Gydytojas primygtinai ragina tėvus neužsimerkti ir net dėl dabar lydinčios infekcijos baimės nevengti profilaktiškai pasirūpinti vaikų sveikata ir imunizacija. Jo teigimu, kitu atveju galima sulaukti situacijos, kai Covid-19 atrodys mažiausia bėda, mat galima sulaukti kitų ligų protrūkių.
Anot gydytojo, su nerimu laukiama ir įprasto peršalimo ligų sezono, ir šiuo metu, atrodo, primirštų kitų infekcinių ligų, kurios vaikams yra daug pavojingesnės.
Apie visa tai – pokalbis su Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos vadovu, profesoriumi Rimantu Kėvalu.
Dar pavasarį vos prasidėjus pandemijai baimintasi, kad vaikai gali būti aktyvūs COVID-19 infekcijos pernešėjai. Visgi vėliau pasirodė kiek daugiau optimizmo teikiančios informacijos. Kaip yra šiuo metu?
Per savaitę yra paskelbiama maždaug apie 4 tūkst. naujų mokslinių straipsnių apie Covid-19, tai galima tik įsivaizduoti, koks tai yra informacijos cunamis. Ir ta dinamika labai keičiasi. Taip jau nutiko, kad neseniai teko dalyvauti Europos vaikų infekcinių ligų kongrese ir ten ši problema taip pat buvo aptariama.
Taip, pavasarinės pandemijos metu vaikai buvo įvardijami kaip infekcijos šaltiniai ir jos pernešėjai. Laimei, šiandien tai jau pasikeitė ir dabar jau yra įrodyta, kad maži, iki 10–12 metų amžiaus, vaikai kaip pirminis infekcijos šaltinis yra pakankamai retai, maždaug apie 2–3 proc. Faktas, kad juos užkrečia suaugusieji, namų ar kita aplinka. Vyresni vaikai, nuo 10 iki 18 metų, jaunuoliai, kaip pirminis infekcijos šaltinis yra apie 8 proc. Tai tokia tikimybė yra ir tą infekciją „pasėti“.
Ar yra įvardijama, kodėl taip yra, kad jų virusas „neima“ taip stipriai kaip vyresnių asmenų?
Yra įvairių argumentų, bet visgi labiausiai norėtųsi pasidžiaugti, kad taip tiesiog yra. Yra labai iliustratyvi Covid-19 sergančiųjų suaugusiųjų piramidė. Jos pamatą sudarytų asimptominės formos, toliau būtų asmenys su labai lengvais simptomais, tada vidutinė, sunki forma, kuriems reikalingas deguonis, reanimacija, dirbtinė plaučių ventiliacija.
Ta piramidė, galima įsivaizduoti, yra didžiulė, o vaikams ji, grubiai tariant, būtų kaip vieno aukšto namas, kurio pati didžiausia dalis yra asimptominiai atvejai. Taip pat labai didelė dalis su keletu simptomų ir pavieniai atvejai – labai sunkių formų. Taip, yra pavieniai ir mirčių atvejai aprašyti, bet tai yra žymiai rečiau nei suaugusiems.
Štai esu Covid-19 diagnozavęs nepilnų 3 mėnesių kūdikiui ir stebėjausi tiek aš, tiek mama, kad toks mažas kūdikis prasirgo pakankamai visiškai lengvai – kelias dienas pakarščiavo ir nebuvo daugiau jokių simptomų, turint omenyje, kad tai apskritai yra labai rizikingas amžius kalbant apie bet kokias ligas.
Kaip žinia, dėl koronaviruso niekur nedingo daugybė kitų vaikams pavojingų infekcijų. Ar įžvelgiate grėsmių, kad jos gali turėti daugiau pasekmių nei COVID-19?
Taip, mes labai greitai pamiršome visas kitas ligas. Vaikų ligų gydytojai su nerimu laukia sezoninių ligų. Pirmiausia to, kas vaikams yra labai pavojinga – gripas, visos kitos peršalimo ligos, kurias sukelia paragripo virusai, RS (respiraciniai sincitiniai) virusai, adenovirusai ir visi kiti, kurie vaikams yra pakankamai pavojingi. Ir niekas kol kas negali pasakyti, koks bus sergamumas, kokia bus situacija.
Taip pat pamirštame ir tai, kad, pavyzdžiui, visiems puikiai žinomą meningokoką tam tikrais periodais nosiaryklėje nešioja iki 10 ir net 15 proc. populiacijos, bet dėl to, matyt, neuždaromos nei darbovietės ar mokyklos.
Galbūt tuomet ir statistika dabar nėra skelbiama visai tiksli? Dalis asmenų yra tik infekcijos nešiotojai, bet nebūtinai užkrečia kitus?
Galiu tik savo labai subjektyvią nuomonę pasakyti, ką mačiau savo akimis. Kada buvo profilaktinių tyrimų metu identifikuota tam tikra dalis sergančiųjų Covid-19 tarp kolegų, ačiū dievui, tie žmonės, kurie izoliavosi, nė vienas kol kas dabar nesusirgo.
