Rugsėjo 10 d. minima Savižudybių prevencijos diena. Šia proga rugsėjo 9 d. „Eurostatas“ pasidalijo naujausiais duomenimis apie savižudybes Europoje.
Statistikos duomenimis, per dešimtmetį – nuo 2011 iki 2021 m. – savižudybių skaičius Europos Sąjungoje (ES) sumažėjo 13 proc. Palyginimui, 2011 m. mirtingumas dėl savižudybės ES siekė 12,4 mirčių 100 tūkst. žmonių, o 2021 m. – 10,2 mirčių 100 tūkst. gyventojų.
Lietuvoje savižudybių skaičius ilgą laiką buvo vienas didžiausių ES. 2021 m. mūsų šalyje 100 tūkst. gyventojų teko maždaug apie 19,5 atvejų, kai ES vidurkis buvo 10,25 atvejų.
Nepaisant to, pastaraisiais metais savižudybių skaičius nuosekliai mažėja. Per devynerius metus, nuo 2013 iki 2020 m., savižudybių skaičius sumažėjo per pusę. Statistikos duomenimis, savižudybių mažėja tarp įvairių amžiaus grupių, taip pat tarp vyrų.
Situacija gerėja
Lietuva nebėra pirmoji Europoje pagal savižudybių skaičių. „Eurostato“ duomenimis, daugiausia savižudybių fiksuojama Slovėnijoje. 2021 m. šioje šalyje 100 tūkst. gyventojų teko 19,8 mirčių.
Antroje vietoje – Lietuva (19,5 mirčių 100 tūkst. gyventojų), trečioje – Vengrija (15,7 mirčių 100 tūkst. gyventojų).
Mažiausi savižudybių skaičiai užfiksuoti Kipre (2,7 mirtys 100 tūkst. gyventojų), Graikijoje (4,2 mirtys 100 tūkst. gyventojų), Italijoje (5,9 mirtys 100 tūkst. gyventojų).
Kodėl Pietų Europos šalyse savižudybių skaičiai mažesni, reikėtų gilesnių analizių, tačiau psichologas, Vilniaus universiteto Suicidologijos tyrimų centro vadovas prof. Paulius Skruibis akcentuoja teigiamą pokytį – per dešimtmetį Lietuvoje savižudybių sumažėjo perpus.
„Man čia yra pagrindinė žinia, kad savižudybių yra sumažėję daugiau negu dvigubai. Čia yra labai gerai, čia yra tai, kuo mes turime džiaugtis, didžiuotis, toliau dirbti ir tikėtis, kad savižudybių ir toliau mažės“, – sako suicidologas.
„Mums reikia tos geros naujienos dėl to, kad labai ilgai gyvenome su savižudžių tautos šleifu. Iš tiesų iš daug žmonių, kurie yra krizėje, esu girdėjęs, kad jiems tai prideda dar daugiau nevilties: tai reiškia, kad ir man blogai, ir visoje Lietuvoje blogai, visi žudosi. Tai dar labiau varo į neviltį. Dėl to labai gera žinia, kad mažėja savižudybių“, – pažymi jis.
Neatmetama, kad tikroji statistika gali būti dar šviesesnė, mat skaičiams įtakos turi ir mirties atvejų registravimas.
„Kai kalbame apie savižudybę, atrodo, kad tai labai tikslus dalykas. Bet yra gana nemažas procentas mirčių, kurias sukėlė vadinamos „neaiškios priežastys“, kur nesuprasi, ar žmogus norėjo nusižudyti, ar buvo nelaimingas atsitikimas. Tas procentas nėra toks mažas. Tada labai priklauso, kokia toje šalyje yra [mirčių] registravimo tvarka“, – paaiškina P. Skruibis.
Jo teigimu, savižudybių registravimo tvarka mūsų šalyje turi trūkumų, mat žmogui mirus teisėsauga aiškinasi tik oficialią mirties priežastį. Jeigu ji nėra aiški, dažniausiai įvardijama, nuo ko žmogus mirė, nesigilinant, kaip jis jautėsi iki mirties, ar kalbėjo apie savižudybę ir pan. Todėl tikrasis savižudybių mastas nežinomas: jis gali būti didesnis, o galbūt kaip tik mažesnis.
„Kitaip tariant, skirtumai tarp šalių gali būti ne vien dėl to, kad situacija skirtinga, bet ir dėl registravimo tvarkos“, – apibendrina P. Skruibis.
Didžiausios rizikos grupės
Higienos instituto duomenimis, pernai Lietuvoje nusižudė 562 gyventojai, 2022 m. – 527.
Didžiausia rizikos grupė – vyrai. Nors vyrų savižudybių skaičius tendencingai mažėjo kasmet, jis vis tiek išlieka 4 kartus didesnis negu moterų. 2023 m. iš visų 562 nusižudžiusiųjų Lietuvoje 445 buvo vyrai ir 117 moterų.
