Bet Lietuvos taktika buvo kiek kitokia. Kaip straipsnyje „Apie silpnųjų stiprybę. Trylika tezių apie naujosios Lietuvos užsienio politikos prielaidas ir principus“ yra rašęs užsienio reikalų viceministras Mantas Adomėnas, siekdama išlaikyti savo subjektiškumą Lietuva turi įsiterpti į svarbių valstybių interesų lauką, kurti naratyvą ir plaukti kuo statesniu kampu prieš vėjo kryptį, kad būtų girdima.
Toks plaukimas kuo statesniu kampu prieš vėjo kryptį tikrai yra pastebimas, bet kai kuriais atvejais paverčia Lietuvą garsia rėksne, kai paskui reikia įsikišti sąjungininkams ir glostyti padėtį.
„Iš tikrųjų ką mes sugebame, tai patraukti dėmesį į save. Šitą mokame. Tai, turbūt, yra pliusas, kad mus išgirsta, kai to reikia, kad mes nepaskęstame dideliame chore, kur visi nori būti girdimi. Iš kitos pusės yra rizika perspausti su tuo, nes jeigu tu dažnai rėki ne į taktą su choru, gali būti, kad kažkada tavo balsas pradės erzinti. Jeigu tu iškrisi iš tos simfonijos, kai reikia bendro suderinto balso, tai tas erzinimas gali pridaryti diplomatinės žalos. Kažkuriuo momentu net ir partneriai gali nebesiklausyti tavęs vien dėl to, jog pernelyg dažnai praeityje tavo balsas iškrisdavo iš bendro choro ir tu, kad ir pritraukdamas dėmesį, sukūrei kažkam papildomo darbo, papildomų problemų. Visur labai svarbus balansas ir saikas“, – mano Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Tomas Janeliūnas.
Dar vienas Lietuvos užsienio politikos bruožas – konkurencija tarp Gabrieliaus Landsbergio vadovaujamos Užsienio reikalų ministerijos ir prezidento Gitano Nausėdos. Kai kuriais atvejais ši konkurencija, regis, tampa savitikslė ir visiškai netarnauja Lietuvos interesams.
„Tai yra problema. Ji atsirado, kai įsisiūbavo konfliktas, kas turėtų atstovauti Lietuvai Europos Vadovų Taryboje. Taivano klausimas irgi buvo tas ženklas, kai pozicijos išsiskyrė, kas ir kokių klaidų čia pridarė. Mes turime gana naują epizodą Lietuvos diplomatijoje, kai pozicijos tarp Prezidentūros ir Užsienio reikalų ministerijos išsiskiria ne vieną kartą, o paskui tenka skirti nemažai energijos partneriams aiškinant, kuri ta pozicija yra mūsų tikroji. Tą energiją galėtume skirti naudingesniems dalykams“, – priduria profesorius.
Taivanas – tai kur ta sėkmė?
Lietuva pačioje 2021 metų pabaigoje sudarė sąlygas Vilniuje atverti prekybinę Taivano vardo atstovybę, kas automatiškai sukėlė Kinijos pasipiktinimą, nes Pekinas salą laiko Kinijos valstybės dalimi.
Reikia pastebėti, kad Taivano prekybinės atstovybės pasaulio šalyse visuomet vadinamos Taipėjaus vardu taip randant pusiausvyrą tarp ekonominių santykių palaikymo su išsivysčiusia sala ir siekio neerzinti Kinijos. Pekinas ėmė keršyti Lietuvai per tarptautinę prekybą ir bandė taikyti antrines sankcijas per partnerius, bet, galiausiai, Europos Sąjunga kreipėsi į Pasaulio prekybos organizaciją dėl Kinijos importo apribojimų Lietuvai. Nors dvišalės prekybos mastai stipriai krito, bet persiorientuota į kitas Pietryčių Azijos šalis.
Neoficialiais duomenimis, atstovybės pavadinimas buvo derintas su JAV, bet Europos Sąjungos partneriams tai tapo staigmena. Prezidentas G. Nausėda sakė, kad Taivano arba Taivaniečių atstovybės pavadinimas su juo derintas nebuvo. Kinų kalba atstovybė yra pavadinta Taivano vardu, o angliškai – Taivaniečių taip sukuriant dar daugiau dviprasmiškumo.
