Seimo sveikatos reikalų komiteto pirmininkas Antanas Matulas sako, kad šią sritį reikia tvarkyti kuo greičiau, mat šiandien psichologija užsiima visi, kas netingi.
„Reikia iš esmės apibrėžti, kas kuo gali užsiimti, kokia kvalifikacija reikalinga, koks išsilavinimas, tą reikėtų padaryti. Nes šiandien psichologija užsiima ir tie žmonės, kurie neturi jokio išsilavinimo, jau nekalbant apie medicininį“, – sakė jis.
Kaip pastebėjo buvęs sveikatos apsaugos ministras, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narys Aurelijus Veryga, apie šią problemą jau kalbama 10 ar daugiau metų.
„Ir turbūt didžiausias kliuvinys yra ne tai, kad galbūt politikai nesusitaria. Matyt, yra labai nedaug žmonių parlamente, kurie iki detalių žino licencijavimą ir tuo labai domėtųsi. Tačiau bėda, kad pati psichologų bendruomenė turi kardinaliai priešingas pozicijas ir absoliučiai skirtingai įsivaizduoja, kaip turėtų būti – ar reikia vieningos licencijavimo sistemos, ar tai turėtų būti daugiau laisvas pačių specialistų apsisprendimas“, – pažymėjo parlamentaras.
Gali padaryti negrįžtamos žalos
Pašnekovas pažymėjo, kad licencijavimo tikslas ne sukurti kokį biurokratinį aparatą, o suteikti žmogui garantą, kad jis gauna saugią, kvalifikuoto specialisto paslaugą.
„Tai ypač svarbu sveikatos srityje, kur gali ne tik padėti, bet ir pakenkti žmogui, jei elgiesi nekompetentingai, ir pridaryti kokios žalos. Ji vienu atveju galbūt bus daugiau finansinė, jei, pavyzdžiui, yra kažkokie organizacijų psichologai, kurie dirba su darbuotojų emociniu klimatu.
Tai gal dažnu atveju nenuves į dideles sveikatos problemas, bet gali sugriauti kolektyvą ir įmonei kainuoti jos veiklos rodikliais. Bet jei žmogus neprofesionaliai dirba su mokiniu ar pacientu, kuriam reikia pirmosios pagalbos, tos pasekmės gali būti daug tragiškesnės. Žmonėms gyvenimas gali būti sugriautas netinkamus patarimus dalinant ar neįvertinus kažkokių rizikų“, – pabrėžė A. Veryga.
Dėl ko nesutaria patys psichologai?
Lietuvos psichologų sąjungos (LPS), vienijančios apie 750 psichologų, prezidentė Valija Šap savo ruožtu pastebėjo, jog vargu ar Lietuvoje yra priimtas koks nors įstatymas ar teisės aktas, dėl kurio visi susitartų ir džiaugtųsi.
„Natūralu, kad yra skirtingos nuomonės, poreikiai ir norai. Todėl ir pabrėžiame, kad čia turi būti politinis sprendimas“, – sakė ji.
Argumentuodama būtinybę šiam įstatymo projektui išvysti dienos šviesą pašnekovė teigė mananti, kad didžioji psichologų dalis sutiks, jog psichologas privalo laikytis profesinės etikos.
„Tai – vienas iš keturių kriterijų, kuriais apibrėžiami psichologo profesinei veiklai keliami reikalavimai. Taip pat tikiu, kad dauguma mano, jog psichologas privalo turėti išsilavinimą, kuris numatytas ir Europos psichologų asociacijų federacijos – kad tai būtų bakalauro ar magistro laipsnis arba ne trumpesnės nei 5 m. nuosekliosios psichologijos krypties studijos“, – dėstė LPS atstovė.
Pašnekovė pastebėjo, kad diskusijos tarp pačių psichologų kyla dėl nuolatinės kvalifikacijos kėlimo.
„Kyla klausimų, kiek kvalifikacijos kėlimo valandų turėtų būti per tam tikrą nustatytą laikotarpį, kokios veiklos būtų užsiskaitomos. Pavyzdžiui, Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) numatė medicinos psichologų licencijavime per 5 metus turėti ne mačiau nei 120 kvalifikacijos kėlimo valandų, o Europos psichologų asociacijų federacija (EFPA) – 80 valandų per metus.
Bet čia yra vienas svarbus skirtumas: EFPA numato, jog kaip kvalifikacijos kėlimas yra užskaitomas ir savarankiškas darbas, supervizijos (50 procentų šių numatytų valandų), o SAM kvalifikacijos kėlimo veiklų apraše stebime griežtesnius reikalavimus. Bet iš esmės, manau, rastume mažai psichologų, kurie sakytų, kad baigus universitetą niekada nebereikia kelti kvalifikacijos. Tik reikėtų išdiskutuoti, kas už tai būtų atsakingas, ar už viską turėtų mokėti pats psichologas, ar būtų tam tikros dotacijos“, – sakė V. Šap.
Ji nurodė, kad taip pat klausimų kyla ir dėl vienerių metų priežiūros praktikos psichologui baigus studijas.
„EFPA savo minimaliuose reikalavimuose psichologams yra įtraukę šį kriterijų. Taigi, jei būtų nuspręsta jį įgyvendinti Lietuvoje, vėlgi svarbu nutarti, kaip būtų vykdoma ši praktika, kas būtų už tai atsakingas, taip pat ir kas finansuotų“, – LPS prezidentė.
Neigia siekiantys prižiūrėti licencijavimą
Dar vienas klausimų, kuris vis stabdė įstatymo priėmimą, – kas vis tik būtų atsakingas už licencijavimą.
