Lietuva išlieka pirmąją šalimi Europoje pagal savižudybių skaičių, skelbia „Eurostatas“. Išankstiniais Higienos instituto duomenimis, pernai Lietuvoje nusižudė 562 gyventojai, 2022 m. – 527.
Didžiausia rizikos grupė – vyrai. 2023 m. iš visų nusižudžiusiųjų 445 buvo vyrai ir 117 moterų. „Toks grupių pasiskirstymas yra gana tendencingas ir išlikęs jau daugelį metų“, – sako G. Nausėdaitė.
Statistika rodo, kad didėjant amžiui vyrų savižudybių skaičius mažėja, bet taip yra dėl to, kad vyrai greičiau miršta dėl kitų priežasčių.
„Tai visiškai nekeičia fakto, kad vyrai tikslinė grupė, kuri dažniausiai žudosi“, – pažymi G. Nausėdaitė.
Suicidologai pabrėžia, kad kiekvienas savižudybės atvejis yra savitas, o priežastys dažniausiai kompleksinės. G. Nausėdaitė priduria, kad skirtingos amžiaus grupės susiduria su savitomis problemomis.
Vis dėl to tam tikros tendencijos išryškėja. 2023 m. daugiausia savižudybių įvyko 50–54 m. amžiaus grupėje. Tarp vaikų ir jaunimo iki 30 m. pernai įvyko 59 savižudybės, tiesa, šis skaičius yra mažesnis nei ankstesniaisiais metais.
Mažiau savižudybių fiksuojama 70–74 m. ir vyresnių nei 85 m. amžiaus grupėse. Tačiau džiaugtis nėra kuo, nes vyresni žmonės yra bene labiausiai pažeidžiami. Nors dėl geresnio psichikos pagalbos prieinamumo mirčių skaičius mažėja, vyresni žmonės nusižudo dažniausiai.
„Viena iš priežasčių yra ta, kad šiai amžiaus grupei mes per mažai dėmesio skiriame savižudybių prevencijai, socialinių problemų sprendimui, psichologinių paslaugų prieinamumui, užimtumo skatinimui, įtraukimui į bendruomenes. Vyresni žmones dažnai susiduria su socialinėmis problemomis, o Lietuvoje mes vis dar nemažai jų turime“, – pabrėžia G. Nausėdaitė.
Jaunimo linijoje – bent vienas skambutis per dieną dėl savižudybės rizikos
Ketvirtus metus Jaunimo linijoje savanoriaujanti G. Nausėdaitė sako kasdien sulaukianti bent vieno skambučio iš žmogaus, kuris susiduria su savižudybės grėsme.
„Mes turime budėjimus. Yra bent keturių valandų budėjimas, tai bent vienas skambutis būna dėl savižudybės rizikos. Dažniausiai skambina vyresnio amžiaus vyrai, kurie gyvena kaimuose ir galvoja apie savižudybę, dažnai turintys ir priklausomybių. Skambučiai būna nuo minčių apie savižudybę iki konkrečių veiksmų“, – pasakoja savanorė.
Pokalbiai su gyventojais atskleidžia ne tik šokiruojančią statistiką – per šiuos savanorystės metus G. Nausėdaitė pamatė, kaip sunku gauti pagalbos tiems, kurie negyvena didžiuosiuose miestuose.
„Kalbėdamasi tuos ketverius metus su žmonėmis, kurie negali gauti profesionalios pagalbos ir mokėti už psichologo konsultacijas, patyriau ir išgirdau, kuo gyvena Lietuva ir kuo gyvena žmogus, kuris yra tiek paslaugų prieinamumo, tiek lokacijos prasme [atskirtas]. Kalbėdamasi su žmonėmis galėjau identifikuoti socialines ir valstybinio lygio problemas“, – sako savanorė.
Savanoriaujant susidūrė su realybe: kildavo beprasmiškumo ir beviltiškumo jausmas
Anot G. Nausėdaitės, sunkiausia kalbėtis tada, kai pagalba yra nutolusi nuo žmogaus, kuris skambina. Pavyzdžiui, jei žmogus gyvena kaime.
„Atsimenu, man skambino viena moteris, kuri galvojo apie savižudybę. Ji gyvena provincijoje, kaimynų aplinkui nėra labai daug, iki artimiausio miestelio važiuoti yra ką. Finansinių galimybių gauti pagalbos ji neturi.
Dažniausiai pagalbos prieinamumas yra žymiai didesnis didžiuosiuose miestuose, o mažuosiuose yra išlikusi didelė stigma ir baimė kreiptis pagalbos. Atsimenu, ji dalijosi, kaip baisu, kad kaimynai sužinos, kad jai reikia psichologo pagalbos, kad jai apskritai reikia pagalbos“, – prisimena savanorė.
