraukus iš Sovietų Sąjungos – Ukraina ėmė atviriau kalbėti apie praeities, tapatybės ir kalbos reikalus. Zelenskis, buvęs komikas ir aktorius, išrinktas 2019 m., suprato istorijos svarbą. Iš tiesų, „Liaudies tarnas“ – jo vardą išgarsinusios televizijos serialo pirmoje serijoje Zelenskis vaidina istorijos mokytoją, bandantį išmokinti, savo mokinius Mychailo Hruševskio, istoriko, kuris 1903 m. pirmą kartą bandė parodyti ukrainiečių kalbos svarbą istorijoje.
Savo naujųjų metų kalboje 2020 m. Zelenskis paprašė ukrainiečių paklausti savęs: „Kas aš esu?“. „Mūsų pasuose nepasakoma, ar esame geri ar blogi ukrainiečiai. Ten nėra įrašo „patriotas“, „maloras“ (žeminantis terminas, vartojamas apibūdinti ukrainiečius, neturinčius jokios tautinės tapatybės), „vatnikas“ arba „banderas“. Jame sakoma: „Ukrainos pilietis“, turintis teises ir pareigas. Mes visi labai skirtingi“. Idėja buvo gyventi kartu su pagarba.
Manoma, kad Zelenskis vaidina svarbų vaidmenį siekiant suteikti ukrainiečiams galimybę „suvokti, kad juos sieja turtingas bendras likimas, pranokęs kalbinę, tautinę ir religinę įvairovę“. JO karta nenorėjo tiesiog atsikratyti rusiškumo, jie labiau norėjo rasti naują Ukrainos pilietinį identitetą, susietą su sunkiai iškovojama bendrų vertybių idėja.
Būdamas rusakalbiu žydu iš Pietryčių Ukrainos, Zelenksis puikiai pademonstravo, kaip rusakalbiai ukrainiečiai, taip pat ir esantys rytuose, gali visiškai susitapatinti su Ukrainos valstybe ir išreikšti savo patriotiškumą. Tai buvo svarbu, kai prasidėjo karas.
Lenkų istorikas Adamas Michnikas teigia, kad Ukrainos, kaip Europos dalies, ateitis visada priklausė ne tik nuo vakarinių miestų Lvovo ir Kijyvo, bet ir nuo miestų pietuose ir rytuose – Charkivo ir Odesos. „Nėra jokių abejonių, kad Putino raketos dar labiau pastūmėjo Charkivą ir Odesą į Europą".
Trumpai tariant, Putinas įsiveržė į šalį, kurios jis nebesuprato. FSB Rusijos prezidentui sakė, kad Rusijos kariuomenė gali per kelias valandas užimti Kijyvą ir nukirsti jo vadovybei galvą. Rusai manė, kad veržiasi į dirbtinę ir politiškai apatišką šalį, kuri nepasitikėjo savo lyderiais. Tik siekiant įsitikinti, jie tariamai išleido 1 milijardą dolerių Ukrainos rusakalbių gyventojų nepasitenkinimui kurstyti ir prorusiškų politikų reklamai.
Deja, FSB agentai pavogė dalį pinigų, o paskui sufabrikavo duomenis apie prorusišką požiūrį, kad tai patiktų Maskvai. Dėl to daugelis rusų kareivių, kurie buvo prastai informuoti apie invaziją, atrodė tikrai suglumę, kai pamatė Ukrainos savanorių gynybos pajėgas, pasiryžusias ginti savo tėvynę. Kai jie pasiekdavo tokius miestus kaip Chersonas, juos su pasitikdavo šautuvais, o ne su gėlėmis.
„Jūsų įsivaizduojama Ukraina ir tikrojo Ukraina yra dvi visiškai skirtingos vietos“, – invazijos išvakarėse rusus perspėjo Zelenskis, „ir skirtumas tas, kad pastaroji yra tikra“.
Trečią invazijos dieną Rusijos vadams tapo akivaizdu, kad buvo padarytos rimtos klaidos, kurių nebegalima ištaisyti. Rusijos nuojauta ir per didelis pasitikėjimas lėmė klaidingas prielaidas, kurios sabotavo misiją.