Tą patvirtina ir literatūros duomenys, kad Covid-19 užkrečiamumas, kada vienas simptominis asmuo gali užkrėsti kitus, yra nedidelis – 1–2 asmenys. Tuo metu kitų užkrečiamųjų ligų užkrečiamumo rodiklis yra žymiai didesnis: tymų – 17– 18, vėjaraupių – apie 10, kokliušo – vėl apie 12. Taigi šios paminėtos infekcijos yra žymiai lakesnės ir visgi kartkartėmis irgi turime problemų su jomis.
Grįžtant prie kitų infekcinių ligų, matyt, neišvengsime ir galimo jų „kokteilio“, kuris, dar nežinia, kaip gali suveikti?
Tai daugiau hipotetiniai pasvarstymai, bet kodėl gi ne? Elementarus pavyzdys – atvežamas karščiuojantis vaikas į skubiosios pagalbos skyrių. Jam gali būti ir mano minėtasis gripas, ir peršalimo liga, ir Covid-19, bet jam gali būti ir sunki bakterinė infekcija. Vėlgi pamirštame sunkias bakterines infekcijas, kurios nusineša milijonus gyvybių per metus pasaulyje. Taigi tą vėl turime turėti galvoje.
Baiminamasi, kad dėl COVID-19 pacientų gausėjimo artėjama sveikatos sistemos kolapso link. Kaip gali dėl to nukentėti vaikai, jų sveikatos priežiūra?
Negalime užmerkti akis prieš faktus, ta vadinama antroji banga ar pirmosios tęsinys yra labai didžiulis, sveikatos apsaugos sistema perkraunama. Ir nors vaikai tiesiogiai nuo to nenukenčia, tai atsiliepia kitu būdu.
Ką labiausiai čia reikėtų pabrėžti, apie ką kalba visas pasaulis, tai, kad sutriko vakcinomis valdomų ligų imunizacija. Jei pavasario pandemijos metu buvo kalbama apie 80 milijonų vaikų, kuriems sutriko įprastiniai skiepai, tai šiuo metu tokių yra jau apie 118 milijonų.
Kai keliamas toks klausimas, kas gali būti blogiau už Covid-19 pandemiją, tai atsakymas labai paprastas – Covid-19 pandemija ir tymų protrūkis, ką mes netgi mūsų įstaigoje prieš kelis metus turėjome. Taigi kada atsiras vakcinomis valdomų ligų protrūkiai, tada tikrai gali būti daug problemų. Jei vakcinacija nuo tymų sumažės iki mažiau nei 92 proc. populiacijos, tai rizika tampa labai didžiulė.
Ar didžiausia grėsmė – tik praleisti skiepai, ar dėl karantino ribojimų vaikai rizikuoja negauti kitokių paslaugų?
Kiekvienoje šalyje savos problemos, net keista buvo girdėti, kad kai kur, kai kuriose pietų Europos šalyse, tie žmonės, kurie atlieka imunizaciją, rutininius skiepus, tiesiog buvo metami į Covidinį frontą. Pas mus dar taip nėra ir, duok Dieve, nebus.
Tikrai pastebima, kad kartais tėvai vengia lankyti poliklinikas, apskritai gydymo įstaigas netgi dėl profilaktinių patikrinimų, o tai yra labai negerai. Būtina neatidėlioti rutininių skiepų ir, be abejo, šį sezoną, jei dar yra galimybė, pasiskiepyti nuo gripo.
Jei vaikai nėra pirminiai infekcijos platintojai, jūsų nuomone, ar dabartiniai sprendimai uždaryti nemažą dalį ugdymo įstaigų yra pagrįsti?
Iš principo remiantis tuo, ką jau kalbėjau, mokyklų uždarymas neturėtų būti prioritetas. Tačiau yra vienas bet. Yra pabrėžiama, kad labai svarbu išlaikyti tam tikrus reikalavimus. Tad dabar iš dviejų blogybių turime rinktis vieną. Arba visiškai uždaryti mokyklas ir lopšelius-darželius ir siųsti vaikus į nuotolinį mokymą, o tėvus – mažų vaikų saugojimui, kas turi labai daug šalutinių poveikių, jau nekalbant apie ekonomiką ir visa kita. Arba leisti ugdymo procesą prisilaikant tam tikrų saugumo reikalavimų.
O tie reikalavimai labai paprasti – socialinė distancija, kaukės, rankų higiena. Yra įrodyta, kad vien kaukių nešiojimas mokyklose viruso plitimą galėtų sumažinti iki 40 proc. Atviras klausimas jau yra ir tai, ar reikia izoliuoti visą klasę, jei susirgo vienas moksleivis. Bet kiekviena šalis išleidžia savo reikalavimus.
Mano nuomone, ugdymo proceso reikėtų nestabdyti, ypač vaikams iki 10–12 metų, bet saugumo reikalavimai turėtų būti užtikrinami.
Nemažai ažiotažo tėvų bendruomenėje sukėlė prievolė moksleiviams dėvėti kaukę mokyklos suole. Ar yra pagrindo nuogąstauti, kad vaikai su kaukėmis ims net dusti?
