Pastarosiomis dienomis Lietuvos energetikos pasaulyje dažnai girdima atsinaujinančių energetikos išteklių bendrijų sąvoka. Neseniai pradėta diskutuoti ir apie tokių bendrijų reguliavimą. Prieš mėnesį Seimo Energetikos ir darnios plėtros komisijos posėdyje Energetikos ministerija pristatė tai numatančias gaires, iki šių metų pabaigos žadėjo parengti ir jas reguliuojantį tvarkos aprašą. Tačiau ar ne per menkai apie tokias galimybes informuojami gyventojai?
Neregėtai išaugusi elektros energijos kaina privertė daugelį vartotojų atsigręžti į nuosavos saulės elektrinės idėją, paakino tapti gaminančiais vartotojais. Tai nėra sunku, jei turi lėšų, nuosavą stogą ar gali išdėstyti saulės elementus ant nuosavos žemės. Tokių elektrinių galia Lietuvoje jau siekia apie 450 MW, naujų gaminančių vartotojų skaičiaus augimas – labai spartus. Tik ką daryti miestų daugiabučiuose gyvenantiems žmonėms, kurie taip pat norėtų tapti gaminančiais vartotojais, gaminti sau ir sumažinti sąskaitas už elektrą, ar gaminti elektrą tiekimui į tinklą? Mano supratimu, čia jiems ir turi padėti energetinių bendrijų modelis.
Finansinė nauda
Vienas esminių aspektų, kuris skatins gyventojus ir įmones burtis į energetines bendruomenes, yra numatytos 45 proc. dotacijos investicijoms bei lengvatinės paskolos likusiai 55 proc. daliai. Tačiau paskolos bus teikiamos tik toms bendrijoms, į kurias savivaldybė burs nepasiturinčius gyventojus ir mažins energetinį skurdą (t.y. savivaldybių bendrijoms).
Žadama, kad parama galios ne tik saulės elektrinėms, bet ir šilumą gaminantiems įrenginiams ar vėjo elektrinėms. Pirmąjį 2023 m. ketvirtį konkursų būdu žadama išdalinti vėjo elektrinėms 19 mln. eurų, saulės elektrinėms – 67 mln., ir savivaldybių bendrijoms, mažinančioms skurdą įrengiant saulės elektrines – 40 mln. eurų. Taigi, kol kas šilumą gaminantiems įrenginiams paramos nenumatoma. Papildomu motyvu galėtų būti taip pat žadamos supaprastintos prijungimo procedūros prie elektros tinklų.
Ministerijos atstovai teigia, kad bendrijos galės veikti trimis modeliais: a) gaminti elektros ir šilumos energiją ir gauti už tai pajamas parduodant biržoje, skiriant gautas pajamas aplinkosauginiams projektams, realizuojamiems toje vietovėje, kurioje ji veikia b) gaminti energiją ir tiekti ją savo nariams, taip mažinant jų sąskaitas už elektros energiją. c) savivaldybėms steigiamoms bendrijoms – gauti pajamas už elektros energiją ir paskirstyti socialiai remtiniems asmenims pagal sudarytą sąrašą.
Ne viskas apgalvota
Žvelgiant į kitus susijusius teisės aktus, būtent į šiuo metu derinamą pasinaudojimo skirstomaisiais elektros tinklais aprašą, ESO yra numatęs taikyti išankstinę rezervaciją atsinaujinančios energetikos bendrijoms šalies transformatorinėse (20% savivaldybių skurdą mažinančioms bendrijoms, ir 15% kitoms bendrijoms).
Tačiau siūlomose tvarkose tikrai dar ne viskas apgalvota. Pavyzdžiui, bendrijoms yra sudarytos galimybės vystyti savo projektus tik ant nuosavų daugiabučių stogų, kurių ploto dažnai nepakanka. Vystant ant „svetimų“ stogų, tenka patiems rūpintis sunkiai įgyvendinamu gamybos įrenginio prijungimu prie tinklo. O galimybė įsigyti dalį jau išvystyto nutolusio parko nenumatyta. Turime suprasti, kad miestų energetinėms bendrijoms, tarp jų ir sodų kaimynų bendrijoms ar pan., gali būti sunku rasti pakankamai vietos, kad būtų išvystyta reikalingos galios (atsižvelgiant į bendrijos narių poreikius) saulės elektrinė.
Labai svarbu, kad taisyklės, reguliuojančios ir kitus energetinės bendrijos veiklos aspektus (elektros naudojimas savo narių poreikiams; pardavimo į tinklą galimybės ir tvarka; elektros „pasaugojimo“ klausimai; balansavimo klausimai ir pan.) taip pat būtų suprantamos ir aiškios, neapsunkintos biurokratiniais įpareigojimais, nes priešingu atveju – energetinių bendrijų modelis neveiks ir tikslai nebus pasiekti. Juk reikia suprasti, kad privačių investicijų (nesvarbu, kad dalinai ir remiamų) pagrindinė paskata yra noras sutaupyti, turėti naudos.
Kai kurioms schemoms dar per anksti
Ir, žinoma, pasigirstanti diskusija dėl „net billingo“ schemos taikymo bendrijoms (kaip ir gaminantiems vartotojams) tikrai neprideda patrauklumo svarstantiems dėl tokių investicijų. Manau, kad tos diskusijos, atsižvelgiant į poreikį kuo greičiau vystyti Lietuvos nuosavą elektros energijos gamybą, stiprinti šalies energetinį savarankiškumą – gerokai per ankstyvos.
Todėl, siekiant tikro proveržio ir miesto gyventojų aktyvaus dalyvavimo elektros energijos gamyboje, atsinaujinančios energetikos bendrijoms turi būti suteikta galimybė naudotis jau išvystytu nutolusių saulės elektrinių dalimi. Antra – turi būti įtvirtinta galimybė laisvai naudoti energiją savo narių reikmėms bei leisti taikyti elektros energijos kaupimą elektros tinkluose pagal „net metering“ modelį, kaip kad dabar yra su gaminančiais vartotojais. Svarbiausia, bendrijas reguliuojantis tvarkos aprašas turi būti viešai ir skaidriai derinamas su visuomene, o ne už „uždarų durų“. Tik taip pasieksime veikiantį ir efektyvų elektros energijos gamybos skatinimą Lietuvos miestuose.
Komentaro autorius Remigijus Lapinskas, Žaliosios politikos instituto vadovas
