Bendražygiai, prisimindami jo atsiprašymą Izraelyje dėl įvykių per nacistinės Vokietijos okupaciją Antrojo pasaulinio karo metais pabrėžė ir jo gebėjimą išlaikyti žmogiškumą, nepaisant populiarumo.
„Kas gi buvo A. M. Brazauskas? Didis žmogus, įtakingas politikas, reikšmingai pasidarbavęs Lietuvai“, – teigė Nepriklausomybės akto signataras Č. Juršėnas.
Keldamas klausimą, ar viską A. M. Brazauskas darė gerai, ilgametis jo bendražygis sakė, kad „visko buvo, bet pastabas, pasiūlymus priimdavo, kritikuojančių nepersekiojo, buvo žmogiškas, supratingas“.
„Lieka jis mūsų atmintyje kaip nepajudinama uola epochų lūžio laikotarpyje. Tai galingas ąžuolas, atlaikęs audras ir visų krypčių vėjus“, – pridūrė Č. Juršėnas.
Priminė vieną svarbiausių Brazausko atsiprašymų
Seimo narys, signataras Emanuelis Zingeris, prisimindamas A. M. Brazauską pabrėžė jo žmogiškumą. Ketvirtadienį vykusiame minėjime Seime jis priminė vieną svarbiausių pirmojo nepriklausomos Lietuvos prezidento atsiprašymų Izraelyje dėl per nacistinės Vokietijos okupaciją Antrojo pasaulinio karo metais – nužudytų Lietuvos žydų, prie kurių naikinimo prisidėjo ir mūsų piliečiai.
Pasak E. Zingerio dėl žydų žudynių Lietuvoje atsiprašęs A. M. Brazauskas nutiesė tarp tautų tiltą, kuriuo ir dabar remiasi Lietuvos-Izraelio santykiai.
„Prieiname prie Kneseto, demonstracija, tokiomis baisiomis koncentracijos stovyklų kalinių uniformom, kurią dėvėjo ir mano mama, su plakatais, „Ar atsimenat, kas įvyko Lietuvoje“, ir žmonės stovi, žiūri į pirmą Lietuvos atstovą, atvykusį po tų žudynių, jiems tos žudynės atrodo ką tik įvykusios, lyg tai būtų vakar, – prisiminė kartu Izraelyje buvęs E. Zingeris. – Ir staiga A. M. Brazauskas meta viską, Algirdas, pavadinkim jį šią akimirką Algirdu, palieka išsižiojusią apsaugą ir nubėga prie demonstrantų grupės, išplėšia labiausiai šaukusį žmogų, štai, prašau, biurokratas Algirdas, joks ne biurokratas, jis, matydamas verkiančius žmones, pačiumpa koncentracijos stovyklos kalinį, su kuriuo po to tapo draugais, pačiumpa tą žmogų ir prie visų pabučiuoja ir lieka tų demonstrantų pusėj“.
„Jūs įsivaizduojat, kokios drąsos aktas? Palikus visą mūsų reakciją Lietuvoje, visas politiko baimes, kiek procentų neteksi populiarumo. Tai buvo didelis žingsnis – ne dėl to (sakau tai), kad aš žydas, o dėl to, kad tai buvo didžiulis žmogiškas žingsnis, žengiant į priekį ir tarp tautų nutiesiant tiltą, į kurį atsiremia ir dabar mūsų santykiai su Izraeliu. Čia buvo didelis dalykas, todėl šiandien aš noriu pasakyti, kad A. M. Brazauskas žmogiškumo prasme buvo didis žmogus“, – kalbėjo konservatorius.
Politikas, gebėjęs suvienyti
„Sąlyginai jo nueitą kelią galime dalinti į laikotarpį iki nepriklausomybės ir į aktyvią veiklą atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje. Nors, tiesą sakant, Algučio (taip jis anuomet buvo vadinimas) vaikiškas gyvenimo tarpsnis sutapo su paskutiniais Lietuvos Respublikos metais“, – kalbėjo Č. Juršėnas.
Po karo, 1956 metais, A. M. Brazauskas baigė Kauno politechnikos institutą (dabar Kauno technologijos universitetas – aut. past.) institutą ir įgijo inžinieriaus hidrotechniko specialybę. Savo darbus jis pradėjo nuo Kauno hidroelektrinės statybos.
„Ir čia pirmą kartą išryškėjo jauno inžinieriaus charakteris, jo principingumas. Štai Brazauskas pastebėjo, kad atrodytų rimti, patyrę svetimtaučiai specialistai išliejo nekokybišką koloną. Algirdas Brazauskas pareikalavo nugriauti ją ir pastatyti naują. Grieždami dantimis ir keikdami priekabų jaunuolį kviestiniai statybininkai ištaisė broką. Galime savęs paklausti, kam pasitarnavo ta kokybiška hidroelektrinės pamatų kolona? Chruščiovininkų komunizmo statybai ar tvirtesnės lietuviškosios energetikos pagrindams?“, – Seime kalbėjo A. M. Brazausko bendražygis.
