Skyrybų revoliuciją, kaip sako mokslininkai, Lietuva išgyveno 1965 m. antroje pusėje, kai Sovietų Sąjunga liberalizavo skyrybų procesą. Iki tol skyrybos Sovietų Sąjungoje buvo gana retas ir nežymiai augantis reiškinys. Štai 1945 m. išsituokė tik 35 poros, po dešimties metų – jau daugiau nei tūkstantis.
„Nuo 1945 m. skyrybų skaičius beveik neaugo iki 1965 m., tik po truputį, labai nedaug didėjo, bet tendencija buvo labai nežymi. Išties galime kalbėti apie skyrybų revoliuciją, kuri Lietuvoje pradeda vykti nuo 1965 m.“, – tv3.lt sakė Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros profesorė Aušra Maslauskaitė.
1965 metai – skyrybų revoliucija
1966 m. ištuokų skaičius viršijo 5,3 tūkst. ir ėmė sparčiai kilti iki maždaug 1975 m., kai ėmė stabilizuotis.
„Kas įvyksta 1965 m., pirmiausiai visoje Sovietų Sąjungoje įvyksta teisinis skyrybų reglamentavimo pasikeitimas. Lietuvoje tie teisės aktai priimami 1965 m. pabaigoje, todėl 1965 m. statistikoje tai nelabai dar matome. Iš tikrųjų tai reiškia tiesiog skyrybų proceso liberalizavimą, kuris įvyksta tuo metu, nes iki tol išsiskirti buvo labai sudėtinga“, – pastebi pašnekovė.
A. Maslauskaitės teigimu, iki 1965 m. poroms skirtis buvo brangu ir teisiškai sudėtinga, trukdė ir aukšti socialiniai kaštai. Pagal iki 1965 m. galiojusią tvarką, išsiskirti norėjusi pora turėjo kreiptis į žemesnės instancijos, vadinamąjį liaudies teismą, kuris net negalėjo poros išskirti.
„Jo funkcija buvo sutaikyti. Ir liaudies teisme ta procedūra galėjo trukti ilgai, paskui galėjo atidėti sprendimą iki pusmečio, tikintis, kad partneriai susitaikys. Tiktai tuomet, jeigu liaudies teisme nepavykdavo rasti sprendimo, viskas keliaudavo į aukštesnės instancijos teismą“, – pasakojo profesorė.
Be to, skyrybų iniciatorius į vietos laikraštį turėdavo paduoti skelbimą, kad inicijuoja ištuokos procedūrą. A. Maslauskaitė tai vadina socialinės kontrolės mechanizmu, nes niekas nenorėjo viešai skelbti apie savo šeimos problemas. Taip pat skyrybų procedūra porai kainavo didžiulius pinigus – 500–1000 rublių.
Galiausiai 1965 m. Sovietų Sąjungoje liberalizuota visa teisinė skyrybų tvarka: panaikinti dviejų pakopų teismai, mokesčiai ir skelbimai. Taip pat šeimos, neturinčios turtinių ginčų bei mažamečių vaikų, galėjo išsiskirti civilinės metrikacijos biuruose.
Žinoma, ne tik teisinės tvarkos supaprastinimas paskatino daugelį porų skirtis.
„Turime suprasti, kad Lietuvos visuomenėje 6–7 dešimtmečiais buvo labai dideli pokyčiai, nes žmonės išgyveno industrializaciją, pradėjo dirbti gamyklose, fabrikuose, judėti iš kaimų. Žmonės bėgo iš kolūkių ir kaimo į miestą, ieškodami galbūt geresnio gyvenimo. Natūralu, kad visi šie pokyčiai taip pat turėjo įtakos tam, kad keitėsi žmonių supratimas, kas yra šeima, laimė, kaip čia mums gyventi“, – teigė A. Maslauskaitė.
Per krizes mažiau skyrybų
Nuo pat vadinamosios skyrybų revoliucijos ištuokų skaičius sovietmečiu liko didelis, tendencija augo, o piką pasiekė 1990-aisiais.
