Nors pristatydamas įstatymo projektą socialdemokratas Julius Sabatauskas akcentavo, kad skiepijimo privalomumas visiškai nereiškia prievartos, tėvai sukilo prieštarauti, kad tokiu būdu pažeidžiama asmens pasirinkimo laisvė.
Parlamentaras tikino, kad jokios nuobaudos nesiūlomos, tačiau numatoma, kad tėvai, neskiepijantys vaikų, turėtų prisiimti atsakomybę ir žala būtų išieškota pagal Civilinį kodeksą.
„Nesiūlome baudų, bet civilinio proceso tvarka galbūt būtų ir tokių situacijų, kad maža nepasirodys. Tai reiškia, kad tie tėvai, kurie atsisakys skiepyti savo vaiką, prisiima pilną atsakomybę tiek už to vaiko sveikatą ir gyvybę, tiek už kitų, kuriuos gali užkrėsti apsirgęs vaikas ta liga arba būdamas užkrato nešiotoju“, – kalbėjo Seimo narys.
Jis pabrėžė, šie skiepijimai būtų atliekami sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka vakcinomis, turinčiomis Pasaulinė sveikatos organizacijos likviduojamų infekcijų (poliomelito, tymų, raudoniukės) komponentų. Išskyrus tuos atvejus, kai vaikas negali būti skiepijamas dėl kontraindikacijų.
Reikia pasverti realias rizikas
Savo ruožtu Lietuvos tėvų forumo (LTF) tarybos pirmininkas Darius Trečiakauskas neslėpė, kad į tokį Seimo narių siūlymą tėvai reaguoja įvairiai.
„Vertinimų yra nevienodų, kai ir tėvų, – vieni sako, kad skiepų reikia, kiti aršiai tvirtina, kad nereikia, dar treti sako, kad turime pasverti ir įvertinti realias rizikas. Ne paslaptis, kad yra vaikų, kuriems skiepai sukelia papildomas alergines reakcijas, kurios nepraeina metų metais, vėliau turi pasekmių ir užaugus“, – kalbėjo jis.
Anot tėvų atstovo, konsultuojantis su sveikatos specialistais, šie pabrėžia, kad kasmet skiepų kiekis didėja.
„Jeigu seniau būdavo trys skiepai (poliomielitas, raudonukė, šiltinė, dar kažkas), dabar skiepai yra daugiavalenčiai ir jų sudėtis yra tokia, pavadinkime, sudėtinga, kad net medikai negali duoti šimtaprocentinės garantijos, kad neturės šalutinio poveikio.
Ir kai paklausi, ar galite kaip medikas garantuoti saugumą, kad šis skiepas nepadarys žalos vaikui, tai sako ne, visą riziką ir atsakomybę pasirašydami prisiima tėvai. Žiūrint iš šio taško, jei tėvai turi prisiimti riziką už trečiosios šalies siūlomą skiepą, jie turi turėti pilną konstitucinę teisę atsisakyti prisiimti kažkieno kito iš šalies primetamą riziką“, – pabrėžė D. Trečiakauskas.
Jo teigimu, pažiūrėjus, kas galioja daugelyje kitų Europos Sąjungos valstybių, čia esama tik vieno privalomo skiepo nuo poliomielito.
„Ypač kalbant apie daugiavalentes vakcinas, medikų bendruomenė pradeda vis atviriau šnekėti, kad šiandien neturima galutinio tikro baigtinio atsakymo, kaip skiepai veikia žmogaus organizmą ilgalaikėje perspektyvoje“, – kalbėjo LTF tarybos pirmininkas.
Pašnekovo teigimu, kartais gali kilti klausimas, ar nėra kokio medikų ir skiepytojų suinteresuotumo paskiepyti kuo daugiau vakcinų. Kartu jis pateikė tokį pavyzdį.
„Vienam pažįstamam medikai siūlo pasiskiepyti nuo pasiutligės, bet pasidomėjus, kiek pasiutligės atvejų nustatyta Lietuvoje, tai atvipo žandikaulis, kad jų nėra. Tai klausimas, kokiu pagrindu verčiate pasiskiepyti?“ – klausė jis
Apie galimas skiepų šalutines reakcijas portalui tv3.lt jau yra pasakojęs ir žymus šalies infektologas.
Verčia klastoti ligos istoriją
Skeptišką nuomonę dėl siūlomo įstatymo projekto išsakiusi „valstietė“ Agnė Širinskienė pastebėjo, kad skiepų privalomumas tikrai nėra vyraujantis modelis Europos šalyse. Dar blogiau – ten, kur yra įteisintas privalomas skiepijimas, atveriamas kelias dokumentų klastojimui.
„Šiaip sunku atsiminti kitą tokį projektą, dėl kurio būtų tiek pasipiktinusių. Akivaizdu, kad tai visuomenei kelia nerimą. Nežinau, kiek prievarta yra išmintingas metodas. Mano manymu, mes dar iki galo neišnaudojame švietimo galimybių. Visuomenė yra pakankamai išsilavinusi, bet objektyvių žinių apie skiepus stinga. Kai to nėra, natūralu, kad imama tikėti mitais, legendomis, dėl tokių priežasčių vaikai ir neskiepijami“, – kalbėjo ji.
