VU TSPMI lektorės Giedrės Biržytės teigimu, Rusija deda dideles pastangas, siekdama praplėsti savo įtaką Afrikos šalyse.
„Afrikos šalys geopolitiškai netolsta nuo Rusijos. Pastangos plėsti įtaką auga tendencingai, galbūt pirmiausiai nuo Gruzijos karo 2008 m. ir Krymo aneksijos 2014 metais. Politinių ir diplomatinių Rusijos veiksmų tendencijos Afrikoje tikrai stiprėja. Matome aukšto lygio vizitų organizavimą, aktyvią propagandos sklaidą, kitų priemonių, stengiantis daryti įtaką Afrikos šalių pozicijai, naudojimą“, – sakė lektorė.
Laikytis sutarčių sekasi prasčiau, nei vykdyti perversmus
Šių metų liepos pabaigoje Putinas supykdė Afrikos lyderius, pasitraukdamas iš grūdų tiekimo sutarties, sudarytos su Afrikos valstybėmis. Netrukus po šio sprendimo, Putinas pažadėjo Afrikos žemyno šalims nemokamai atsiųsti iki 50 tūkstančių tonų grūdų. Pasak politologės, neigiamą Afrikos šalių reakciją reikėtų suvokti platesniame, Rusijos susitarimų nepaisymo, kontekste.
„Nuo 2019 m. susitikimo, kuris vyko Rusijoje, Putino pažadai Afrikai nebuvo įgyvendinti. Tarp pažadų – padidinti prekybos apimtis dvigubai, nurašyti skolas Afrikos valstybėms. Nereikėtų pamiršti ir karo Ukrainoje efekto Afrikos šalims. Dėl sutrikusių tiekimo grandinių, Afrikos šalims trūksta grudų, trąšų – gresia realios aukos. Pasitraukimas iš grūdų sutarties be abejo veikia neigiamai, tačiau geopolitiniai žaidimai ir susitarimai nebūtinai vyksta oficialiai, dažnai veikiama šešėlyje“, – teigė lektorė.
Nepaisant šių nesėkmių, Putinui artimai „Wagner“ samdinių grupuotei pavyko sėkmingai įsiterpti į kelių Afrikos valstybių vidinės politikos batalijas, sėkmingai pakeisti vietines valdžias į prorusiškas.
„Kol kas stebime Rusijos (per „Wagner“ struktūras) daromą įtaką ties Sacharos dykuma esančiose valstybėse. Malis yra geras pavyzdys, kai Vakarų valstybių vizija žlugo, įsitraukus „Wagner“. Malyje situacija palinko į blogą pusę, kai valdžią užgrobusį karinė chunta sulaukė „Wagner“ palaikymo. Malio ateitis nebus nei demokratinė, nei stabili, o chaosas bus palankus Rusijai. „Wagner“ įsikišimas užsacharos valstybėse – racionalus ir gerai apgalvotas, palankiai sutinkamas įvairių strongmenų (tvirtos rankos vadovų), sugebančių mobilizuoti ginkluotas pajėgas vyrų, kurie nori užgrobti valdžią Afrikos valstybėse. Nigeris yra sekanti šalis, keliantis didelį susirūpinimą, tačiau yra nemažas skaičius Afrikos valstybių, kurios gali sekti tuo pavyzdžiu. Tai tik proceso pradžia“, – perspėja mokslininkė.
Rusijos siekis – perrašyti pasaulio taisykles
Ne visi Rusijos tikslai yra ekonominiai – ne visos priemonės, naudojamos siekiant palenkti Afrikos šalis į savo pusę, yra susijusios su dalyvavimu kariniuose perversmuose ar jų organizavimu. Svarbus ir ideologinis laukas. Savo kalbose Putinas pabrėžia daugiapolinės pasaulio politikos svarbą, kovą už tradicines moralines vertybes ir prieš „nesąžiningas“ sankcijas. Po karo pradžios vis labiau diplomatiškai izoliuotai Rusijai svarbūs yra ir sąjungininkai Jungtinių Tautų (JT) balsavimuose, jais pagal Putino viziją, galėtų tapti Afrikos valstybės.
„Rusija savo įtakos darymu Afrikoje siekia kiek įmanoma poliarizuoti pasaulį, padaryti jį daugiapolį, mažinant JAV, arba apskritai demokratinio pasaulio, įtaką. Afrikos valstybių yra daug, didelė dalis jų yra ne demokratinės, arba yra silpnos demokratijos. Todėl yra situacija yra savotiškai palanki Putinui bei Rusijos struktūroms siekiant daryti įtaką, prekiauti įtaka, kaip buvo šaltojo karo laikais. To rezultatas – laimimas solidarumas arba nutylėjimas JT balsavimuose įvairiais svarbiais klausimais – tiek dėl Ukrainos, tiek kitais. Vienas iš svarbiausių tikslų – siekis perrašyti pasaulio taisykles“, – pasakoja lektorė.