Vyrai dažniau nusižudo ir kitose ES šalyse. „Eurostato“ duomenimis, kaip ir ankstesniais metais, 2021 m. (naujesni duomenys dar ruošiami) 76,7 proc. visų mirčių dėl savižudybių teko vyrams.
Nors didėjant amžiui vyrų savižudybių skaičius mažėja, taip yra dėl to, kad vyrai greičiau miršta dėl kitų priežasčių.
Lietuvoje 2023 m. daugiausia savižudybių įvyko 50–54 m. amžiaus grupėje. Tarp vaikų ir jaunimo iki 30 m. pernai įvyko 59 savižudybės, tiesa, šis skaičius yra mažesnis nei ankstesniaisiais metais.
Mažiau savižudybių fiksuojama 70–74 m. ir vyresnių nei 85 m. amžiaus grupėse. Tačiau džiaugtis nėra kuo, nes vyresni žmonės yra bene labiausiai pažeidžiami. Nors dėl geresnio psichikos pagalbos prieinamumo mirčių skaičius mažėja, vyresni žmonės nusižudo dažniausiai.
Pagalbą teikia ir savižudybių prevencijos koordinatoriai
Šiais metais 20-yje Lietuvos savivaldybių, kuriose savižudybių skaičius yra didžiausias, darbą pradėjo savižudybių prevencijos koordinatoriai. Ateityje numatoma, kad šie koordinatoriai turėtų būti kiekvienoje savivaldybėje.
Savižudybių prevencijos koordinatorius orientuojasi į pagalbos organizavimą po mėginimo žudytis ir savižudybės, bendradarbiavimo užtikrinimą tarp institucijų, visuomenės švietimą, specialistų kompetencijų didinimą, metodinės medžiagos teikimą ir savižudybių statistikos stebėjimą. Psichologinių konsultacijų jis neteikia, tačiau gali nukreipti žmogų pas specialistus – gyventojams užtenka paskambinti arba parašyti elektroninį laišką.
Vilniaus visuomenės sveikatos biuro „Vilnius sveikiau“ savižudybių rizikos valdymo algoritmo koordinatore tapo Goda Nausėdaitė. Birželio mėnesį naujienų portalui tv3.lt specialistė teigė tikinti, kad koordinatoriai stiprins savižudybių postvenciją, intervenciją ir prevenciją, taip pat didins sąmoningumą ir raštingumą psichikos sveikatos temomis.
Paklausus, ką pavyko padaryti per šiuos kelis mėnesius, G. Nausėdaitė patikino, kad daugiausia dėmesio buvo skiriama pareigybės viešinimui.
„Mūsų tikslas per šiuos artimiausius mėnesius buvo kuo labiau informuoti visuomenę apie tai, kad yra tokia pareigybė ir kad žmonės gali kreiptis pagalbos“, – sako pašnekovė.
Pradėjus garsiai apie tai kalbėti, žmonės ėmė kreiptis pagalbos.
Kreipiasi mokyklų psichologai, vyresni žmonės
Vilniaus savižudybių prevencijos koordinatorė pastebi, kad šiuo metu dažniausiai kreipiasi mokyklos psichologai.
„Tai, man atrodo, labai svarbi visuomenės dalis, kuri tiesiogiai yra atsakinga už švietimą ir ypač jaunus žmones. Galvojant apie tai, kad galbūt jų amžiaus grupėje yra mažiau mėginimų nusižudyti, jie vis tiek yra pakankamai aukštoje rizikoje dėl dažnesnės savižalos“, – sako G. Nausėdaitė.
Mokyklos psichologai ieško ne pagalbos sau, o informacijos ar patarimo, nes dažnai trūksta medžiagos arba įgūdžių kalbėti apie savižudybes su nepilnamečiais.
„Problema yra ta, kad mokyklos psichologai nėra pakankamai informuoti apie savižudybės rizikos ženklus, apie pagalbos būdus, apskritai apie atsakingą komunikavimą, kalbant apie savižudybes. Jie galbūt nėra iki galo paruošti ir savižudybės rizikos vertinimui, nes nėra pakankamai metodų, metodinės medžiagos“, – akcentuoja G. Nausėdaitė.
Kita besikreipiančiųjų grupė yra vyresni žmonės, kurių suaugę vaikai yra rizikos grupėje.
„70–80 m. žmonės, kurie kreipiasi dėl savo vaikų, kurie galvoja apie savižudybę ir nebegali savimi pasirūpinti. Ieško pagalbos, kaip padėti vaikui, kuris jau suaugęs žmogus“, – pasakoja G. Nausėdaitė.
Per dieną – bent vienas skambutis dėl savižudybės
G. Nausėdaitė taip pat savanoriauja „Jaunimo linijoje“. Kasdien šioje linijoje sulaukiama 100–150 skambučių, per metus – maždaug 50 tūkst.
