Kokios kainos laukia mūsų kitais metais, laidoje „Dienos pjūvis“ aptars Seimo biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Algirdas Sysas ir VU ekonomistas Algirdas Bartkus.
Gerbiamas Sysai, Lietuvoje gyventojai skundžiasi, kad maistas tapo toks brangus. Kokios priežastys yra kainų augimo ir kodėl lietuviai tiek daug išleidžia maistui?
A. Sysas: Pajuokaučiau, kad lietuviai mėgsta pavalgyti ir todėl perka daugiau maisto. Kai perki daugiau maisto, tai pardavėjas visada kelia kainą – jeigu yra paklausa, atsiranda ir pasiūla.
Jeigu rimtai, tai tam yra keletas priežasčių. Čia negalima apibrėžti, kad paprasčiausiai pardavėjai puikiai žino, kad pas dalį Lietuvos žmonių yra didelės atsargos pinigų vien tik indėliuose.
Antras dalykas – aplamai, visada yra tam tikra infliacija, kainų augimas. Priežasčių visą laiką suranda: tai geopolitinė krizė, tai naftos kokia nors krizė, ir tas automatiškai po truputį didėja. Kalbant apie tai, ką jūs paminėjote pradžioje apie Latviją ir Švediją, tai reikia pasakyti, kad Lietuvoje irgi prieš rinkimus daug tokių pažadų buvo maistui, žalioms daržovėms, ekologiškam maistui – lengvatos, bet aš skeptiškai visada į šitą žiūriu, nes vartotojas iš to dažniausiai neišlošia.
Gal pirmame etape vieną kitą centą gali ten numesti, bet visumoje arba palieka kainą ir sumažina svorį pakuotėje, ar dar kažkaip, bet iki vartotojo ta nauda labai mažai pasiekiama. Tai aš esu šalininkas, kad žmonėms reikia didinti realias pajamas, tai yra didinti atlyginimus, ir žmogus tada pats taikosi, ką pirkti, kiek pirkti.
Kiek dalyvauju šita tema laidose, tai daugelis žmonių sako: „Aš gal nenoriu pirkti pigios daktariškos dešros, o aš noriu jautienos gabalėlį sau ir vaikams. Gal jis brangesnis, bet aš nusipirksiu.“
Tai reikia padaryti viską, kad žmonės galėtų įpirkti tas kainas, tuos produktus, o žaidimas, kad valstybė padaro kažkokią lengvatą žmogui... Aš taip rezervuotai į tai žiūriu.
Pasaulis daug metų gyvena ir tai yra žmogaus pajamos. Žmogus yra mąstanti būtybė ir pats nusprendžia, ką pirkti, kada pirkti – vieni mėgsta žuvį, kiti mėsą, negali sumažinti kainos ekologiškam maistui, gal kažkas nori ekologiško.
Vieni vegetarai, kiti mėsėdžiai. Visiems neparašysi įstatymo ir nepriimsi tokio, kuris visus tenkins, o piniginis vienetas yra tas dydis, kuris daugmaž tenkina visus.
Kaip jūs pasakytumėte, kodėl Lietuvoje maistas yra toks brangus, o jo kainos yra pasiekusios Europos Sąjungos vidurkį, ir netgi lyginant su kai kuriomis panašiomis šalimis, Lietuvoje jos yra didesnės?
A. Bartkus: Vienas dalykas, aišku, yra mokesčiai. Jeigu mes turime lengvatinį PVM tarifą kokį nors 9–12 proc., o su tomis pačiomis sąnaudomis mes turime kitur 21 proc., natūraliai jis šiek tiek bus brangesnis.
Kitas daiktas yra toks, kad maistas jis visur yra pabrangęs ir ganėtinai stipriai pabrangęs. Pavyzdžiui, palyginkime su 2019 metais, lyginant su 2019 metais, pas mus maistas pabrangęs Lietuvoje 60 proc., Latvijoje 56 proc., Estijoje 57 proc – Čia nėra labai jau didelio skirtumo tarp šitų procentų.
Iš tiesų, mes turime sakyti, kad jis vienodai visur ūgtelėjo, ir jeigu mes paimtume ir kitas šalis, ten irgi gautume galbūt santykinius prieaugius. Vakarų Europos šalyse gautume mažesnius dėl to, kad absoliučiais dydžiais ten kainos vis vien aukštesnės, bet problema yra tame, kad maisto rinkos yra globalios, ir iš principo apsirūpinti, pavyzdžiui, trąšomis, sėklomis, ar Lietuvos žemdirbiui, ar Vokietijos žemdirbiui, ar Ispanijos, ar Graikijos, kainuoja tiek pat.
Mes turime dėl to ganėtinai panašius kaštus visose tose šalyse, kažkiek darbas padeda kompensuoti. Sakykime, darbas pas mus yra pigesnis, ten yra brangesnis, tai savotiškai kažkiek įtakoja tą galutinę kainą.
O bendras tas vardiklis, kodėl mes turime stebimą viso pasaulio mastu brangstantį maistą, yra augantis gyventojų skaičius, ir tiesiog maisto gamyba nesuspėja pagal augantį gyventojų skaičių, dėl to natūralu, kad maistas brangsta. Kodėl?
Už tai, kad visame pasaulyje jo reikia. Ypatingai tą mes matome strateginėse žaliavose, kur yra kviečiai, kukurūzai, kurie yra gerai sandėliuojami, ilgai gali būti sandėliuojami, lengvai transportuojami iš vieno krašto į kitą kraštą. Tai štai, žvelgiant į tokią perspektyvą žemės ūkio veiklai, tai yra gera perspektyva, nes gyventojų skaičiui augant, auga paklausa.
Bėda tik tame, kad gamyba nelabai suspėja augti pagal tą augančią paklausą, ir mes atitinkamai gauname pasekmes. Ir labai pritariu Algirdo Syso nuomonei, kad šioje vietoje ko gero ne lengvatos padės spręsti klausimą, bet tiesiog pajamų augimas.
Tai jeigu mes užtikrinsime savo gyventojų pajamų augimą, biudžetinio sektoriaus darbuotojų pajamų augimą, tada privataus sektoriaus darbuotojų pajamų augimą, tas maisto kainų brangimas nebus mums problema. Mes tiesiog su kiekviena diena vis daugiau ir daugiau nusipirksime, nepaisant augančių pačių kainų.
Visą „Dienos pjūvio“ laidą kviečiame žiūrėti vaizdo įraše, esančiame teksto pradžioje.
