N. Rukosueva – buvusi Visagino savivaldybės tarybos narė, Tautos ir teisingumo sąjungos keliama į Visagino rajono merus.
Moteris sunkiai kalba lietuviškai. Šią savaitę komentuodama naujienų portalui 15min.lt dėliojo neaiškius ir sunkiai suprantamus sakinius.
Paklausta, ar planuoja kandidatuoti į Visagino merus, ji atsakė „kol kas nėra“. Paprašyta patikslinti, ko nėra, ji atsakė „kandidato mero“.
R. Valatka: tai yra absurdas
„Lietuva yra keistenybių šalis“, – taip į N. Rukosuevos ketinimus siekti Visagino mero kėdės sureagavo R. Valatka.
Anot politikos apžvalgininko, Lietuva per ilgai toleruoja dvi keistenybes: „Pirmiausia tai, kad kandidatai į valdžios postus nemoka lietuvių kalbos ir tai, kad 75 procentai Lietuvos vaikų yra verčiami mokytis rusų kalbos, kurios niekam nereikia“.
Jei atsitiktų taip, kad į Visagino merus būtų išrinkta lietuviškai nekalbanti kandidatė, anot R. Valatkos, tai būtų rezultatas „keistos tolerancijos, kurią Lietuva jau 33 metus demonstruoja visokiems Rusijos imperijos reliktams“.
„Iki neseno meto miestai buvo pilni paminklų rusų kariams, o iki dabar mokyklose yra dėstoma rusų kalba. Mes labai tolerantiškai žiūrime į žmones, kurie visiškai priešiškai nusiteikę prieš Lietuvos valstybę, jos įstatymus, jos žmones. Sunku suvokti, kaip galima 32-ejus metus pragyventi valstybėje ir nemokėti tos valstybės kalbos. Aš suprantu, kad privatus žmogus tą sau gali leisti, jei jam pavyksta darbuose ar kitose situacijose susitvarkyti. Bet kai žmogus pretenduoja valdyti miestą, čia jau yra absurdas.
Jeigu tokį žmogų išrinktų, tai labai daug pasakytų apie Visagino gyventojus. Bet aš nemanau, kad ją išrinks. Manau, kad Visagino gyventojai yra daug protingesni“, – sako ekspertas.
Įstatymai nedraudžia kandidatams į merus nemokėti valstybinės kalbos. Pasiteiravus R. Valatkos, ar reiktų imtis veiksmų, kad lietuviškai nekalbantiems kandidatams būtų užkirstas kelias siekti postų, jis atsakė abejojantis, kad „viską galima įsprausti į įstatymo „Prokrusto lovą“.
„Manyčiau, kad tai turėtų lemti sveikas protas ir tradicijos. Negalima kiekvienam keistam atvejui priimti draudžiamą įstatymą, juolab, kad, šiuo atveju, jau jokie įstatymo pakeitimai negalėtų galiotų. Manyčiau, kad žmonės sveiku protu spręs. Turi būti tradicija, kad žmogui nemokant kalbos kandidatuoti į miesto merus nereiktų. Jeigu tokios mintys kyla, vadinasi, su mūsų visuomenės vertybėmis kažkas negerai“, – sako jis.
Asanavičiūtė: „Sunku suprasti žmones, nemokančius valstybinės kalbos“
Į N. Rukosuevos kandidatūrą netruko sureaguoti Seimo narė, konservatorė Dalia Asanavičiūtė. Ji teigė, kad „sunku suprasti žmones, nemokančius valstybinės kalbos“.
„Dar sunkiau sekasi suprasti rinkėjus, kuriems tinka kandidatai, kurie sunkiai surezga sakinį lietuviškai. Bet turime pripažinti realybę, kad Lietuvoje vis dar yra regionai, kur rusų kalba viešajame gyvenime yra norma ir labai toleruotina.
Reiktų pažvelgti nuoširdžiai ir į save ir pripažinti, kad ne x, w ir q pavardėse ar angliški įmonių pavadinimai daro žalą lietuvių kalbai, bet sudaryta terpė, kai valstybinės kalbos mokėjimas nebūtinas, kai patys į kalbą įterpiame rusiškus ar angliškus išsireiškimus, neieškodami lietuviško atitikmens nes taip paprasčiau, madingiau ar šiaip smagu. Soriukas, privetas, levelis, karoče – svetimybės ir kalbos šiukšlės, kurios labai patogiai įsitaisiusios mūsų buitinėje kalboje“, – feisbuke penktadienį rašė parlamentarė.
Valotka: kandidatūrą reikia vertinti iš dviejų pozicijų
N. Rokosuevos kandidatūrą galima vertinti iš dviejų pozicijų, sako Valstybinės kalbos inspekcijos (VKI) viršininkas Audrius Valotka.
Viena pozicija paremta įstatymu. Kandidatūrai į mero postą, savivaldybės tarybą, Seimą jokių kalbinių reikalavimų nėra – įstatymai kalbėti ne valstybine kalba nedraudžia.
„Jeigu į merus išrenka žmogų, kuris apskritai nemoka lietuvių kalbos, tai inspekcija neturėtų jokių teisinių pagrindų kažką tam žmogui nurodyti.
Iš kitos pusės – siekiama, kad viešajame gyvenime lietuvių kalbos būtų kuo daugiau. Mūsų lūkestis visada toks ir yra. Mes nuėję į savivaldybę ar į ministeriją, ar į policiją, ligoninę, parduotuves kalbame lietuviškai, o mums atsako taip pat lietuviškai. Tokia norma turėtų būti Lietuvoje. Ir kai žmonės susiduria su kitokiu variantu, jie būna nepatenkinti“, – sako A. Valotka.
Egzistuoja ir praktinis požiūris. Silpnai lietuvių kalbą mokančiam įstaigoms vadovui gali kilti sunkumų pasirašant ir suprantant dokumentus.
„Jeigu įmonėje nutinka kokia nors ekstremali situacija – gaisras, potvynis, vadovas turi imtis iniciatyvos ir kažką daryti. Jeigu jis kas antrą žodį sakys nelietuviškai, o aplinka mažai ką suvoks, tai irgi nebus gerai.
Įsivaizduokite, kad jūsų vadovas labai prastai moka lietuvių kalbą. Jūs, kaip Lietuvos pilietis, neturite teisinės prievolės su savo vadovu kalbėtis rusiškai. Jis privalo kalbėti jūsų kalba. Žinoma, į visas tokias situacijas reikia žiūrėti lanksčiai. Tačiau teisinė situacija yra tokia, kad Lietuvos pilietis privalo visur viešojoje erdvėje turėti galimybę bendrauti lietuviškai“,– nurodo A. Valotka.
VKI teko susilaukti ir skundo dėl vienoje iš šalies savivaldybių taryboje lenkiškai kalbančio nario.
„Savivaldybės administracija užtikrino, kad tai išimtinis atvejis, kai susinervinęs žmogus kalbėjo gimtąją savo kalba. Mums pažadėjo, kad tokie dalykai nepasikartos.
Bet yra ir kiti niuansai. Pavyzdžiui, jeigu Žemaitijoje taryboje bus kalbama žemaitiškai, ne bendrine kalba, mes į tai nereaguosime. Aš net pagirčiau tokį atvejį, nes žemaičių tarmė yra ta pati lietuvių kalba“, – sako A. Valotka.