Putinas savo kalbose taip pat akcentuoja kovą prieš neokolonializmą, solidarumą su priespaudą patyrusiomis valstybėmis. Lektorės teigimu, anti-vakarietiški sentimentai išlieka aktualiais Afrikos politiniame gyvenime.
„Romantinis nostalgijos elementas Afrikoje puikiai pasitarnauja, kai reikia jas palenkti į savo pusę. Daugelis Afrikos valstybių vadovų naudojasi situacija, kai dalis visuomenės (nebūtinai dauguma) turi itin neigiamą požiūrį, jaučia nepasitenkinimą buvusių kolonijų (pavyzdžiui Prancūzijos) dalyvavimu Afrikos valstybių gyvenime. Anti-vakarietiškas sentimentas yra sėkmingai išnaudojamas saviems tikslams, – kai kurios valstybės vadovas gali manipuliuoti tiesa, teigti, jog NATO užpuolė Rusiją ir pan. Tai jungia ideologiškai skirtingas pasaulio dalis – Rusiją ir buvusias kolonijas Afrikoje“, – sakė lektorė.
Savo minkštąją galią Rusija taip pat demonstruoja agresyvia propaganda. Pavyzdžiui, šiemet Kamerūno žiniasklaidos priemonė „Afrique Media“ sudarė sutartį su Rusijos propagandiniu kanalu „Russia Today“. Pasak lektorės, tai ne vienintelis toks atvejis.
„Pastebima, jog pavyzdžiui Pietų Afrikos Respublikoje, dažnai transliuojami Rusijos propagandiniai kanalai – pavyzdžiui „Russia Today“, „Sputnik“ ir kiti. Šie kanalai tikrai turi paklausą regione. Rusijos minkštoji galia yra skleidžiama per žiniasklaidą, socialinius tinklus, asmenybes, kurios pasisako visuomenei aktualiais klausimais. Žiniasklaida yra viena iš svarbiausių priemonių, bet taip pat galima paminėti ortodoksų religiją, kultūrines apraiškas“, – teigė ekspertė.
Demokratiniai argumentai – nepaveikūs
Po perversmo Nigeryje, tiek Prancūzijos prezidentas Macronas, tiek kiti Vakarų lyderiai išreiškė susirūpinimą dėl anti-demokratinio valdžios keitimo šalyje, kuriame dalyvavo ir Rusijos „Wagner“ samdinių grupuotė. Tačiau, pasak politologės, demokratiniai argumentai Afrikos gyventojams – neįdomūs ir neaktualūs.
„Kaip Lietuvos ar Vakarų atstovė, aš labiau įsiklausyčiau į tai, ką sako apžvalgininkai, mokslininkai Afrikoje. Jie sako, jog tiek NATO valstybėms, tiek buvusioms kolonijoms, reikėtų pakeisti retoriką. Jų retorika dažnai yra apie demokratinių valstybių pavojų, joms kylančias grėsmes. Tokie retorika Afrikos gyventojų visiškai nejaudina, o dažniau atvirkščiai – sukelia piktdžiugą. Retorikos keitimo sąlyga būtų, kad reikėtų galvoti iš afrikiečių perspektyvos, tai turėtų būti apie Afrikos valstybių savęs apibrėžimą, jų laisvę ir teisėtą galimybę pasirinkti, su kuo ir kaip jie norėtų bendradarbiauti“, – pataria ekspertė.
Giedrės Biržytės teigimu, netinkama retorika leidžia prarasti įtaką ir valstybėse, kurios anksčiau buvo gana palankios JAV ir Vakarų Europai.
„Didžiausią susirūpinimą kelia Pietų Afrikos Respublika (PAR), kuri ilgą laiką išsiskyrė kaip demokratinė. Nors ir su milžiniška korupcija ir kitomis bėdomis, ilgą laiką PAR išsiskyrė kaip demokratijos ir išsivystymo Pietų Afrikoje centras, dabar suka kita kryptimi. Prezidentas Ramaphosa yra tas, kuris yra aiškiai Putino pusėje. JT Afrikos respublika yra prarasta kaip bent jau neutrali – tai yra ženklas, jog reikia diplomatinėmis pastangomis aktyviai keisti retoriką“, – sakė politologė.
Ekspertės teigimu, siekiant suprasti Afriką, naudinga prisiminti ir savo pačių okupacinę praeitį.
„Reikia įsijausti Afrikos poziciją – jas buvo okupavusios Vakarų valstybės, kurios iki šiol turi didelę įtaką, vykdo tokią pačią racionalią, išskaičiavimu pagrįstą politiką: naudoti Afriką savo geopolitiniams tikslams, resursų išgavimui. Reikia įsivaizduoti, jog jų padėtis – visai panaši į mūsų okupacijos patirtis“, – pataria politologė.