Jungtinės Karalystės gynybos sekretorius Benas Wallace'as pateikė glaustą Rusijos klaidų santrauką. Jis tai pasakė Lordų rūmuose uždarame komitete: „Šis karas atskleidė visą klaidingą galvojimą, kad karas gali prasidėti naktį ir baigtis kitą dieną. „O jeigu jums nepavyks to padaryti pirmą dieną ar naktį ir tai užtruks tris savaites, kaip nutiko rusams? Pirmąją dieną ir naktį ukrainiečiai gana gudriai paliko kareivines, išsklaidė savo arsenalą arba panaudojo apgaulę oro gynybos pajėgumuose. Žinodami, kad taip nutiks, ukrainiečiai mėtė pėdas, kur yra jų oro gynyba, tad Rusija pataikydavo į visas netinkamas vietas. Staiga pirmoji diena, pirmoji naktis tamo trimis savaitėmis, keturiomis savaitėmis. Rusams baigėsi modernūs ginklais ir svajonės, kad viskas truks trumpai".
Praėjus dešimčiai mėnesių nuo invazijos pradžios, nepaprastas Ukrainos atsparumas ir drąsa atitolino pralaimėjimą, bet dar negarantuoja pergalės. Europos saugumo aplinka po šaltojo karo pasikeitė, tačiau niekas nėra stabilu. Tai vis dar pereinamojo laikotarpio akimirka. Rusijos šachmatų didmeistris Garis Kasparovas karą apibūdina kaip „labiau panašų į pokerį nei į šachmatus. Ant šachmatų lentos visos figūros yra atviros, tačiau pokeris iš esmės yra nepilnos informacijos žaidimas, žaidimas, kuriame tu turi atspėti ir veikti pagal tuos spėjimus"
Sunkiausia atspėti ir įvertinti, kiek laiko kita pusė gali atlaikyti tokio lygio naikinimą, kiek liko amunicijos ir noro kovoti. Kiekviena pusė priešininkui nori padidinti karo kaštus. Tačiau karo kaina didžiulė.
JAV štabo viršininkas Markas Milley tvirtina, kad žuvo arba buvo sužeista apie 100 000 Rusijos karių. Remiantis atvirojo kodo nuorodomis, „Oryx“ svetainė nustatė, kad nuo vasario 24 d. rusai iš viso prarado 1 491 kovinių tankų, iš kurių 856 skirtingų tipų buvo sunaikinti, 62 sugadinti ir 55 palikti, o ukrainiečiai paėmė daugiau nei 518. Rusija, nors ir netyčia, tapo svarbiausia Ukrainos ginklų tiekėja.
Vienu skaičiavimu, JAV išleido 5,6 proc. savo metinio gynybos biudžeto, kad padėtų sunaikinti beveik pusę Rusijos karinių pajėgumų. Pralaimėjimai mūšio lauke pakenkė Rusijos kariuomenės reputacijai.
Pirmiausia vyko „pergrupavimas“ šiaurėje, kai Rusija suprato, kad negali užimti Kijyvo ir Černigovo. Rugsėjo 6 d. įvyko stulbinanti Rusijos fronto griūtis šiaurės rytuose Charkivo srityje. Lapkričio 11 d. Rusija pasitraukė iš Chersono uostamiesčio, pasitraukdama iš teritorijos, kurią tik prieš 40 dienų paskelbė aneksuota ir priklausančia Rusijai.
Tikslo sukurti sausumos koridorių į Padniestrę – Rusijos remiamą atsiskyrusią Moldovos, vienos iš vakarinių Ukrainos kaimynių, regioną, kol kas atsisakyta. Nuo rugsėjo Ukraina teigia atkovojusi daugiau nei 8000 kv.km Rusijos okupuotos teritorijos.
Rusija taip pat sumokėjo rinkliavą už prarastą diplomatinį prestižą. Susitikimuose su Centrinės Azijos respublikomis Putinas kartais jaučiasi pažemintas, taip pat kalbama apie saugumo vakuumą Kaukaze, kur nyksta Rusijos prestižas.
Teigiama diplomatinė parama Rusijai garantuoja tik Baltarusija, Šiaurės Korėja, Sirija ir Eritrėja. Vienoje tarptautinėje diplomatinėje institucijoje kyla ženklas „Rusija nepageidaujama“. Kinijos gynybos ministras Wei Fenghe birželį pareiškė, kad jo šalis neduos Rusijai nė vienos kulkos, o santykius pavaizdavo kaip partnerystę, o ne kaip aljansą.
Kasmetiniame Anholt-Ipsos Nations Brands indekse, paskelbtame lapkritį, Rusija nukrito iš 27 vietos į 58 iš 60 apklaustų šalių. Indekso įkūrėjas Simonas Anholtas sako: „Toks šalies nacionalinio prestižo žlugimas sužlugdys jos verslo, vyriausybės ir, svarbiausia, žmonių gebėjimus prekiauti ir bendrauti su tarptautine bendruomene. Tai padarys daugiau žalos nei bet kokios ekonominės sankcijos“.