V. Šap priminė, kad dar 2018 m. psichologų memorandume, kurį pasirašė psichologus rengiantys šalies universitetai, numatomos dvi galimybės.
„Viena jų, kad prie vienos iš ministerijų arba ministerijai pavaldžios įstaigos turėtų būti įsteigta licencijavimo komisija. Kita galimybė – praktika, būdinga ir kitose šalyse, kai ši funkcija atiduodama psichologų savivaldai“, – sakė ji.
A. Matulas teigė įžvelgiantis problemą, kad pati LPS siekia gauti tam tikras teises, blogai, kad viskas, net tam tikros valstybės tarnybos, viešojo administravimo funkcijos būtų perduotos į vienos psichologų organizacijos rankas.
Visgi pašnekovė kategoriškai neigė kalbas, neva LPS siekia tapti psichologų praktinę veiklą prižiūrinčia institucija dėl finansinių ar kitų sumetimų.
„Aš pati labai aiškiai Seimo sveikatos reikalų komiteto posėdyje dar prieš 1,5 m. pasakiau, kad LPS jokiu būdu nesiekia tapti psichologų praktinę veiklą prižiūrinčia institucija. Mums prioritetas – veiklos reglamentavimas, kad būtų labai aiškiai apibrėžta, kokie reikalavimai yra keliami psichologams mūsų šalyje.
Tai reiškia, kad mums svarbu, jog būtų prižiūrima, kaip laikomasi psichologo profesinės etikos, kokie keliami reikalavimai išsilavinimui, nuolatiniam kvalifikacijos kėlimui ir pan. Tačiau jokiu būdu, kaip kartais klaidingai yra teigiama, LPS nesiekia licencijuojančios institucijos statuso dėl galimos finansinės naudos“, – dėstė V. Šap.
Savo ruožtu A. Veryga pastebėjo, kad visgi tokį darbą pavesti, pavyzdžiui, Akreditavimo tarnybai irgi gali nebūti sprendimas.
„Kaip žinia, psichologai dirba ne tik sveikatos sistemoje, tad tokį darbą nelabai tiktų daryti Akreditavimo tarnybai, kuri licencijuoja sveikatos specialistus. Ji gal ir galėtų licencijuoti sveikatos psichologus, bet jie tikrai neturi kompetencijos tą daryti su versle ar švietimo sistemoje dirbančiais specialistais“, – pastebėjo eksministras.
Dalis psichologų netektų darbo?
Anot A. Matulo, dalis psichologų, dirbančių ne sveikatos srityje, teikia visai kitus įstatymo projekto siūlymus, nes tiesiog baiminasi, kad neteks darbo. LPS prezidentė neslėpė, kad taip gali nutikti.
„Labai gali būti, kad bus žmonių, kurie po psichologų praktinės veiklos reglamentavimo nebegalės vadintis psichologais, nors šiandien būtent taip save pristato visuomenei. Tai visai suprantama, nes daugeliui profesijų mūsų šalyje yra keliami aiškūs reikalavimai, kuriuos privalai įgyvendinti, jei nori dirbti pasirinktą darbą“, – sakė V. Šap.
Visgi, Sveikatos reikalų komiteto pirmininko manymu, nereikia nueiti tokiu keliu, kad „iškristų“ daugybė žmonių, kurie kita veikla ir nemokėtų užsiimti.
„Komitete paprašėme, kad valdyba sudarytų darbo grupę šiuo klausimu ir bandysime šitą kadenciją įvertinti visus pasiūlymus, nes suinteresuotų pusių yra labai daug. Dabartinis paruoštas projektas yra galbūt per daug kategoriškas tam tikrų psichologų atžvilgiu, kurie užsiima darbo psichologija ir pan. Tad norisi dar kartą objektyviai įvertinti visus pasiūlymus ir galbūt dar šioje sesijoje priimti.
Politikams reikia eilinį kartą rasti aukso vidurį. Tikimės, kad sudarius darbo grupę tą bus lengviau padaryti. Tad garbės reikalas būtų įveikti šį įstatymą, aišku, nebus taip, kad visi bus patenkinti“, – kalbėjo A. Matulas.
Išaugintų paslaugų kainą?
Paklausta, ar priėmus tokį reglamentavimą esama rizikos, kad psichologų paslaugos galėtų brangti, LPS prezidentė teigė grėsmės čia neįžvelgianti.
„Kartais girdime tokius nuogąstavimus. Bet mes, LPS, tikrai organizuojame nemažai renginių, pati dalyvauju kitų organizuojamuose renginiuose, kurie skirti psichologams. Renginiai pritraukia gausų dalyvių būrį, kas rodo, kad psichologai nuolat kelia savo profesinę kvalifikaciją ir randa tam galimybių. Siekiant, kad visi psichologai teiktų kokybiškas paslaugas, svarbu vieningi reikalavimai, užtikrinantys specialistų pareigą nuolat kelti profesinę kvalifikaciją, bet nėra jokio pagrindo manyti, kad dėl to gali pabrangti paslaugos, kurias teikia privačia praktika užsiimantys psichologai “, – pastebėjo ji.
Pašnekovė pridūrė mananti, jog kiekvienas psichologas sutiks, kad visuomenės pasitikėjimas psichologo teikiamomis paslaugomis yra labai svarbus.
„Labai svarbu, kad psichologo paslaugos būtų teikiamos kokybiškai, profesionaliai. O tam būtini vieningi, valstybės lygmeniu apibrėžti, kriterijai, kuriuos įgyvendindami galėtume klientams tokias paslaugas teikti“, – nuomonę išsakė V. Šap.