Objektyvių priežasčių taip manyti nėra. Norint atsakyti moksliškai į šį klausimą reikėtų paimti 1000 vaikų, kurie dėvi ir kurie ne, tirti įsotinimą deguonies ir angliarūgšties kraujyje ir padaryti išvadas.
Tačiau iš savo ilgametės praktikos kaip gydytojo, dirbančio ir skubiojoje pagalboje, galiu pasakyti, kad tikrai nematau nė vienos priežasties, dėl ko turėtų sutrikti galvos smegenų aprūpinimas deguonimi ar CO2 pašalinimas.
Bet yra vienas „bet“ – kaukė turėtų būti dėvima pagal reikalavimus. Jei ta kaukė, kaip juokauju, dar dėvima nuo pavasario, tai gal išvis nekalbėkime apie tas kaukes. Jų dėvėjimas išdėstytas aiškiai tiek PSO, tiek Unicef reikalavimuose: iki 5 metų – ne, 6–11 metų amžiaus rekomenduojama dėvėti su tam tikrais reikalavimais, vienas jų – tėvų ir mokytojų edukacija apie taisyklingą kaukių dėvėjimą ir keitimą. O dabar pas mus tėvų edukacija prasidėjo nuo pasipriešinimo.
Be kita ko, ateina ir peršalimo ligų periodas, pamiršome klases, kurias išguldo gripo ar kitų ligų protrūkiai. Tai kaukės apsaugo ir nuo to.
Neįžvelgtumėte kokių kaukių dėvėjimo pasekmių, pavyzdžiui, įtakos lėtiniams kvėpavimo takų susirgimas ir ilgalaikėje perspektyvoje?
Manau, tai visgi daugiau spekuliacijos, kaip ir kalbos apie skiepų poveikį. Tokiu atveju oponentams užduočiau klausimą, kaip jie mano, ar vaiko persirgimas bet kuria virusine liga – gripu ar Covidu (kurio, beje, tolimųjų perspektyvų irgi nežinome ir vėlgi esama tam tikrų spekuliacinių pamąstymų, kad tai gal sukelia plaučių fibrozę ir t.t.) – tai kas yra blogiau? Dedame viską ant svarstyklių ir pagalvokime, nes nėra viskas vien tik juoda ir balta, yra ir tarpinių spalvų.
Duokite patarimų tėvams, ką daryti sukarščiavus vaikui, kad ir jie patys mažiau nerimautų, tiek be reikalo papildomai neapkrautų sveikatos sistemos.
Labai gerai suprantu tėvus, jų nerimą, nes situacija išties yra sudėtinga ta prasme, kad sukarščiavus vaikui, bent jau mano žiniomis, nepriima arba labai nenori priimti šeimos gydytojai. Su karščiavimo klinikomis taip pat yra problemų, kad ten vaikai yra nepriimami.
Jei turime vaiką, kuris yra pilnai suvakcinuotas ir dar paskiepytas nuo gripo, tai jei jis sukarščiuoja ir jei jis yra vyresnis, bent 2–3 metų, tada galima elgtis ramiai. Jam gali būti ir peršalimo ligas, ir tas pats Covidas, kuris jam nelabai pavojingas.
Bet jei vaikas nuo nieko neskiepytas, rizika žymiai didesnė, nes tas pats karščiavimas gali būti ir kitų sunkių ligų simptomas.
Aišku, tokiais atvejais svarbiausia tėvams patiems įvertinti situaciją, jie geriausiai jaučia vaiką. Jei karščiavimą lydi tokie simptomai kaip vangumas, apatija, jei vaikas „ne toks“, atsisako valgyti gerti, dažnai kvėpuoja, yra mieguistas, tada reikia kreiptis skubios pagalbos. Tada bus galima įvertinti, ar tai yra tik dėl karščiavimo ir netekus skysčių, ar yra kokios pavojingos ligos pradžia. Gali būti ir virusinė infekcija, bet reikia nepamiršti ir sunkių bakterinių infekcijų, kurios Vakarų pasaulyje yra viena iš pagrindinių problemų vaikams.
Kaip nuo pandemijos pradžios apskritai pasikeitė jūsų kasdienis darbas?
Esant šiai covidinei situacijai Kauno regione lieka realiai viena vieta, kuri teikė ir teiks pagalbą vaikams – tai Kauno klinikos. Todėl mes labai su didžiuliu nerimu laukiame, kas čia bus, ar bus tas didžiulis susirgimų antplūdis, kai prasideda gripas ir kitos peršalimo ligos.
Aplinkui iš esmės uždarinėjami vaikų stacionarai, daugelis kolegų, vaikų ligų gydytojai dirba su suaugusiais, sergančiais Covid, taigi pergrupuojamos tos pajėgos.
Teko ir patiems perorganizuoti skubią pagalbą, bet kol kas dirbame, kaip dirbome, planinės pagalbos nenutraukiame, ambulatorinė konsultacija taip pat vyksta. Tik, kaip minėjau, su nerimu laukiame, kad tik neatsirastų skiepais valdomų ligų protrūkiai.
Ačiū už pokalbį.