„Labai tikėtina, kad už to slypi trumpalaikis veiksnys, susijęs su būsto rinka. Kaip žinote, sovietmečiu dauguma būstų buvo gaunami pagal paskyras. Ir buvo toks laikotarpis, kai vienišoms ar išsiskyrusioms motinoms buvo galima tą eilę pagreitinti. Tai daugiau susiję galbūt su šitais dalykais, o ne su atgimimu ar Sąjūdžiu. Jeigu tai būtų rimtesnė tendencija ir veiksniai, tie rodikliai būtų išsilaikę ilgiau. Čia buvo trumpalaikis veiksnys, kuris davė nedidelį rezultatą“, – pokyčius aiškino profesorė.
Įdomu tai, kad smuktelėjimas ištuokų statistikos kreivėje matyti Lietuvoje ypač sudėtingu laikotarpiu – 2008–2009 metais. A. Maslauskaitė tai sieja būtent su ekonomine krize, o ši tendencija galioja visame pasaulyje.
„Kai yra ekonominis pakilimas, žmonės daugiau skiriasi, kai yra ekonominė recesija, žmonės mažiau skiriasi. Tai paradoksali jungtis. Atrodytų, kad kai yra krizė, žmonės turi kaip tik daugiau problemų, turėtų dažniau skirtis, o kai yra gerovė, tai visi turėtų būti patenkinti viskuo ir mažiau susikurti sau problemų asmeniniame gyvenime“, – svarstė pašnekovė.
Tačiau, anot A. Maslauskaitės, ekonominiai pokyčiai žmonės veikia atvirkščiai.
„Kai yra krizė, nors yra daugiau vidinio noro, problemų, dažniau žmonės galbūt turi intenciją nutraukti santuoką, bet kadangi yra daug neapibrėžtumo, problemų išorėje, tiesiog atideda tą sprendimą. O kai perspektyvos išorėje atrodo neblogos, auga pajamos, ekonominiai lūkesčiai gerėja, tai tada žmonės pozityviau žiūri į ateitį ir drąsiau imasi tvarkytis savo asmenines padėtis“, – teigė profesorė.
Pabūgo tuoktis
Nuo 1990-ųjų ėmė kristi ne tik ištuokų skaičius, drastiškai smuko registruotų santuokų statistika. Pastarąjį pokytį A. Maslauskaitė sieja su tuo metu šalį užliejusiu nežinomybės jausmu.
„Tai susiję su dideliu neapibrėžtumu, problemomis, nestabilumu, kuris ištinka visuomenę po 1990 m. Žinome, kad griūva ūkis, daugybė žmonių lieka be darbo, jauni, studijas baigę žmonės nežino, ką veikti su savo profesijomis, neaišku, kaip gyventi. Visos tos socialinės, ekonominės problemos, nesaugumas atsispindi santuokos rodikliuose, kurie drastiškai mažėja“, – kalbėjo mokslininkė.
Tačiau tai nereiškia, kad poros apskritai nustoja kurti šeimas, paprasčiausiai pasikeitė žmonių požiūris į šeimą ir šeimos modelį.
„Jeigu iki 1990 m. absoliuti dauguma šeimų buvo kuriamos santuokos keliu, po 1990 m. žmonės susiranda partnerį, pradeda gyventi kartu, nežino tuoksis ar nesituoks su tuo partneriu, arba tas gyvenimas perauga į santuoką, arba išyra.
Natūralu, kad naujos gyvenimo formos atsiradimas atsispindi ir santuokos rodikliuose. Dalis tų partnerysčių neperauga į santuokas, dalis jų, jeigu perauga, tai perauga vėliau, kai žmonės tuokiasi vyresniame amžiuje. Tai dar vienas labai svarbus demografinis pokytis, kuris Lietuvoje įvyksta po 1990 m.“, – sakė A. Maslauskaitė.
Ir nors šiuo metu lietuviai džiaugiasi ne vienerius metus besitęsiančiu ekonominiu pakilimu, A. Maslauskaitė teigia, kad kol kas per anksti prognozuoti, kaip šalies ekonominė raida atsispindės artimos ateities santuokų ir ištuokų statistikoje.
