Šių metų birželio pradžioje bendras registruoto nedarbo lygis Lietuvoje siekė 13,8 proc., o 50 metų ir vyresnių žmonių gretose – 16,9 proc. Pandemijai traukiantis nedarbas po truputį linkęs mažėti, bet tarp vyresniųjų šis procesas vyksta lėčiausiai, o viena priežasčių – baimė.
„Didžioji dalis vyresnio amžiaus žmonių dirbo tuose sektoriuose, kurie nukentėjo labiausiai – tai yra maitinimo, apgyvendinimo srityse, taip pat slaugos srityje. Nepaisant to, kad slaugytojų poreikis visoje šalyje labai auga dėl senėjančios visuomenės ir kitų aspektų, tačiau net ir buvę slaugytojai tęsti šio darbo nebepageidauja ir geriau renkasi nekvalifikuotą darbą. Jeigu paminėti pagrindinę priežastį – tai vienas dalykas yra ta baimė užsikrėsti ir susirgti. Tas stereotipas labai gajus. Antras stereotipas yra vakcinacija. Vyresnio amžiaus žmonės galėtų grįžti į darbo rinką, tačiau kiek apklausėme per visą šalį interviu ir konsultacijų metu, apie 70 proc. jų neturi netgi pirmojo skiepo, nors gali būti aktyvūs ir darbingi“, – pasakoja Užimtumo tarnybos direktorė I. Balnanosienė.
Statistikos departamento duomenimis, 45-55 metų grupėje viena arba dviem vakcinos dozėmis paskieptyta 50,3 proc. asmenų, 55-64 metų – 56,9proc.
Vyresnieji – ir tarp ilgalaikių bedarbių
Užimtumo tarnybos vadovė Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetui pristatė situaciją darbo rinkoje, kuri vis dar yra gana sudėtinga. Šiuo metu yra apie 239,5 tūkst. registruotų bedarbių, iš kurių didžiausią nerimą kelia ilgalaikiai bedarbiai. Jų yra apie 100,3 tūkst. ir tai sudaro 41,9 proc. nuo visų darbo ieškančių asmenų.
Ilgalaikis nedarbas yra pavojingas, nes kai žmonės ganėtinai ilgą laiką neranda darbo, smunka jų pasitikėjimas savimi, gebėjimai ir kompetencijos tampa nebeaktualūs, atsiranda vis daugiau kliūčių įsilieti į darbo rinką. Kuo ilgiau trunka nedarbo laikotarpis, tuo žmogui sunkiau sugrįžti į rinką.
Tarp ilgalaikių bedarbių 44 tūkst. yra vyresni žmonės, 41 tūkst. neturi jokios įgytos kvalifikacijos, o 26 tūkst. iki registracijos Užimtumo tarnyboje nebuvo dirbę dvejus ir daugiau metų.
Itin didelį galvos skausmą kelia kvalifikacijos neturintys ar ją praradę ilgalaikiai bedarbiai, nes kuo toliau, tuo jų galimybės darbo rinkoje menkesnės.
„Šie žmonės ne visada gali ir ne visada geba persikvalifikuoti, nes tai susiję ir su mobilumu. Atokesniuose regionuose gyvenantys žmonės, kurie susiduria su susisiekimo problemomis, nebūtinai pageidauja apskritai atvykti į mokymus. Aišku, šitoje grupėje slypi ir visos socialinės problemos – priklausomybės, šešėlinis darbas, socialinė atskirtis, motyvacijos dalykai“, – pažymi I. Balnanosienė.
Ilgalaikių bedarbių gausa išsiskiria Lazdijų, Kazlų Rūdos, Kalvarijos, Kaišiadorių rajonai ir Kauno miestas. Mažiausiai problemų tai kelia Pakruojo, Klaipėdos, Kretingos ir Jurbarko rajonams bei Klaipėdos miestui.
Ilgalaikiais bedarbiais laikomi gyventojai, kurie nuo registracijos Užimtumo tarnyboje dienos nedirba ilgiau nei vienus metus. Jeigu tai jauni asmenys iki 25 metų, tuomet ilgalaikiais bedarbiais jie pradedami laikyti, kai nedirba ilgiau nei pusę metų.
Per pandemiją taip pat pailgėjo įsidarbinimo laikotarpis – jeigu anksčiau vidutinis įsidarbinimo laikotarpis siekdavo iki darbo 60 dienų, tai dėl karantino ir Vyriausybės priimtų ribojimų jis pailgėjo iki daugiau nei 70 darbo dienų.
Šiaulių apskritis – savarankiškai dirbančių žmonių regionas
Didžiausias nedarbas fiksuojamas Utenos ir Alytaus apskrityse, mažiausias – Vilniaus ir Klaipėdos. Lyginant su praėjusių metų birželio mėnesiu, mažiausiai nedarbas augo Šiaulių apskrityje ir tam yra paaiškinimas – pasirodo, šioje apskrityje yra itin daug savarankiškai dirbančių, sau darbo vietą susikūrusių asmenų, todėl tik atsilaisvinus karantino ribojimams dauguma jų tęsė savo veiklas.
„Šiaulių apskritis yra savarankiškai dirbančių žmonių apskritis, joje dominuoja pakankamai daug žmonių, kurie yra susikūrę sau darbo vietas, čia yra daug labai nedidelių įmonių. Dėl to šita apskritis ir nukentėjo mažiausiai“, – pasakoja I. Balnanosienė.