Dėl to Putinas ieškojo ne išeities, o būdo išlikti kare. Markas Galeotti, knygos „Putino karai“ autorius, mano, kad Maskva dabar aiškiai perėjo nuo karo laimėjimo prie jo nepralaimėjimo, o tam reikia pabandyti nugalėti Vakarus.
Neseniai Orlando Figesas tai apibendrino: „Karas dabar įžengia į naują etapą, nes atėjo žiema ir rusai ketina įsikasti. Štai kodėl jie užleidžia vakarinį Dnipro upės krantą. Dabartinis etapas – sunaikinti Ukrainos infrastruktūrą, sukurti pabėgėlių problemą ir pradėti ekonominį karą prieš Vakarus. Karo baigtį lems Vakarų visuomenės noras toliau remti Ukrainą".
Vokietija, regis, atsikratė priklausomybės nuo Rusijos energijos, o tai yra nepaprastas pasiekimas šaliai, kuri 55 proc. dujų pirko iš Rusijos. Vokietijos pramonė nuo metų pradžios sumažino dujų suvartojimą apie 25proc, o gamyba sumažėjo tik 1,4 proc.
Valstybė rado alternatyvių tiekėjų, įskaitant Norvegiją, Olandiją, Belgiją ir Prancūziją. Atsižvelgiant į Vokietijos rezervų būklę, šią žiemą elektros energijos tiekimo sutrikimas Europoje atrodo mažiau tikėtinas, bet kita žiema kelia didesnį nerimą. Vokietija deda pastangas numalšinti pyktį dėl didėjančių sąskaitų, sukurdama labai brangius subsidijų paketus.
Bruegelio instituto duomenimis, nuo energijos krizės pradžios 2021 m. rugsėjį Europos šalyse buvo skirta stulbinantys 705,5 mlrd. eur, siekiant apsaugoti vartotojus nuo didėjančių energijos sąnaudų. Bet ar užteks? Pasikartojantis jaunos Zelenskio strateginės komunikacijos komandos košmaras yra tai, kad Ukrainos kančios nebėra didžiausia naujiena, o šalis, kažkada buvusi laisvės sinonimu, tampa našta. „Mūsų principas paprastas“, – sako prezidento personalo vadovas Andrijus Yermakas. „Jei prarandame pasaulio dėmesį, mums gresia pavojus“. Pasaulio dėmesys tarnauja kaip skydas.
Iki šiol maišto būgnų dungsėjimas yra silpnas. Tai privertė Putiną vėl pakeisti taktiką ir griebtis įvairių karo įrankių, kad susilpnintų Europos ryžtą. Spalį prasidėję išpuoliai prieš civilinę energetikos struktūrą yra skirti ne tik nuvarginti Ukrainą, bet ir sukurti dar vieną emigracijos bangą, kurios Vakarai negalėtų pakęsti.
Ukrainos parlamentarė Lesia Vasylenko, nurodydama, kad 14 milijonų ukrainiečių jau yra perkelti, iš jų 7 milijonai į užsienį, atvirai prisipažino britų politikams, kad baiminasi, jog nuotaikos Ukrainos pabėgėlių atžvilgiu gali pasikeisti. Pasak jos, jau skamba pavojaus varpai dėl patyčių iš ukrainiečių vaikų mokyklose.
Tačiau, anot Lenkijos migracijos eksperto prof. Maciejaus Duszczyko iš Varšuvos universiteto, 70 proc. ukrainiečių pabėgėlių kerta Lenkijos sieną, didelė dalis ten ir lieka, o Lenkijoje, vėlgi dėl istorinių priežasčių, kol kas nematyti jokio nepasitenkinimo.
Lenkijai Rusija yra tik užkariavimų, padalijimo, genocido, kolonializmo ir komunizmo sinonimas. Migracijos eksperto teigimu, kad ir kokie būtų buvę skirtumai su Ukraina, abi šalys žino, kad Rusija yra bendras priešas. Lenkijoje dabar gyvena maždaug 1 milijonas pabėgėlių iš Ukrainos (ir tiek pat ukrainiečių, kurie ten gyveno prieš karą). Beveik 60 proc. susirado darbą. Kitais metais vyksiančiuose rinkimuose pabėgėlių klausimas vargu ar bus keliamas.