„Apibendrinant šią istoriją, galima pasidžiaugti, kad nenukentėjome pernelyg smarkiai ir prekybos adaptacijos įvyko gana gerai. Visas tas procesas, galiausiai, gali baigtis laimingai, bet taip tikrai anaiptol neatrodė, kai buvo priiminėjamas sprendimas, kaip į tai reagavo ne tik Kinija, bet ir mūsų pačių artimi sąjungininkai, ypatingai Europos Sąjungos valstybės. Aš manau, kad tai buvo sprendimo įgyvendinimo arba taktinės klaidos, net jeigu priimtume, kad pats sprendimas, strateginis uždavinys kuo labiau atsiriboti nuo Kinijos gali būti teisingas ir prasmingas“, – teigia Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Tomas Janeliūnas.
„Tai, kad Europos Sąjungos šalys buvo gerokai nustebintos ir bandė kažkaip lietuvius mokyti, kad taip neturėtų būti, kad ne tokiu būdu užsienio politika turėtų būti daroma, irgi buvo ženklas, kad kažkas ne iki galo buvo išaiškinta mūsų partneriams, kad jie nebuvo įspėti apie žingsnius, kuriuos Lietuva planuoja. Šia prasme mes prisidėjome prie tokios reputacijos kūrimo, kad esame karštakošiai, nelabai prognozuojami arba, grubiai tariant, problemų kūrėjai Europos Sąjungos mastu. Mūsų laimė, kad Europos Sąjunga apsiėmė mus gelbėti, inicijavo prekybos disputą Pasaulio prekybos organizacijoje. Tai iš tikrųjų labai pagelbėjo ir pristabdė Kinijos agresiją, bet, aš manau, kad daugelis europiečių – diplomatų ar Europos Komisijos atstovų – spjaudėsi dėl tokio Lietuvos žingsnio, nes jiems teko srėbti mūsų privirtą košę“, – pridūrė mokslininkas.
Lietuvos valdžia atstovybės tokiu vardu atidarymą teisino poreikiu priešintis autoritariniams režimams, riboti priklausomybę nuo Kinijos, daugiau draugauti su demokratinėmis valstybėmis, tapti svarbia ir įdomia JAV, Australijai, Japonijai, įsitinklinti, maksimizuoti santykinę galią. Ekonomikos ir inovacijų ministerija skelbė, kad lietuviškos kilmės prekių eksportas per devynis šių metų mėnesius į Kiniją krito 113,6 mln. eurų, bet į kitas Pietryčių Azijos šalis (Singapūrą, Australiją, Pietų Korėją, Indoneziją) paaugo 115 mln. eurų. Kaip sakoma, „tas ant to“.
Bet, pavyzdžiui, ekonomistas Aleksandras Izgorodinas, remdamasis Statistikos departamento duomenimis, skaičiuoja, kad per dešimt šių metų mėnesių lietuviškos kilmės prekių eksportas į Kiniją krito 122,2 mln. eurų palyginus su tuo pačiu laikotarpiu praėjusiais metais, o tokių pačių prekių eksportas į Pietryčių Aziją plius Australiją išaugo 90,2 mln. eurų. Be to, ekonomisto nuomone, taip labiausiai nutiko ne dėl Kinijos pykčio Lietuvai, o dėl nulinės COVID-19 politikos, nuo kurios dabar atsitraukiama.
Bet gal mes šioje situacijoje laimėjome kuria nors kita prasme? T. Janeliūnas teigia, kad teigiamus rezultatus mes galbūt pamatysime ateityje, jeigu Taivanas pas mus pradės tokius investicijų projektus, kokių neturi nė viena Europos Sąjungos šalis.
„Prekybos perorientavimas nuo Kinijos į kitas regiono valstybes, mano galva, yra geras dalykas, nes tai mažina priklausomybę nuo Kinijos, kaip autoritarinės valstybės, kuri gali stabdyti prekybą, bausti neoficialiomis sankcijomis dėl žymiai mažesnių, jos akimis, nusižengimų. Aišku, tą buvo galima daryti kitaip, nuosekliau, bet rezultatas būtų panašus. Kokios gali būti naudos? Tas naudas galime pamatyti vėliau, jeigu taivaniečiai nuspręs su Lietuva pradėti tokius investicijų projektus, kokių neturi jokia kita Europos Sąjungos šalis. Yra tokių ženklų, kad tas persilaužimas gali įvykti, nors jis nėra oficialiai skelbiamas“, – pasakoja profesorius.
