„Nežiūrint to, kad mūsų pagrindinė programa yra pagalba nukentėjusiems nuo visokiausių prekybos žmonėmis formų asmenims, lygiagrečiai daugybę metų, 22 metus teikiame pagalbą nukentėjusiems nuo seksualinio smurto“, – sakė K. Mišinienė.
Ji tvirtino, kad su asmenimis, kurie per tarptautinius konfliktus nukentėjo nuo seksualinio smurto, susidūrė prieš kelis metus.
„Tai, ko gero, buvo prieš kelis metus, kai plūstelėjo didžiuliai skaičiai asmenų, prašančių prieglobsčio Lietuvoje, tai teko teikti pagalbą tiek nuo, pavyzdžiui, „Boko Haram“ Nigerijoje nukentėjusioms moterims, tiek Šri Lankos gyventojoms ir, aišku, jazidėms“, – pasakojo pašnekovė.
Seksualinio smurto aukos – šalia mūsų
Tarptautiniame susitikime dėl apsaugos, pagalbos ir prevencijos užtikrinimo seksualinio smurto aukoms karo zonose K. Mišinienė teigė, kad praktika su aukomis iš užsienio labai pravertė, kai teko susidurti su karo situacija Rusijai pradėjus savo agresiją prieš Ukrainą. O tada KOPŽI sulaukė skambučio iš tarptautinės iniciatyvos „Rape is a war crime“, kur KOPŽI buvo pakviesta teikti praktinę pagalbą aukoms.
„Šių metų vasarą pradėjome tokį nedidelį pusantrų metų trukmės projektėlį, kuris apima visapusišką psichologinę, teisinę, finansinę, medicininę pagalbą aukoms, nukentėjusioms nuo karo pradžios Ukrainoje“, – pasakojo moteris.
Ji pridūrė, kad galvojo, jog bus iššūkis surasti aukų, kurios nukentėjo nuo seksualinio smurto.
„Iš pradžių užsibrėžėme, kad padėsime šimtui nukentėjusiųjų aukų ir paskui išsigandome, tiek daug, iš kur mes jas rasime, tačiau nuo vasaros pradžios šiuo metu suradome jau keturiasdešimt moterų, mūsų pagalbą priėmė dvidešimt dvi ir dar tiktai nuo vasaros pradžios teikiame pagalbą“, – teigė pašnekovė.
Ji pridėjo, kad vienas iš projekto atradimų yra tai, jog aukos – visai šalia mūsų bendruomenės.
„Jos, aišku, nevaikšto su etiketėmis ant kaktų, kad štai, aš esu seksualinio smurto auka“, – sakė K. Mišinienė.
Moteris pasakojo, kad aukos niekam nepasakoja savo išgyvenimų dėl įvairiausių migracinių momentų, taip pat dėl psichologinių momentų – baimės būti atstumtoms, nesuprastoms, pasmerktoms.
„Pamatėme, kaip moterys į mūsų šalį atvyksta net ne per kažkokius ten registracijos centrus, bet jos atvyksta tiesiai pas kažkokį konkretų darbdavį dirbti.
Nemaža dalimi jos tampa ir darbinio išnaudojimo aukomis, jos nesideklaruoja savivaldybėse, kaip mes įsivaizduojame, kad jos deklaruosis savivaldybėse ir galės gauti visą paketą pagalbos. Jos to nepadaro dėl įvairiausių priežasčių ir dėl to negauna gydymo, medicininės pagalbos“, – akcentavo ji.
Pašnekovė pabrėžė, kad sunku patikėti, bet moterys su psichotiniais sutrikimais negauna pagalbos ir turi gyventi įprastą gyvenimą.
Nežinome, kaip tinkamai elgtis su seksualinio priekabiavimo auka
„Kitas momentas, kurį pamatėme pradėjusios teikti pagalbą, kad bent Europoje turime labai daug žinių apie tai, kaip dirbti su seksualinio smurto aukomis iš konfliktų zonų“, – sakė pašnekovė.
Ji pridūrė, kad daugybė akademikų, nevyriausybinių organizacijų turi sukaupę milžinišką bagažą žinių. Anot pašnekovės, yra reikalinga ieškoti platformų, organizuoti bendrus susitikimus, debatus, kad skirtingų šalių specialistai galėtų keistis tomis žiniomis, nes, anot K. Mišinienės, valstybės, kurios yra jaunesnės, šviežesnės, mažiau turi patirties, bando išrasti dviratį, nors galėtų tiesiog remtis kitų šalių pavyzdžiu.
„Žinių mums labai trūksta ir savivaldybių, ir bendruomenių lygmeniu, nes mes nepastebime tų moterų, nesuprantame, kodėl auka negali atsikelti septintą valandą ryto pradėti darbą, kodėl ji kambarėly ten su tamsiom užuolaidom ir niekur neišeina, su niekuo nekalba“, – pabrėžė moteris.
Ji teigė, kad atstūmimo baimė dažnai pasireiškia ne tik individualiu, bet ir bendruomeniniu lygmeniu, ypač Ukrainos atveju, kai auka daug galvoja, ką visuomenė pagalvos, jei sužinos apie jos kančias ir skaudžią patirtį. Auka bijo, kad jos pasipasakojimai gali sumažinti kovinę dvasią.
„Tai – mums pakankamai nauja ir mes turėtume suprasti, kodėl bendruomeniniu lygmeniu ta atstūmimo baimė yra tokia labai stipri ir kodėl galbūt mes patys ir sukuriame tą atstūmimą“, – pridūrė K. Mišinienė.
Prievartautojai sveikinami kaip nugalėtojai
„Iš tų atvejų, su kuriais mes dirbame, aš nematau jokių prošvaisčių, kad šitos moterys konkrečiai galėtų pasakoti, kreiptis pagalbos“, – akcentavo problemą, kai aukos negali garsiai kalbėti.
K. Mišinienė tvirtino, kad moterys iš Chersono, Dnipro, Charkovo ir kitų miestų – jos netiki, kad gali būti tas teisingumas pasiektas.
„Bet iš tikrųjų iš to kyla ir kitas klausimas – ar mes turime, realiai turime instrumentus tam teisingumui pasiekti? Gal mes čia tik save raminame kažkuria prasme, kad štai mes nuteisime, nubausime?
Tai šitas klausimas mums, praktikams, yra labai svarbus, nes mes turime atsakyti į jį ne konferencijose, ne kažkur pasitarimuose, bet žiūrėdamos šitoms moterims į akis mes turime pasakyti: ar tau verta prakalbti, ar bus tas teisingumas, ar nebus taip, kad tu prakalbsi ir kažkas skėsčios rankomis ir pasakys, kad deja, negalime surinkti įrodymų“, – sakė moteris.
Ji pridūrė skaudų faktą, kad karo kontekste prievartautojai yra gerbiami, ypač Izraelyje.
„Kitoje pasaulio dalyje kiekvieną dieną matome baisius nusikaltimus prieš moteris ir matome taip pat, kad prievartautojai, kankintojai, žalotojai, jie sveikinami kaip nugalėtojai. Tą patį matome ir Ukrainos atveju, kai jie su gėlėmis pasitinkami savo šalyse.
Kad jie iš tikrųjų kentėtų, o ne kad šitos mergaitės, moterys, vyrai, berniukai sėdėtų tamsiuose kambariuose užsitraukę užuolaidas ir galvotų, jog gyvenimas baigtas“, – pridėjo pašnekovė.