Tai nereiškia, kad antplūdis yra neskausmingas. Vien Varšuvoje mokyklos ir darželiai priėmė 18 000 vaikų, o Varšuvos meras prašo Europos finansinės paramos. Duszczykas teigia, kad kol kas padėtis prie sienos yra stabili, tačiau pripažįsta kiekvieną rytą gaudantis naujausią informaciją apie oro sąlygas ir elektros stočių Kijyve būklę. „Ar mes, kaip valstybė ir visuomenė, esame pasiruošę antrajai pabėgėlių iš Ukrainos bangai?"
jei Lenkija nuspręstų, kad ji yra pilna, arba bandytų žaisti rinkimų politiką su Vokietija šiuo klausimu, teoriškai dar 2 milijonai pabėgėlių galėtų persikelti į Vakarų Europos šalis, daugiausia į Vokietiją. Vienu apskaičiavimu, tai gali kainuoti apie 48 milijardus eurų per metus. Manfredas Weberis, Europos liaudies partijos vadovas iš Vokietijos, sako, kad Vokietija tokiu atveju gali patekti į krizę.
Labiau nei bet kuri kita Europos šalis Vokietija spręs, ar žemynas laikysis Ukrainos kurso. Buvęs Vokietijos diplomatas Wolfgangas Ischingeris sako, kad Vokietija buvo Europos šalis, kuri labiausiai nori keisti savo užsienio politiką ir atsisakyti status quo.
Šalies prezidentas Frankas Walteris Steinmeieris, ilgus metus garsiausias šalies kompromiso su Rusija šalininkas, nuvyko į Kijyvą atsiprašyti. Jis sakė, kad Vokietijos priklausomybė nuo rusiškų dujų buvo strateginė klaida, kilusi dėl užsispyrusiai neteisingo Putino supratimo. „Blogio akivaizdoje geros valios nepakako“.
Žalioji užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock nuėjo dar toliau, teigdama, kad socialdemokratų partija „Ostpolitik“ buvo pagrįsta klaidinga istorine analize. Moralinė Vokietijos „ypatingos atsakomybės“ skola Vokietiją sieja ne su Rusija, o pirmiausia su žydais ir lenkais, baltarusiais ir ukrainiečiais ir tik paskui su rusais. Ji argumentuoja formule, kurios Scholzas vengia: „Saugumą pasieksime tik be Putino Rusijos, o ne su Rusija“.
Taip ji priartėja prie tų, kurie sako, kad karas turi baigtis Putino pralaimėjimu, o tai kelia sunkių klausimų apie būsimus Europos santykius su Rusija. Tačiau Baerbock galiausiai nėra atsakinga. „Zeitenwende yra stulbinantis posūkis, bet tie patys žmonės, turintys tą patį biurokratinį atsargų mąstymą, vykdo Vokietijos užsienio politiką. Viskas priklauso nuo procesų“, – sako dr. Stefanas Meisteris iš Vokietijos užsienio santykių tarybos.
Vienas aukšto rango Baltijos šalių diplomatas žada, kad pasibaigus karui tikrai vyks pasislinkimas nuo Prancūzijos ir Vokietijos svorio centro. Jis sako: „Visi supranta Vokietijos pacifizmo priežastis ir dažnai galiausiai jie elgiasi teisingai, bet tik išnaudoję visas kitas galimybes ir visiškai sugadinę savo reputaciją“.
Ukrainos diplomatas sutinka: „Turime atsikratyti šios nuolatinės eskalacijos baimės tam tikrose sostinėse. Tai mus sulaiko, nes ten neteisingai suprantama rusų prigimtis bei egzistencinis konfliktas, su kuriuo kovojame. Tai sugrąžina konfliktą į Putino požiūrio tašką, tai, ką jis apibūdino kaip Rusijos istorinę ateitį“.
Ade McGlynn, Oksfordo akademikas aiškina, kodėl Rusijai taip sunku atsisakyti Ukrainos. „Pavyzdžiui, Sergejus Lavrovas sako, kad be Rusijos Ukraina neturi istorijos. Tačiau iš tikrųjų yra atvirkščiai. Be Ukrainos Rusijos supratimas apie savo tapatybę: trečioji stačiatikybe paremta Roma, visų Rusijos žemių susibūrimas – neveikia. Negalite prisiimti valstybinio mesijinio vaidmens, jei negalite įtikinti tariamai etninių rusų prisijungti prie jūsų kultūrinės bendrystės. Kai negalite prisijungti, tada juos sprogdinate. „Štai kodėl Rusijai bus labai sunku susitaikyti su tuo, kad šis karas nepavyko“.