Apžvelgiant atskiras savivaldybes matyti, kad blogiausia nedarbo situacija yra Lazdijų rajone, taip pat Ignalinos, Rokiškio, Kalvarijos, Zarasų rajonų savivaldybėse. Pastarosiose nedarbo lygis viršija 19 proc., o Lazdijuose siekia netgi 22,5 proc.
„Problema – neaugantis laisvų darbo vietų skaičius. Tai spręsti reikia dviem kryptimis – skatinant savarankišką darbą ir žmonių mobilumą, kad žmonės galėtų išvažiuoti, susisiekti su kitais miestais“, – mano Užimtumo tarnybos direktorė.
Reikia kvalifikuotų darbininkų, bet yra nekvalifikuotų arba norinčių dirbti kitose srityse
Lietuvoje jau ilgus metus ryškėja struktūrinio nedarbo problema, kuri reiškia, kad darbo jėgos pasiūla neatitinka paklausos. Nors pandemijos laikotarpiu registruota daugiau bedarbių nei laisvų darbo vietų, tačiau per visą Lietuvą pastebimi nesutapimai, kurie gali būti tiek regioniniai, tiek susiję su kvalifikacija.
Pavyzdžiui, vienuose regionuose trūksta darbo vietų, o kituose – darbuotojų. Didžiausias darbo vietų trūkumas stebimas Marijampolės ir Tauragės apskrityse, o Šiaulių apskrityje registruota daugiau laisvų darbo vietų nei bedarbių.
Tiesa, Šiaulių apskrities situacija galimai susijusi su tolimojo krovininio sausumos transporto įmonių spaudimu Vyriausybei didinti kvotas darbuotojams iš trečiųjų šalių. Užimtumo tarnybos direktorė teigia, kad vežėjai registruoja daug laisvų darbo vietų, norėdami įrodyti kvotų padidinimo būtinybę, nors iš tiesų tiek darbuotojų įmonėms iškart nebūtinai reikia.
Bedarbių kvalifikacijos neatitikimai taip pat kelia nemenką galvos skausmą. Kvalifikuotiems darbininkams ir operatoriams laisvų darbo vietų yra 1,7 karto daugiau nei tokio darbo ieškančių žmonių.
Tuo tarpu kitur situacija visai kitokia: nekvalifikuotų bedarbių yra 1,6 karto daugiau nei laisvų darbo vietų, ieškančių aptarnaujančio personalo ir pardavėjo darbo – 1,9 karto daugiau nei darbo vietų, o ieškančių specialisto ir vadovo darbo – net 2,2 karto daugiau nei galimybių įsidarbinti.
Ar paaugs nedarbas, kai baigsis prastovos?
Nors nedarbas šiuo metu Lietuvoje tikrai gana aukštas, tačiau potencialiai jis galėtų tapti aukštesnis, kai bus baigtos mokėti subsidijos darbdaviams už darbuotojus, kuriems negalima suteikti darbo ir kurie yra prastovose.
Ši pagalbos priemonė galios iki šių metų rugpjūčio 31 dienos, tačiau jos intensyvumas palaipsniui mažės. Liepos mėnesį subsidija sudarys ne daugiau kaip 90 proc. minimalios mėnesinės algos dydžio, tai yra 577 Eur, o rugpjūčio mėnesį – 60 proc. minimalaus atlyginimo dydžio, tai yra 385 Eur. Jeigu darbdavys kreipsis tik už rugpjūčio mėnesį, atitinkamai bus išmokėta iki 90 proc. nuo minimalaus užmokesčio.
„Sodros“ direktorė Julita Varanauskienė prognozuoja, kad blogiausiu atveju nedarbo išmokoms mokėti gali prireikti papildomai 10-15 mln. eurų per mėnesį.
Nedarbo išmoka gali gauti darbo netekę asmenys, kurie per praėjusius 30 mėnesių turi sukaupę bent 12 mėnesių nedarbo socialinio draudimo stažą, tai yra mokėję nedarbo socialinio draudimo įmokas. Dauguma savarankiškai dirbančių asmenų nedarbo draudimo įmokų nemoka, todėl išmokų negauna (išskyrus individualių įmonių savininkus, mažųjų bendrijų narius ir panašiai).
Nedarbo draudimo išmoka gali būti mokama 9 mėnesius, bet jos dydis kas tris mėnesius mažėja.
„Sodros“ statistika rodo, kad mažų išmokų gavėjai paprastai ją gauna ilgiau – tai yra vidutiniškai 6,5-7,5 mėnesius. Taip yra dėl kelių priežasčių: viena vertus, dėl kvalifikacijos stokos, mažesnio mobilumo ar didesnių socialinių bėdų, jiems sunkiau susiranda darbą, kita vertus, taip lengviau pakliūnama į vadinamuosius nedarbo spąstus, kai įvertinus visas gaunamas išmokas ir palyginus su siūlomu, dažnai minimaliu atlyginimu, pasirenkama geriau kurį laiką gauti išmokas.
Didžiausių nedarbo išmokų gavėjai irgi šiek tiek ilgiau užtrunka, kol išsirenka kitą darbą – apytiksliai 5 mėnesius. Pasak „Sodros“ vadovės J. Varanauskienės, tai dažniausiai yra vadovai, kurie gali sau leisti rinktis, ką nori veikti ateityje, nes nejaučia finansinio spaudimo – jie jau būna sukaupę pakankamą finansinę pagalvę.
2021 metų balandį nedarbo draudimo išmoką gavo 78,9 tūkst. asmenų.