Apie tai naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutuoja Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Politikos komunikacijos tyrimų centro vadovas Linas Kontrimas ir Mykolo Romerio universiteto docentas, politologas Vytautas Dumbliauskas.
Socialdemokratai nusprendė saugoti koaliciją, nors iš tono atrodė, kad jau bus ganėtinai griežtų sprendimų. Kaip jūs vertinate sprendimą likti koalicijoje kartu su „Nemunu Aušra“?
L. Kontrimas: Iš principo toks sprendimas yra absoliučiai trumpalaikis. Tai yra tokie politiniai punktyrai, kuriuos mes greitai iš viso užmiršime – jų nereikėtų, nes jie labai užteršė dabar politinį visą eterį ir prigaminta daug, bet reikšmės jokios.
Faktas buvo jau nuo pat pradžių, kad Remigijus Žemaitaitis ateina kaip politikas, kuris absoliučiai orientuojasi į protestą, į kartais netgi radikalų protestą, ir nereikia čia vaidinti, kad tai yra vienintelis toks pasaulyje. Daugelyje valstybių ir Europoje tokie politikai, tokios mados egzistuoja. Jei ne Žemaitaitis, būtų atsiradęs kitas, beje, buvo keletas tokių pavardžių.
Tai jau tada matėsi, kad arba klasikinės tradicinės partijos pradeda vis dėlto likti ten, kur jos daugelį dešimtmečių buvo, arba nueina štai į tokias koalicijas, ir matėme, kuo tai baigsis, ir man atrodo, kad baigsis viskas anksčiau ar vėliau išsivaikščiojimais, bet mums nuo to nieko gero.
Mes praktiškai visą politinę dabar dienotvarkę esame prikaustyti prie tokių santykių aiškinimosi, o turinio analizės mes nebeturime. Finansų biudžetas ant nosies kabo, nieko mes nebežinome, kur kas vaikščioja.
Matyt, socialdemokratai vis dėlto jie dar niekaip nesupranta, kad tai yra vis dėlto sena partija, ji turi didžiulę istoriją ir kad ji kažkada tai turėjo galią arba, kaip su Vytautu šnekėjome, ir gudrumo daryti tam tikrus sprendimus. Galbūt jie tokiu būdu čia atsipeikėja, taip sakant.
Po socialdemokratų susitikimo ponas Mindaugas Sinkevičius sakė, kad Remigijaus Žemaitaičio reakcijos jie nebijo. Labai keistas pasirinkimas žodžio – sakyti, kad nebijo. Tai vadinasi, tarsi lyg ir yra ko bijoti, ar ne?
L. Kontrimas: Greičiausiai tai ir rodo, kad dalis socialdemokratų pagaliau suprato, kad taip jie su Žemaitaičiu, kurdami komunikaciją, jie iš tikrųjų nestiprėja, bet palengva slysta į dumblą, ir aš dumblo negatyviai nevertinu.
Tai yra vieta, kur gali daug kas suvešėti, bet socialdemokratai visada turėjo savo teritoriją, tvirtą politinę teritoriją, ir dabar nuėjimas jiems ten... su protestu jie dirbti nemoka, nors turėtų. Vis tiek kairioji partija, ji turėtų mokėti.
Dėl to galbūt kažkas jau partijoje atsigauna ir sako, kad žiūrėkite, mūsų ideologija ir programa iš principo yra tokia, kuri gali garantuoti mums pakankamą frakciją šiais ir kitais rinkimais, tik reikia į tai susitelkti, tai ką padarė per kelias kadencijas Tėvynės sąjunga.
Beje, Tėvynės sąjunga padarė ne viena. Ji, pasižiūrėkite, kaip Žemė ir Mėnulis, ar ne? Turi vienas kitą. Taip Tėvynė sąjunga turi Liberalų sąjūdį, tai gal pradės ir socialdemokratai taip daryti?
Anksčiau ar vėliau Lietuvoje privalo atsitikti taip, kad yra keturios, penkios pakankamai stiprios partijos ir jos formuoja šitą dienotvarkę, o ne kas rinkimai, kad mes vis iššauname po naują.
Labai dažnai yra įvairių palyginimų: iki kada čia ta koalicija bus kartu? Ar pirmąsias bulves kartu valgys? Jūsų vertinimu, ar „Nemuno Aušra“ dar ilgai bus šioje koalicijoje?
V. Dumbliauskas: Šiaip tai „Nemuno Aušra“ turėtų būti vienos kadencijos partija, bet aš paskaičiau Beno Brunalo tekstą, buvo jis ir „Delfi“, ir „LRT“, ir jis pabaigė tą tekstą apie pokerį. Ten lygino kaip pokerį, kad šios partijos žaidžia pokerį: „Nemuno Aušra“, socialdemokratai ir Prezidentas, ten buvo kaip žaidėjas, bet paskutinis sakinys buvo to teksto, kad jis kalbėjo su „Nemuno Aušros“ kai kuriais veikėjais ir jie prisipažino, kad jie galvoja būtent ne apie dabartinę koaliciją, ne dabartinę kadenciją Seimo, bet apie 2028 metų rinkimus.
Jie ruošiasi tuose rinkimuose paimti daug daugiau balsų ir būti pagrindine partija, tai čia tada žiūrint, kaip strateguos tikrai Žemaitaitis – jis ne kvailas. Jis žaidžia tą žaidimą, jam tas chaosas, skandalų kėlimas jam duoda reitingų, ir jis, kaip jis neims reitingo, jeigu ta veikla duoda reitingus?
Tai kaip šiuo atveju, čia matyt ne tik ir Tėvynės sąjungai turi būti galvos skausmas, nes jis paims ir dešiniųjų rinkėjų, kurie nepatenkinti Tėvynės sąjungos, nes ten Šeimų maršą kažkada palaikė nemažai Tėvynės sąjungos rinkėjų, nes jie matė, kad tam Šeimų marše yra kažkokios idėjos, vertybės, kurioms jie pritaria.
Tai čia prognozuoti labai nedėkinga, bet strateguoti reikėtų ir galvoti, kaip su ta „Nemuno Aušra“ elgtis, ir šiuo atveju socialdemokratai pasielgė taip, bet tada klausimas: jie gal nori su ja būti, tai mano, kad jie suvaldys. Bet klausimas, ar Žemaitaitis ilgai norės būti? Jis vėl paskaičiuos, jis tikrai strateguoja, kad kažkada jam bus naudinga išeiti ir tada su trenksmu, kad atkreiptų dėmesį, ir paskui ten, likus metam, vieneriems ar dvejiems iki rinkimų, ir paskui kalti socialdemokratus prie lentos, prie kryžiaus, kad jie ten tokie ir anokie, konservatoriai irgi tokie ir anokie.
Jis tada kritikuos tuos ir tuos, ir tuos ir rinksis tų visų nepatenkintų balsus. Tai čia, šia prasme, jis rimtas žaidėjas ir reikia galvoti, tikrai kaip su juo elgtis.
Visą „Dienos pjūvio“ laidą kviečiame žiūrėti vaizdo įraše, esančiame teksto pradžioje.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