Pašnekovė pažymi, jog vien tai, kad žmogus skambina, rodo – jis nori gauti pagalbos. Deja, net patys savanoriai ne visuomet yra pajėgūs nukreipti gyventojus tinkama linkme, ypač jei jie neturi pinigų ar kitų galimybių pasiekti specialistus.
„Man kildavo beprasmiškumo ir beviltiškumo jausmas, kai nežinai, kur žmogų nukreipti. Jaunimo linijoje turėdavome informacinį banką, bet dažniausiai ta pagalba būdavo didžiuosiuose miestuose. Tam, kad nuvažiuotų iki didžiųjų miestų, žmogui irgi kainuoja, todėl dažniausiai žmonės, kurie negali sau leisti gauti profesionalios pagalbos, skambina į pagalbos linijas. Jie tampa dažnai besikreipiančiais žmonėmis“, – teigia G. Nausėdaitė.
Taigi žmonėms, kuriems Jaunimo ar kita pagalbos linija tampa pagrindiniu pagalbos šaltiniu, padeda net ir paprastas pokalbis su savanoriu: „Dažnai žmogui užtenka, kad tiesiog pabūni su jo sunkumais ir kad ji gali pasikalbėti apie paprastus dalykus, nuo to, ką jis tą dieną veikė iki to, kad jam žiauriai skauda ir jis nenori šią akimirką gyventi. Momentas, kai jis jaučiasi išgirstas, yra labai gydantis.“
Paaugliai dažnai nežino arba bijo kreiptis pagalbos
Birželio viduryje Lietuvą sukrėtė žinia apie 14-metės alytiškės savižudybę. Ją pažinoję žmonės teigė, kad mergina nerodė jokių rizikos ženklų, gerai mokėsi, turėjo draugų, todėl naujiena apie jos mirtį daugelį šokiravo.
Visgi tai – ne vienintelis toks atvejis, todėl G. Nausėdaitė pirmiausia kreipiasi į nepilnamečių tėvus, taip pat mokytojus, kitus paauglius. Specialistės teigimu, jie turi mokėti atpažinti rizikos ženklus ir nebijoti drąsiai kalbėti su vaiku apie problemas.
„Tėvai dažnai yra tie žmonės, kurie atsakingi už vaikus, nes paaugliai dar negali savimi pilnai pasirūpinti. Čia galbūt stinga ir pačių tėvų sąmoningumo, kad tėvai žinotų, kur galima kreiptis pagalbos“, – teigia Jaunimo linijos savanorė.
„Taip pat svarbu tai, kad vaikai ir jaunimas sukasi tarp savo bendraamžių. Todėl vienas iš būdų yra šviesti mokyklos darbuotojus, vaikus, kaip atpažinti savižudybės rizikos ženklus. Labai dažnai įvyksta tokios savižudybės, kur mes mažiausiai tikimės. Atrodo, viskas gerai, bet žmogus gyvena dideliame skausme, kurio mes net negebame pastebėti“, – priduria ji.
Anot G. Nausėdaitės, dažnai paaugliai nežino, kur kreiptis pagalbos, arba jiems baisu tai padaryti (bijo, kad sužinos artimieji, draugai ir pan.), todėl būtina, kad atsirastų žmogus, su kuriuo nepilnametis galėtų bent pasikalbėti.
„Kai šalia nėra suaugusiojo, su kuriuo gali pasikalbėti ir kuris gali būti lydintis asmuo į pagalbą, tada jautiesi labai izoliuotas. Jei nėra draugų, kuriems gali išsipasakoti, tas izoliacijos jausmas didina savižudybės riziką, dėl ko gali ir įvykti savižudybė“, – pabrėžia G. Nausėdaitė.
Ragina drąsiai kalbėti ir nedaryti kelių klaidų
Socialinėse medijose ir žiniasklaidoje savižudybių tema dažnai įvardijama kaip jautri, bet tai nereiškia, kad neturime apie tai kalbėti, įsitikinusi G. Nausėdaitė. Vienas iš mitų, kad pradėjus kalbėti apie savižudybę, žmogų paskatinsime tai padaryti.
„Prisibijoma efekto, kad jeigu paklausi žmogaus apie savižudybę, jis apie ją pradės galvoti. Taip nėra. Mintis apie savižudybę žmogui yra atėjusi iš anksčiau ir su klausimu jo tikrai nepaskatinsi“, – kalba pašnekovė.
