Kremlius prieš penkis mėnesius, vasario 24-ąją, pradėdamas karinę invaziją Ukrainoje, išreiškė daugybę skirtingų pasiteisinimų ir tikslų, kuriais siekta pagrįsti pradėtą agresiją, o Ukraina, reaguodama į Rusijos veiksmus, iškėlė aiškiai suprantamą tikslą: apginti savo šalį.
Tuo metu Vakarams dėl kaskart girdimų ir vis skirtingų Rusijos pradėto karo motyvų reikėjo griebtis atsakomųjų veiksmų, kurie padėtų Ukrainai kovoje prieš okupantus, be to, buvo siekiama sukurti tam tikrą pagrindą galimoms taikos deryboms tarp Ukrainos ir Rusijos, rašo Radio Free Europe/Radio Liberty.
Tačiau realybėje, kuomet okupantai yra linkę kaskart keisti savo plokštelę, tai įgyvendinti nėra paprasta.
„Akivaizdu, kad jie, tęsdami karinę invaziją, sugalvoja vis skirtingą istoriją. Jie turėjo protu nesuvokiamą planą, tačiau kai to pasiekti nepavyko, reikėjo atrasti kitą pasiteisinimo formą“, – kalbėjo Londono universiteto koledžo tarptautinės politikos dėstytoja ir žurnalo „Russian Analytical Digest“ redaktorė Aglaya Snetkova.
Paskutinį kartą Kremlius pradėtos karinės invazijos plano tikslus išsakė liepos 20 d., kai okupantų užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas paskelbė, kad Rusijos siekis užimti Ukrainos miestus buvo išplėstas už rytinio Donbaso regiono ribų, siekiant į šalies sudėtį įtraukti pietinius ir centrinius Zaporižios ir Chersono regionus. Pastebima, kad Rusijos paminėti regionai nuo pat ankstyvos karo fazės iš dalies buvo okupuoti, tačiau ukrainiečiai savo ruožtu iki šiol stengiasi įveikti Rusijos gynybines linijas, esančias Chersono srityje.
„Dabar geografija pasikeitė. Ne tik Doneckas ir Luhanskas, bet taip pat Chersonas, Zaporižia bei daugelis kitų teritorijų. Šis procesas yra nuolatinis, pastovus, paremtas primygtiniu reikalavimu“, – tąkart sakė Rusijos prezidento Vladimiro Putino marionetė S. Lavrovas.
Jau ne vieną savaitę matomi tam tikri signalai, kurie rodo, kad Kremlius palaipsniui bando pakeisti nusistovėjusią tvarką užgrobtose Ukrainos teritorijose, pavyzdžiui, yra dalijami Rusijos Federacijos pasai, užimtuose miestuose įkuriamos Kremliui tiesiogiai atskaitingos vietos vadovybės, taip pat parduotuvėse gyventojams liepiama atsiskaityti rubliais. Tokiu būdu Ukrainos miestuose tarsi bandoma sukurti Kremliaus valdymo pagrindus.
Tuo metu Baltųjų rūmų Nacionalinės saugumo tarybos pareigūnas Johnas Kirby taip pat prakalbo apie Rusijos planus užgrobtuose Ukrainos miestuose.
„Rusija griebėsi naujos versijos, kuri, galima sakyti, yra paremta pagal numatytą aneksijos planą“, – teigė JAV atstovas.
Pasak J. Kirby, dabar jis savo ruožtu stengiasi atskleisti tikruosius Kremliaus kėslus, kad „pasaulis suvoktų, jog bet kokia Rusijos primesta aneksija yra iš anksto apgalvota, neteisėta, paminanti įstatymus“.
S. Lavrovas, duodamas interviu, taip pat perspėjo, kad Ukrainos teritorijų užėmimas gali dar labiau išsiplėsti, jeigu Vakarai ir toliau perduos tolimojo nuotolio raketų bei artilerijos sistemas Kyjivui.
Tačiau tai, ar iš tikrųjų Rusija išdrįs užimti dar daugiau teritorijų, lieka atviras klausimas.
„Nėra konkrečių veiksmų, kad jie ruošiasi koreguoti vykdomas karines operacijas. Užimti visą Ukrainą? Didžiąją šalies dalį? Nėra įmanoma, kad tai gali įvykti. Atrodo, kad rusų kariuomenė savo aukščiausią tašką sugebėjo pasiekti tik Donbase“, – svarstė Tarptautinės saugumo programos vyresnysis patarėjas Strateginių ir tarptautinių studijų centre, esančiame Vašingtone, Markas Cancianas.
Besikeičiantys kariniai tikslai
Prasidėjus karinei invazijai, iš pradžių Rusijos prezidentas V. Putinas iškėlė du pagrindinius tikslus – Ukrainos „demilitarizacija“ ir „denacifikacija“. Tačiau pastarasis teiginys, kurį išsakė Rusija, remiasi klaidingais teiginiais, kad neva didžioji dalis Ukrainos valdžios yra susijusi su neonacizmu.
