„Kai kalbame apie santykius tarp valstybių, o šiandien mes kaip tik apie tai kalbame, aš atsisakyčiau kai kurių sąvokų, kaip geri santykiai arba nelabai geri santykiai. Santykiai yra tokie, kokie yra. Jie visada gali būti, kaip sakoma, geresni, bet gali būti ir blogesni. Tai priklauso nuo tų santykiaujančių subjektų, ko jie siekia ir kokias priemones pasirenka savo tikslų siekdami“, – tarptautinės konferencijos „Lietuvos ir Rusijos diplomatinių santykių 30-metis. Ar įmanomi geri santykiai tarp kaimynų?“ atidaryme ketvirtadienį kalbėjo profesorius V. Landsbergis.
Pasak jo, geros valios žmonės nori, kad būtų kuo mažiau blogio, konfrontacijų, pykčio ir pavojų.
„Kai kurie kitaip supranta savo politikos veiksmus, galbūt net mano, kad konfrontacija ir keliamas kitiems pavojus yra kelias į tikslą, įsitvirtinimą, hegemonizmą, spaudimo būdas. Mes to matome pasaulyje per akis“, – teigė profesorius.
V. Landsbergis pažymėjo, kad Lietuva ir Rusija turi labai senus ir sudėtingus valstybių santykius. Pirmasis atkurtos valstybės vadovas teigė, kad paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį šalių santykiuose galima buvo justi tam tikrą pagarbą.
Prieš 30 metų pasirašyta istorinė sutartis, kuria Rusija pripažino Lietuvos okupaciją ir nepriklausomą Lietuvos valstybę su nustatytomis sienomis. Kalbėdamas apie šią sutartį, V. Landsbergis ją pavadino nepaprasta.
„Tai nėra iki galo suprantama net ir mūsų pačių, tuo labiau pašalinių kaimynystėje. Ji atvėrė galimybę, perspektyvą, kad tarp mažo ir didelio gali būti visai kitokie santykiai, negu įprasta“, – sakė profesorius.
V. Landsbergis pažymėjo, kad tuo metu Rusijai vadovavo nemažą įtaką turintys demokratinio mąstymo politikai, pirmiausia – prezidentas Borisas Jelcinas.
„Jis norėjo kitokios Rusijos, negu ji buvo sovietų laikais ir galbūt net istoriškai. Kitokia Rusija... Tai pasireikšdavo kai kuriuose Jelcino posakiuose arba net poelgiuose mūsų derybų metu ar pasirašant sutartį. Tie momentai iki šiol nepamirštami“, – prisiminimais dalijosi profesorius.
V. Landsbergis išskyrė vieną su B. Jelcinu susijusį nutikimą, kuriame, anot jo, atsiskleidė tuometinio Rusijos prezidento požiūris į trijų Baltijos valstybių nepriklausomybę.
„Jelcinas pasakė, perimtas įspūdžio to, kas įvyko jam esant, jam laikant vairą. Jis pasakė Prancūzijos užsienio reikalų ministrui Roland Dumas, privačiai, dviese, jie susitiko kitais klausimais, svarstyti tarpusavio Rusijos ir Prancūzijos dalykų. Jelcinas norėjo pasidalinti jausmu, su kuriuo atėjo. Jis pasakė: „Baltijos šalys dabar laisvos. Tai yra gerai!“.
Nė vienas Rusijos vadovas nei iki tol, nei po to nėra to pasakęs. Turbūt nėra nei tai jautęsis, nei taip galvojęs. O Jelcinas taip jautė ir galvojo. Spontaniškai pasakė: „Tai yra gerai, kad mes jų nevaldome, kad jie nėra prispausti, nereikia jiems kovoti už savo nepriklausomybę“. Štai tokia galėjo būti Rusija. Ji tokia netapo. Priežastys aiškios ir žinomos“, – kalbėjo V. Landsbergis.
Kalbėdamas apie valstybių santykius, profesorius pabrėžė, kad jie yra tokie, kokie yra partneriai ir jei priklauso nuo to, ko partneriai siekia.
„Ar jie yra geros valios, ar jie nori, kad gėris viešpatautų, santarvė ir sutarimas tarp abiejų subjektų, kurie formuoja tuos santykius? Ar nebūtinai?“ – retoriškai klausė jis.
V. Landsbergis akcentavo, kad Lietuva turi kaimyną, kuris nuolat grasina ir demonstruoja didžiulę karinę galią prie mūsų valstybės sienos.
„Net su komentarais, per kiek dienų mes galime jus sunaikinti. Tai tikrai nėra kokių nors santykių formavimas. Tai yra ekspansionizmas ir hegemonizmas“, – sakė profesorius.
Pasak jo, dabartiniai Lietuvos ir Rusijos santykiai yra tokioje padėtyje, kur nuolat matomas nepalankumas, revanšizmas, grasinimus ir bauginimus.
„Matome Astravo agresiją, dabar matome migrantų atakas, kai ne patys migrantai atakuoja, jie yra šoviniai, kuriais į mus šaudo agresorius. Taip kuriami santykiai. Ką galima kalbėti, ar jie geri, ar blogi, jie tokie, kokius daro tie, kurie juos daro“, – teigė V. Landsbergis.
Profesoriaus tvirtinimu, Lietuvai belieka kliautis „savo blaiviu protu ir matymu, kurio nevengiame matyti, kaip yra“.
„Štai Respublikos prezidentas pasakė keletą tikslių žodžių. Ne visada jie būdavo sakomi arba ne visada jie kitose šalyse yra aiškiai sakomi tos pozicijos atžvilgiu, bet mes kalbame tiesiai. Mes kalbame tiesiai ne dėl to, kad esame įžūlūs, arogantiški ar norime ką nors kam nors parodyti. Mes tiesiog matome padėtį ir kalbame apie ją, tikėdamiesi, kad kuo daugiau sąmoningų ir geros valios žmonių matys padėtį teisingai ir garbingai“, – tęsė V. Landsbergis.
„Buvo laikas, kai Rusijos vadovybė elgėsi garbingai. Labai retas istorijoje atvejis, bet jis buvo. Tai reiškia, kad toks santykis yra galimas. Prisimindami, kalbėdami apie tai, mes palaikome viltį ir palaikome savo sielose pastangą, kad bendravimas tarp tautų būtų toks, koks tada mezgėsi tarp Lietuvos ir Rusijos pasirašant istorinę sutartį“, – kalbą baigė V. Landsbergis.
1991 m. liepos 29 d., pasirašyta sutartis tarp Rusijos ir Lietuvos, kai dar egzistavo Sovietų Sąjunga. Sutartyje Rusija pripažino Lietuvos okupaciją ir aneksiją, ir tai yra vienintelis susitarimas, kuriame tai pripažįstama.