Pasak T. Janeliūno, Taivanas ilgą laiką buvo izoliuotas investicijų prasme, labai retai investuodavo į aukštąsias technologijas užsienyje, nes bendra politika buvo tokia, kad viską reikia koncentruoti Taivane, mat tai buvo suvokiama kaip saugumo garantas arba draudimo polisas nuo grėsmių. Mintis čia ta, kad kuo didesnė pasaulio priklausomybė nuo Taivano technologijų, tuo didesnė tikimybė, kad pasaulis rūpinsis Taivanu ir jo nepriklausomybe.
„Bandymas pakeisti šią politiką ir išgauti iš Taivano pokytį, kad jis investuotų į kitas šalis, būtų didelis Lietuvos pasiekimas, jeigu tai įvyks. Mes šiuo atveju galime laimėti didelį pranašumą lyginant su kitomis šalimis Europos Sąjungoje. Jeigu tai atsitiks, tada galėsime sakyti, kad žaidimas buvo vertas žvakių. Kol kas to dar nėra, kol kas ta prekyba labai smulki, o tie prekybos perkėlimai į kitas šalis yra tik kompensavimas to, kas buvo prarasta su Kinija“, – teigė pašnekovas.
Savo ruožtu Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas Šarūnas Liekis atkreipia dėmesį, kad niekas neapskaičiuos netektų investicijų, kurias mūsų šalis prarado nutarusi tapti su partneriais nesitariančia laisvės šaukle.
„Pavyzdžiui, visi Izraelio investicijų pažadai į high-tech, viskas sustojo dėl vienos šitos priežasties, dėl kiniečių failo. Mes negalime to suskaičiuoti, nes visi komponentai, daugybė programinės įrangos elementų, kuriuos kuria izraeliečiai, iš dalies padaroma Kinijoje. Ir jie nerizikuos savo santykiu su Kinija kišdami nors vieną kapeiką į Lietuvą“, – sakė Š. Liekis.
„Kas dar svarbu, kad nors mes atsilaikėme prieš Kinijos sankcijas ir tapome pavyzdžiu, kad Kinija negali nubausti tokios mažos šalie kaip Lietuva, bet viešumoje pats sankcijų prieš Lietuvą faktas buvo kur kas ryškiau komunikuojamas ir diskutuojamas ir, mano galva, tai gerokai išgąsdino kitas Europos Sąjungos šalis, kurios pristabdė savo ketinimus remti Taivano savarankiškumą. Kaip matėme, jokia kita Europos Sąjungos šalis nei keitė pavadinimų, nei steigė naujas prekybos atstovybes“, – reziumavo T. Janeliūnas.
Vokietijos brigada: o gal susipykim su visais, kurie mums padeda?
Lietuvos politikų tarpusavio disputas dėl Vokietijos brigados dislokavimo mūsų šalyje įgavo žalingą poveikį, į tai sureagavo ir Vokietija savo ambasadoriaus žodžiais. „Bet kokia idėja, kad reiškiant nepasitenkinimą Vokietija galėtų būtų paspausta ar priversta (dislokuoti brigadą), neatsiųs nei vieno papildomo vokiečių kario į Lietuvą“, – sakė Vokietijos ambasadorius Lietuvoje Matthias Sonnas.
Ambasadoriams neįprasta reziduojančioje valstybėje pasisakyti taip aiškiai ir kritiškai, tad pats faktas, jog tai buvo padaryta, signalizuoja rimtą susierzinimą Berlyne.
Kaip žinoma, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas bei užsienio reikalų ministras G. Landsbergis laikosi vieningos nuomonės, esą turime spausti Vokietiją vos ne krauju prisiekti, kad nuo 2026 metų, kai sukursime infrastruktūrą, visa brigada bus Lietuvoje. Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas ir Lietuvos kariuomenės vadas Valdemaras Rupšys laikosi atsargesnio požiūrio – esą darykime savo darbus ir ramiai kalbėkimės su partneriais.