Anot G. Nausėdaitės, vasaros metu skambučių padaugėja.
„Mes matome tą ir statistikoje – vasaros metu įvyksta kone daugiausiai savižudybių“, – sako ji.
„Per vieną budėjimą bent vienas skambutis, susijęs su savižudybės rizika, tikrai būna“, – priduria savanorė.
Kodėl vasarą žmones dažniau aplanko mintys apie savižudybę, galima išskirti kelias priežastis.
„Viena, kad vasaros metu ilgėja dienos. Depresija sergančiam žmogui arba žmogui, kuris galvoja apie savižudybę, ilgesnės dienos tam tikra prasme reiškia ir ilgesnę kančią.
Kitas dalykas – mes esame socialios būtybės ir [žmogus], matydamas, kaip kiti žmonės džiaugiasi vasara, keliauja, kažką veikia, o jis sėdi namuose ir nieko nedaro tą depresiškumą galimai tik didina.
Tas komformizmas ir lyginimasis su kitais žmonėmis prisideda prie to, kad matant, kaip kitiems žmonėms smagu ir džiugu, susiformuoja įspūdis, kad visiems gerai, bet man blogiausia. Toks įspūdis šiek tiek klaidingas, nes tiesa yra tokia, kad kiekvienas susiduriame su sunkumais. Vieni yra didesni, kiti yra mažesni“, – pažymi G. Nausėdaitė.
Nauji mokslo metai gali pakeisti situaciją
Prasidėję mokslo metai kiekvienam atneša savų iššūkių. Mokiniams tai – stresas dėl mokslų, iššūkiai bendraujant su bendraamžiais ir mokytojais. Mokytojams – nerimas dėl krūvio, problemų su kai kuriais mokiniais.
Dėl to tikėtina, kad „Jaunimo linija“ ir kiti pagalbos centrai sulauks daugiau skambučių. Savo ruožtu G. Nausėdaitė pastebi, kad prasidėjus mokslo metams, padaugėja užklausų iš mokyklos psichologų dėl metodinės medžiagos.
Kita vertus, ruduo nebūtinai reiškia situacijos blogėjimą.
„Geroji pusė, kad vasaros laikotarpiu mokiniai daugiau būna tarp savo bendraamžių arba šeimose, o mokyklose su jais vis tiek dirba specialistai. Tie patys mokyklos psichologai – jie yra pasiekiami mokyklose. Tad, manau, prevencinė dalis ir edukavimas apie savižudybes turėtų suteikti daugiau naudos“, – sako G. Nausėdaitė.
„Kolegos, kurie dirba mokyklose psichologais, jau pradėjo konsultacijas su mokiniais. Man atrodo, mokslo metų pradžioje daliai vaikų yra palengvėjimas, nes jie galės tęsti konsultacijas su psichologu ir daugiau kalbėti apie savižudybės riziką ir kitus emocinius sunkumus, kuriuos jie patiria“, – priduria ji.
Svarbiausia bandyti
Savivaldybės jau ėmėsi veiksmų, kad sistemingai padėtų žmonėms, tačiau ką gali padaryti kiekvienas gyventojas? P. Skruibis pirmiausia kreipiasi į tuos, kurie galvoja apie savižudybę. Svarbiausia, anot psichologo, neprarasti vilties ir bandyti ieškoti pagalbos, kad ir kaip atrodo sunku.
„Aš suprantu neviltį, kuri kartais apima, kad nepavyks išspręsti sunkumų, nepraeina kančia, nėra tikėjimo, kad kažkas gali padėti. Tiems žmonėms labai svarbu pabandyti bent šiek tiek įsileisti vilties: o gal aš galiu pabandyti? Net jeigu tai ne pirmas kartas, galbūt kreipiausi – nepadėjo... Vis dėlto kol situacija dar nėra pati blogiausia, ieškoti tinkamo pagalbos varianto, nes tikrai įmanoma surasti“, – sako suicidologas.
Lygiai taip pat svarbu neprarasti vilties ir tiems, kurie bando padėti kenčiantiems artimiesiems. Tokių žmonių, anot P. Skruibio, yra daug, todėl besirūpindami kitais jie neturėtų pamiršti savęs.
„Sakyčiau, nepasilikite tame vieni. Ne tik ieškokite pagalbos savo artimajam, bet ir patys užsirašykite konsultacijai psichologo ar kito specialisto tam, kad ir patys galėtumėte savo jausmuose susigaudyti, <...> ir pasitartumėte: tą bandžiau, tą dariau, kokie dar yra variantai?“ – kalba psichologas.
Pernai rudenį naujienų portalas tv3.lt paviešino interviu su P. Skruibiu. Pokalbio metu aptartos savižudybių priežastys, lyčių skirtumai, pagalbos būdai, daromos klaidos, artimųjų vaidmuo ir įsitraukimas. Kviečiame prisiminti.