Šią sovietų laikų retoriką Maskva reguliariai naudoja nuo pat 2013-2014 m., kai Ukrainoje vyko Euromaidano protestai ir į gatves išėjo šimtai tūkstančių žmonių, protestuodami prieš valdžios veiksmus. Tąkart iš posto buvo nuverstas prorusiškų pažiūrų tuometinis Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius.
Pirmojo pareiškimo metu Maskva taip pat gąsdino, kad jeigu Ukraina įstotų į NATO arba iš Aljanso priimtų tiekiamus ginklus ar netgi savo šalyje priglaustų karius, tai neva sukeltų rimtą grėsmę Rusijos saugumui.
Be kita ko, vasario 24 d. paviešintame pareiškime V. Putinas klaidingai tikino, kad Rusija nesiruošia okupuoti Ukrainos ar bet kokius kitus veiksmus šalyje vykdyti jėga.
Taip pat egzistuoja ir dar vienas Kremliaus naudojamas pareiškimas tam, kad būtų surasta argumentų, galinčių pagrįsti pradėtą invaziją Ukrainoje – prabilta apie genocidą. Rusijos atstovai metų metus melagingai teigė, kad Kyjivo valdžia neva vykdo genocidą prieš rusakalbius, ypač tuos, kurie gyvena rytiniame Donbaso regione.
Nepaisant to, didžioji dalis analitikų svarsto, kad Rusija patyrė tikrą fiasko jau pirmosios karo fazės metu, kai buvo bandoma užimti Ukrainos sostinę Kyjivą ir taip pat iš valdžios nuversti šalies prezidento Volodymyro Zelenskio vyriausybę. Nepavykus pasiekti numatytų karinių tikslų, Rusijos kariuomenė atsitraukė, persigrupavo, papildė karines atsargas, pakeitė karinių dalinių vadus ir pradėjo puolimą Luhansko bei Donecko regionuose. Birželio 3 d. Rusija paskelbė apie užimtą Luhansko regioną.
Tuo metu Ukrainoje nedaug kas pasikeitė: Rusijos karinės pajėgos okupavo penktadalį visos Ukrainos teritorijos, o pagrindinis ukrainiečių kariuomenės tikslas, pasak V. Zelenskio, atkovoti prarastas žemes, įskaitant Donecką ir Luhanską, kur didžiąją dalį teritorijos jau 8-erius metus kontroliuoja Kremliaus remiami prorusiški kovotojai.
„Be jokios abejonės, Rusija gali būti sutriuškinta. Ukraina jau pademonstravo, kaip tai galima įgyvendinti“, – kalbėdamas Vašingtono analitikų institute „Atlantic Council“, liepos 19 d. teigė Ukrainos gynybos ministras Oleksijus Reznikovas.
Visgi, atsižvelgiant į karių skaičių, taip pat ribotą ginkluotę ir karinį išsekimą, tai pasiekti gali būti sudėtinga.
Tačiau nedidelė Ukrainos kariuomenės pažanga Chersono regione ir pasitelkta karinė strategija Luhanske bei Donecke, kuomet nuo žemės paviršiaus yra nušluojami skirtingi objektai, kuriais gali pasinaudoti okupantai, lemia, kad „ukrainiečiai verčia rusus sumokėti už kiekvieną užimtos teritorijos colį“, sakė JAV generolas Markas Milley. Priduriama, kad pasiekti ryžtingus karinius tikslus mūšio lauke ukrainiečiams kaip reikiant padėjo ir Vakarų tiekiama ginkluotė – galingos, ilgo nuotolio raketos ir artilerija, pavyzdžiui, JAV perduotos raketų sistemos HIMARS.
„Aš manau, kad nauja ginkluotė, kurią ukrainiečiams perduoda JAV, itin skaudžiai smogė Rusijos kariuomenei ir jie tikrai nėra tuo patenkinti. Kai S. Lavrovas ką nors pakomentuoja, mes iškart suprantame: rusų vadovybė neatsisakė savo užsibrėžtų tikslų užimti visą Ukrainos teritoriją, kai tik jie bus pasirengę tai padaryti. Ir jeigu Vakarai nesuteiks reikiamos pagalbos ukrainiečiams, jie tikrai tai įvykdys“, – pastebėjo Vokietijos užsienio reikalų tarybos atstovas, besigilinantis į su Rusija susijusias temas, Stefanas Meisteris.
Ši rusų grindžiama retorika, prasidėjus energetikos krizei, pasak S. Meisterio, naudojama ir Europoje, o pats Kremlius perspėjo, kad gamtinių dujų tiekimas žemynui gali būti smarkiai apribotas.
S. Lavrovas „šantažuoja Vakarus, kad jei ginklai ir toliau bus perduodami Ukrainai, tai turės pasekmių“, Radio Free Europe/Radio Liberty elektroniniu paštu atsiųstame laiške rašė S. Meisteris.