Jis pažymėjo, kad praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio antroji pusė – tektoninių lūžių tuometinėje tarybinėje sferoje laikotarpis. Įsibėgėjo Michailo Gorbačiovo inicijuota perestroika, susikūrė Persitvarkymo Sąjūdis, sujudo visa Lietuva. Tuo pat metu Lietuvos valdžioje – įšalas. Bet istorinio dešimtmečio pabaigoje viskas ėmė keistis.
„Brazauskas su bendražygiais ėmėsi keisti tuometinės valdžios šerdį – Lietuvos komunistų partiją (LKP). Ėmė siekti partijos savarankiškumo. Tai nebuvo lengva. Maskva tam atkakliai priešinosi. Bet Lietuva jau buvo kita. Pastebimai brendo partijai ir pats Brazauskas. Būtent jam vadovaujant suorganizuotas 1989 m. ir sėkmingai pravestas LKP 20-asis suvažiavimas, atskyręs savarankiškąją, už nepriklausomybę stojančią LKP. Stagnacinė Maskva nerimo, tiesiog siuto. Tuo pat metu Lietuvoje – dvidešimto suvažiavimo linijos palaikymas“, – kalbėjo jis.
1990-ųjų kovo 11-ąją, anot Č. Juršėno, nekilo abejonių nei A. M. Brazauskui, nei jo bendražygiams, kaip balsuoti dėl nepriklausomos Lietuvos atstatymo. Jis priminė ir tuomet išsakytus Vytauto Landsbergio žodžius: „Lietuvos gyvenimą, jo raidą ir visus įvykius, kurie atvedė mus į šią dieną, lėmė dvi pagrindinės politinės jėgos: Sąjūdis, gimęs iš Lietuvos žmonių pasipriešinimo, viltis ir pradėjusi persitvarkyti LKP“.
„Per visą Aukščiausiosios Tarybos laiką mes buvome vienoje barikadų pusėje – ir įveikiant Maskvos ekonominę blokadą, ir atlaikant Sausio 13-osios agresiją, ir palaikant 1991 m. vasario plebiscitą ir balsuojant už naujosios Konstitucijos projektą. Ginčijomės, kaip geriau, žmoniškiau reformuoti Lietuvą“, – nurodė jis.
Jis pridūrė nenorintis meluoti sakydamas, kad metai Aukščiausioje Taryboje A. M. Brazauskui ir jo bendražygiams kairiesiems buvo „malonūs, lyg medumi patepti“.
„Mus įžeidinėjo, pravardžiavo, keikė. Mus čaižė dilgėlėmis, mums daužė akinius, net sprogdino – Šiaulių atvejis. Ir prakeiksmų, pykčio ugnis, visų pirma, buvo nukreipta į Brazauską. Aišku, pakeliui kliuvo ir kitiems, taip pat ir man. O Brazauskas stengėsi laikytis ramiai, oriai, vyriškai. Ir netgi stabdė karštesnius mūsiškius, norėjusius jėga atsakyti į jėgos naudojimą. Bet mes atsilaikėme ir Lietuva atsilaikė“, – nurodė jis.
Ketvirtadienį minimos pirmojo atkūrus nepriklausomybę tiesiogiai rinkto Lietuvos prezidento A. M. Brazausko 90-osios gimimo metinės.
Algirdas Mykolas Brazauskas gimė 1932 metais rugsėjo 22 dieną Rokiškyje.
1951 m. baigė Kaišiadorių vidurinę mokyklą ir tais pačiais metais įstojo į Kauno politechnikos institutą. 1956 m. baigė institutą ir įgijo inžinieriaus hidrotechniko specialybę. Vėliau tapo ekonomikos mokslų daktaru (1974 m.), Vilniaus Gedimino technikos, Kijevo (Ukrainos), Minsko humanitariniame universitetuose.
2001 m. suteiktas Kauno technologijos universiteto Garbės daktaro laipsnis.
Karjerą darė sparčiai ir, regis, be didesnių kliūčių.
1967 m. pradėjo dirbti Valstybės planavimo komiteto pirmininko pavaduotoju. 1977 m. tapo LKP CK sekretoriumi. 9-ame dešimtmetyje buvo Lietuvos komunistų partijos CK sekretorius pramonės klausimais ir atsakingas už energetikos klausimus. 1988 m. spalio 21 d. buvo išrinktas LKP CK pirmuoju sekretoriumi. Jo kandidatūrą į šį postą palaikė Sąjūdis.
Jam vadovaujant, 1989 m. Lietuvos komunistų partija atsiskyrė nuo Sovietų Sąjungos komunistų partijos. 1990 m. gruodžio mėnesį įvykusiame Lietuvos demokratinės darbo partijos (LDDP) steigiamajame suvažiavime buvo išrinktas jos pirmininku ir tapo didžiausios Lietuvos politinės partijos vadovu. O 1992 m. spalio mėnesį LDDP laimėjus rinkimus į Seimą buvo išrinktas Seimo pirmininku. Įsigaliojus naujai Konstitucijai jis kaip Seimo pirmininkas lapkričio 25 d. ėmė laikinai eiti prezidento pareigas.
1993 m. vasario 14 d. tapo pirmuoju nepriklausomos Lietuvos prezidentu, išrinktu penkerių metų kadencijai. Buvo du kartus vedęs, iš pirmosios santuokos turėjo dvi dukteris.