O kai tarpusavyje diskusija išseko, konservatoriai atsisuko į prezidentą G. Nausėdą: buvęs krašto apsaugos viceministras Vilius Semeška nurodė, kad išvis jokio susitarimo dėl brigados dislokavimo nėra, yra tik pranešimas spaudai, o G. Landsbergis pareikalavo, kad G. Nausėda iš esmės persitartų su Vokietijos kancleriu Olafu Scholzu.
„Čia apskritai yra tipinis Lietuvos diplomatijos vaikiškumo ženklas, kai susikuriame problemą lygioje vietoje per emocines reakcijas ir pasisakymus. Galiausiai, tiek įsiūbuojame tas diskusijas, kad jos pradeda daryti žalą dvišaliams santykiams, tai yra Vokietijos požiūriui į Lietuvą, pasitikėjimui“, – sako T. Janeliūnas.
„Aš labai akivaizdžiai matau valdančiųjų partijos ir valdančiųjų partijos lyderių atsakomybę šiuo klausimu. Pritrūko paprasto, solidaus, ramaus diplomatinio veikimo, tą patį buvo galima pasakyti paprastu sakiniu, jog galutinis mūsų tikslas yra brigados buvimas Lietuvoje, bet mes džiaugiamės ir tuo, ką esame pasiekę. Viskas. Visos šitos diskusijos būtų nereikėję. Taip būtume aiškiai pasakę, koks mūsų galutinis tikslas, bet kartu ir tikrai svarbu paremti ir pasidžiaugti pirmaisiais partnerių žingsniais, kurie jau yra reikšmingi“, – sako profesorius.
„Aš labai akivaizdžiai matau valdančiųjų partijos ir valdančiųjų partijos lyderių atsakomybę šiuo klausimu. Pritrūko paprasto, solidaus, ramaus diplomatinio veikimo, tą patį buvo galima pasakyti paprastu sakiniu, jog galutinis mūsų tikslas yra brigados buvimas Lietuvoje, bet mes džiaugiamės ir tuo, ką esame pasiekę“.
Tomas Janeliūnas
Pasak T. Janeliūno, iš Baltijos šalių Lietuva pirmoji turi brigados priešakinį vadovavimo elementą, mūsų šalis pradėjo konkrečius darbus karinės infrastruktūros kūrimui ir tai leis priimti žymiai didesnius kiekius karių. „Mes judame greičiausiai iš Baltijos šalių į tą tikslą, tai, Dieve mano, pasidžiaukime tuo. Juolab, kad reikia turėti omenyje, jog vokiečiams ši transformacija ypatingai sudėtinga, juos pačius reikia padrąsinti, o ne spausti priekaištais ir baksnoti pirštais, kad jūs čia mums pažadėkit ir pasirašykit krauju“, – pažymi T. Janeliūnas.
„Jeigu aš būčiau Vokietijos atstovas, sakyčiau: eikit jūs švilpti, aš turiu kitų prioritetų ir galiu daryti ką nors su čekais, austrais, kurie yra neutralūs. Kodėl aš turiu dėti savo pastangas ir resursą su jumis?“ – apmąstyti šią situaciją iš Vokietijos pusės siūlo ir politologas Š. Liekis.
Kaliningrado tranzitas – teko nusileisti
Lietuva įkliuvo kaip musė į išrūgas ir tuomet, kai 2022 m. birželį nutarė įgyvendinti Europos Sąjungos sankcijas Rusijai sustabdydama kai kurių prekių tranzitą tarp žemyninės Rusijos bei Kaliningrado srities, nors vadovavosi ne tik priimtais sankcijų paketais, bet ir bendru Europos Komisijos direktoratų laišku, kuriame, tarp kita ko, indikuojama, jog Europos Komisija planuoja pateikti naują išaiškinimą dėl tranzito.