Pasak jo, tęsiantis šantažui dėl dujų, prabilta ir apie galimybę sukurti derybines pozicijas dėl šiuo metu galiojančių sankcijų ir galimo ugnies nutraukimo Ukrainoje po to, kai bus visiškai perimta Donbaso kontrolė.
Kai kuriems analitikams klausimų kelia ir tai, ar S. Lavrovo pareiškimas iš tikrųjų tebuvo bandymas nuslėpti tikrąją tiesą, neišsakant visų detalių apie tai, kad Kremlius savo ruožtu iš anksto planavo visos Ukrainos teritorijos užgrobimą, ar tai yra tik dar vienas pavyzdys, kaip Rusija pasitelkia improvizaciją, keisdama numatytus tikslus ir taktikas be aiškios karo baigties.
„Vadinkite tai revizionizmu arba imperializmu, o galbūt tai abu dalykai vienu metu. Tačiau šį vienašališką veiksmą, kuomet yra užgrobiama kitos šalies teritorija, gali išvysti kiekvienas. Mes tikrų tikriausiai sugrįžome į pasaulį iki 1945 m.“, – socialiniame tinkle „Twitter“ rašė Tarptautinio strateginių studijų instituto vyresnysis patarėjas Europai Francois Heisbourgas.
Visgi karinė situacija Ukrainoje turi panašumų su tuo, kas vyko Donbase, kai 2014 m. šiame regione prasidėjo susišaudymai, teigė A. Snetkova.
„Štai čia buvo galima atrasti panašumų su tuo, kas vyko 2014 m. Maskva tąkart savo karinių tikslų taip ir neatsisakė. Tuo metu ne viskas buvo iki galo žinoma, mat jų veiksmai pradėjo stagnuoti, o patys rusai taip pat negalėjo suvokti, koks buvo to tikslas“, – kalbėjo ji.
„Akivaizdu, kad jie patiria nuostolius“
Ilgus metus situaciją Rusijoje stebintys asmenys V. Putiną laikė taktiku ir oportunistu, o S. Lavrovo pareiškimą apie siekį užgrobti naujas teritorijas – triuku: „pasakykime ir pažiūrėkime, kas bus“.
A. Snetkovos teigimu, Kremlius naudoja gąsdinimo taktiką: „Rusija loja. Praeityje, kai Kremlius lodavo, Vakarai turėdavo atsaką“.
Tačiau rusų karinę improvizaciją Ukrainoje daugiausiai lemia apgailėtinai netikslus įvertinimas dar prieš prasidedant kovai – nepamatuoti Rusijos kariuomenės pajėgumai, neįvertintas ukrainiečių atsidavimas ginti savo šalį nuo okupantų, taip pat neatsižvelgta į Vakarų ryžtą remti Ukrainą milijardų dolerių vertės ginklais ir paskelbti ekonomines sankcijas Kremliui.
„Akivaizdu, kad jie patiria nuostolius. Jie nežino, ką šioje situacijoje daryti, todėl nusprendžiama improvizuoti. V. Putinui reikia pasiekti tam tikrus karinius tikslus, kad rusai įsitikintų, jog šalies vadovas laimėjo, tačiau to įgyvendinti jis negali. Vienas iš išskirtinių Rusijos režimo bruožų yra tai, kad jo atstovų išsakomi žodžiai nieko nereiškia“, – kalbėjo buvęs V. Putino kalbų rašytojas Abasas Galijamovas.
Tuo metu M. Cancianas teigia, kad pastarosiomis dienomis karo fronte egzistavusi ramybės stadija, kurią rusų atstovai vadino „vykdomos operacijos pauze“, rodo, kad okupantai yra ne tik išsekę, bet taip pat rusų pajėgoms trūksta karių.
„Išryškėję tikrieji faktai apie situaciją tam tikrose vietovėse parodė, kad rusų siekis užimti didelę dalį Ukrainos teritorijų yra nepasiekiamas“, – teigė M. Cancianas.
Be to, ekspertas pridūrė, kad S. Lavrovo išsakyti pareiškimai yra tiesiog „V. Putino įsitikinimo atkartojimas, kad Ukraina nėra atskira valstybė, o tik didžiosios Rusijos dalis, kurią Kremliaus vadovas nori susigrąžinti, tačiau tai yra ilgalaikis tikslas“.
„Manau, kad yra užsibrėžtas ilgalaikis tikslas, perspėjantis, jog Kremlius neatsisakė savo pagrindinių ambicijų. Tačiau netikiu, kad tai reiškia, jog Rusija ruošiasi keisti savo karinius planus. Rusų karinės pajėgos yra išsekusios, tad tai neleidžia pradėti plataus masto puolimo, nors Donbaso regione ir pavyko nežymiai įgyvendinti tam tikrus karinius siekius“, – įvertino M. Cancianas.