Parlamentarė kartu atkreipė dėmesį, kad tose šalyse, kur skiepijimas yra privalomas, toli gražu neišsprendžiama nesiskiepijimo problema.
„Kiek yra tekę bendrauti su užsienio universitetų kolegomis, pavyzdžiui, Slovakijoje, kur skiepai privalomi, susidurta su skiepų dokumentų klastojimo problema. Ypač tymų epidemijos metu buvo didžiulė problema, nes kreipėsi šeimos, kurios yra tariamai paskiepijusios vaikus, bet prašė paskiepyti dar kartą. Kodėl taip nutiko? Nes skiepų priešininkai prieš tai prašė gydytojų suklastoti dokumentus ir informaciją apie skiepus.
Taigi dabar Slovakija, mano kolegų teigimu, susiduria su tuo, kad yra grupė žmonių, kurie yra tariamai paskiepyti ir epidemijos metu jie yra pažeidžiama grupė. Taigi priverstinis skiepijimas dalį žmonių nuveda į pogrindį, nes jie ieško, kaip gauti dokumentus realiai nepasiskiepiję. Ir epidemiologinės tarnybos negali realiai įvertinti situacijos“, – aiškino A. Širinkskienė.
Sveikatos apsaugos ministerija laikosi panašios nuomonės, kad priverstinis vaikų skiepijimas – tikrai ne pats geriausias pasirinkimas.
Ministro Aurelijaus Verygos manymu, priverstinis skiepijimas vargu ar duos naudos, kurio tikisi jo iniciatoriai, ir gali tik dar labiau pabloginti situaciją ir sustiprinti antivakserių pozicijas.
Tačiau, priduriama, jog jei Seimas nustatys tokią tvarką įstatymu ir tam pritars prezidentas, ministerija parengsianti reikiamus teisės aktus.
Kada priverstinis skiepijimas pateisinamas
Paklaustas, ar bandymai įtvirtinti privalomus skiepus nesikerta su žmogaus teisę į jo asmens neliečiamumą, advokatas Arūnas Žlioba patvirtino, kad tą numato tiek LR Konstitucija, tiek Civilinis kodeksas.
„Fizinio asmens neliečiamumas – tai jo teisė pačiam spręsti dėl intervencijos į jo kūną ir teisė reikalauti, kad be jo sutikimo jo kūnui nebūtų taikoma jokia intervencija. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) šį žmogaus neliečiamumą laiko privataus gyvenimo dalimi ir jį gina teigdamas, kad net menkiausias kišimasis (įskaitant priverstinio pobūdžio medicininę intervenciją) į asmens fizinę neliečiamybę prieš šio asmens valią turi būti laikomas privataus gyvenimo gerbimo ribojimu (EŽTT 2005-06-16 sprendimas byloje Storck prieš Vokietiją)“, – aiškino teisininkas.
Jis pažymėjo, kad į laisvo asmens apsisprendimo aprėptį patenka ir galimybė užsiimti veiklomis, kurios gali būti suprantamos kaip fiziškai ar morališkai žalingos ar pavojingos tam asmeniui (EŽTT 2002-04-29 sprendimas byloje Pretty prieš Jungtinę Karalystę).
„Priverstinis skiepijimas, kaip ne savo noru pasirinkta medicininė procedūra, savo ruožtu prilygsta privataus gyvenimo, apimančio fizinę ir psichologinę asmens neliečiamybę, gerbimo ribojimui (EŽTT 2002-06-09 sprendimas byloje Salvetti prieš Italiją)“, – sakė jis.
Tačiau, pabrėžė advokatas, asmens teisė į fizinę ir psichologinę asmens neliečiamybę nėra absoliuti. A. Žliobios tvirtinimu, kiekviena valstybė ne tik turi, bet ir privalo reguliuoti individų veiksmus, keliančius pavojų kitų asmenų sveikatai, gyvybei ir saugumui.
„Todėl priverstinis skiepijimas, nepriklausomai nuo to, ar jis yra atliekamas vaikystėje ar, esant ligos protrūkiui – ir suaugusiems, yra teisėtas ir pateisinamas siekiant užtikrinti visuomenės sveikatą ar užkardyti užkrečiamųjų ligų plitimą“, – aiškino pašnekovas.
Priverstinai skiepijama Vokietijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Italijoje. Anglijoje, Danijoje, Suomijoje, Islandijoje, Airijoje, Olandijoje, Norvegijoje, Estijoje skiepijama tik su asmens sutikimu.
„Kiekviena valstybė, prieš priimdama sprendimą šiuo klausimu, turėtų moksliniais metodais pagrįstais tyrimais nustatyti, ar yra atsiradęs realus pavojus kitų asmenų sveikatai, gyvybei ir saugumui, ir jei yra – imtis priemonių, net ir radikalių, siekiant iškilusio pavojaus išvengti. Ar Lietuvoje yra iškilęs realus pavojus pasiskiepijusiems asmenims dėl tų asmenų, kurie laisvai apsisprendžia likti neskiepytais – klausimas, į kurį negali atsakyti joks teisininkas“, – pridūrė jis.