Pasak G. Nausėdaitės, konkretus klausimas apie savižudybę leidžia žmogui pačiam iškelti šią problemą ir suprasti, kad šalia yra kitas žmogus, kuriam tai rūpi.
„Labai dažnai žmogus, galvojantis apie savižudybę, yra vienas. Kai paklausi „Ar tu galvoji apie savižudybę? Ar tu šiuo metu nenori gyventi?“ pačiam žmogui tai irgi yra akistata su tomis mintimis ir žinojimu, kad yra kitas žmogus, kuris žino ir pasidalina našta“, – teigia pašnekovė.
Jeigu žmogus prasitaria galvojantis apie savižudybę, galima bandyti pasikalbėti daugiau. Tiesa, G. Nausėdaitė pataria neskubėti ieškoti priežasčių ar bandyti nuteikti pozityviai. Specialistės teigimu, jeigu žmogus atsivėrė, tai yra jo pagalbos šauksmas.
„Dažnu atveju savižudybė nėra apie tai, kad žmogus nenori gyventi. Dažnai tai yra apie tai, kad žmogui yra per sunku čia būti ir jis savižudybę mato kaip būdą nebebūti skausme, kuris dažnai būna ilgesnį laiko tarpą“, – pabrėžia ji.
Dar viena klaida, kurią daro artimieji – bandymas įtikinti, kad viskas bus gerai, arba problemų neigimas sakant, neva žmogus viską išsigalvoja, jo problemos nėra tokios didelės ir pan. G. Nausėdaitė pabrėžia, kad tokios replikos savižudybės problemą nuneigia ir sumažina, o žmogui, kuris visa tai išgyvena, gali tik dar labiau atimti norą gyventi.
„Labai svarbu nenuneigti, nekaltinti, stengtis suprasti. Tiesiog būti šalia ir pasiūlyti pagalbos, bet nesidalinti savo įsivaizdavimais, nuomonėmis ir t. t. Tai žmogui nepadeda. Jam svarbu, kad kažkas būtų šalia ir suprastų jo skausmą, o ne jį nuneigtų“, – sako pašnekovė.
Savivaldybėse darbą pradeda savižudybių prevencijos koordinatoriai
Šiais metais G. Nausėdaitė pradėjo dirbti Vilniaus savižudybių rizikos valdymo algoritmo koordinatore. Anksčiau ši pareigybė buvo įsteigta Vilniaus miesto savivaldybės, o nuo 2023 m. sausio mėnesio tokie koordinatoriai įdarbinami visoje Lietuvoje.
Šiais metais po vieną savižudybių prevencijos koordinatorių turėtų atsirasti 20-yje Lietuvos savivaldybių, kuriose savižudybių skaičius yra didžiausias. Ateityje numatoma, kad šie koordinatoriai turėtų būti kiekvienoje savivaldybėje.
„Savižudybių tema Lietuvoje labai svarbi ir aš tikiuosi, kad ši pareigybė, kuris atsiras kiekvienoje savivaldybėje, stiprins savižudybių postvenciją, intervenciją ir prevenciją. Taip pat didins sąmoningumą ir raštingumą psichikos sveikatos temomis“, – sako G. Nausėdaitė.
Savižudybių prevencijos koordinatorius orientuojasi į pagalbos organizavimą po mėginimo žudytis ir savižudybės, bendradarbiavimo užtikrinimą tarp institucijų, visuomenės švietimą, specialistų kompetencijų didinimą, metodinės medžiagos teikimą ir savižudybių statistikos stebėjimą. Psichologinių konsultacijų jis neteikia, tačiau gali nukreipti žmogų pas specialistus – gyventojams užtenka paskambinti arba parašyti elektroninį laišką.
„Savižudybės koordinatoriaus darbas yra iki tol, kol žmogui nueina pas psichologą arba paskambina pagalbos linija. Koordinatorius yra atsakingas už tai, kad žmogus būtų nukreiptas ir gautų tikslinę pagalbą.
Pavyzdžiui Vilniaus mieste mes turime daug nemokamos pagalbos, bet žmonės tiesiog to nežino. Žmogus paskambinęs koordinatoriui gauna visą informaciją tiek apie savižudybės rizikos ženklus, tiek apie pagalbos gavimo būdus, tiek apie tai, koks yra kelias, jeigu žmogus nusprendžia vykti į ligoninę dėl aukštos savižudybės rizikos“, – teigia G. Nausėdaitė.
Į savižudybių prevencijos koordinatorių taip pat gali kreiptis nusižudžiusiojo artimieji, bendradarbiai.