T. Janeliūnas sako, kad šią krizę Lietuva sukėlė ne pati, bet neidentifikavo, kad šiuo klausimu labai keičiasi Europos Sąjungos ir netgi JAV pozicija. „Šioje vietoje sakyčiau, kad mūsiškiai buvo ganėtinai nuoseklūs ir tą Kaliningrado tranzitą galėjo stabdyti pagal pradinius susitarimus bei sankcijų išaiškinimus. Bet vasarą Vokietijoje prasidėjo panika dėl dujų tiekimo ir buvo norima daryti viską, kad tik papildomai neišerzinti Rusijos. Manyčiau, jog tai prisidėjo, kad, galiausiai, tas išaiškinimas buvo pakeistas bei atsirado išimtis tranzitui. Taigi sukandus dantis teko pripažinti Europos Sąjungos poziciją, priimti ją“, – mano profesorius.
„Nežinau, ar tai galima pavadinti pralaimėjimu, bet tai yra kažkokia nuoskauda, kad Lietuvai nepavyko užsitikrinti savo intereso, teko atsitraukti. Tas atsitraukimas yra šiek tiek skaudus, bet tai geriau nei iš to būtume darę didelį skandalą ir vis tiek likę panašioje pozicijoje“, – mano T. Janeliūnas.
Idealiausia, anot pašnekovo, būtų buvę, jeigu Lietuvai būtų pavykę įterpti konkretų sakinį apie draudžiamą tranzitą į Kaliningradą į visus sankcijų paketus.
„Kadangi šito aiškaus sakinio nebuvo, išaiškinimai vyko žodiniais pasitarimais, viceministrai aiškino, kad jie gavo žodinius patikinimus, bet ką reiškia žodiniai? Jeigu nėra raštu, gali interpretuoti, kaip nori. Tai šitoje vietoje arba lietuviams pritrūko paramos, kad jie galėtų tą sakinį įterpti, kai dar buvo galima, arba jau tampi priklausomas nuo jėgų, kurios tau nepavaldžios, nuo didžiųjų žaidėjų, kurie turi savo interesus“, – teigia T. Janeliūnas.
Baltarusiškos trąšos – mynėm ant grėblio kaip reikiant
„Čia iš tikrųjų mynėme ant grėblio“, – pastebi Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius.
Politinė krizė dėl baltarusiškų trąšų tranzito per Lietuvą kilo 2021 metų pabaigoje, bet ji buvo tokia stipri, kad vos nežlugo Vyriausybė. Problemos atsirado tuomet, kai dar Rusijai nepradėjus karo prieš Ukrainą JAV įvedė sankcijas Baltarusijos trąšoms, nes Aleksandro Lukašenkos režimas „maitinasi“ iš prekybos trąšomis.
Kadangi didžioji baltarusiškų trąšų dalis keliaudavo per Lietuvą traukiniais į Klaipėdos uostą, patys konservatoriai pradėjo reikalauti, kad Lietuva laikytųsi JAV įvestų sankcijų ir užvertų pinigų tekėjimą į A. Lukašenkos režimo piniginę.
Deja, „Lietuvos geležinkeliai“ buvo paėmę nemenką avansą už trąšų vežimą, o Lietuvos užsienio reikalų ministerija su amerikiečių žinia vykdė neviešus pokalbius su A. Lukašenkos režimo atstovais dėl politinių kalinių paleidimo trąšų vežimo kontekste. Taigi Lietuva neįgyvendino JAV sankcijų joms tik įsigaliojus, o buvęs ir dabartinis Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Žygimantas Pavilionis pradėjo viešai spausti savo Vyriausybę. Savo ruožtu Susisiekimo ministerija nesugebėjo paaiškinti, kas vyko „Lietuvos geležinkeliuose“, o Užsienio reikalų ministerija – kodėl viceministras susitikinėjo su „Belorusskaya Kaliynaya Kompaniya“ vadove Elena Kudriavets.
„Jeigu esi politiškai įsipareigojęs kažką daryti, tai reikia prižiūrėti kiekvieną institucijų žingsnį, kurios praktiškai tai įgyvendina“, – sako T. Janeliūnas.
„Tai iš tiesų buvo neapsižiūrėjimas arba skubėjimas politiškai užsidirbti kažkokių taškų neskiriant atitinkamo dėmesio įgyvendinimui“, – pridūrė politologas.
Ciulpti visiems JAV ambasados iskrypeliams
