Konservatoriai iš šalies vadovo nori atimti tai, ką į savo rankas buvo perėmusi prezidentė Dalia Grybauskaitė: tai yra atstovavimą Europos Vadovų Taryboje ir galutinį žodį skiriant ambasadorius užsienio valstybėse. Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai prezidento galias nori susiaurinti, o G. Nausėda mirk-gyvenk nepasiduoda.
„Aišku, kad visa šita kova yra apie galių persidalijimą. Konservatorių Vyriausybė užsienio politiką nori labiau perkelti į savo pusę. Bet ir asmenybių klausimas svarbus, nes konservatorių partijos lyderis G. Landsbergis yra užsienio reikalų ministras ir nenori būti antruoju sprendžiant užsienio politiko reikalus. Ir atitinkamai tie konfliktai su prezidentu įsibėgėjo: pradedant nuo atstovavimo Europos Vadovų Taryboje, bet ir skiriant ambasadorius, kas lygiai taip pat rodo, kad čia vyksta bandymai perskirstyti galias“, – sako Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Tomas Janeliūnas.
Tačiau laikas eina prezidento naudai, kadangi labai tikėtina, jog šių metų gegužę G. Nausėda bus perrinktas naujai kadencijai, bet vargu, ar po Seimo rinkimų spalį, išliks ta pati valdančioji dauguma.
Konservatorių pažeidžiamumą galėtų padidinti, jeigu G. Landsbergis tikrai sieks būti deleguojamas į Europos Komisiją: tokiu atveju jam teks nusileisti G. Nausėdai, nes reikės jo pritarimo.
Tiesa, Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai neseniai „įsegė“ kulką į prezidento mundurą, kai Vyriausioji tarnybinės etikos komisija pripažino, jog prezidentas priėmė neleistiną dovaną, nes už ambasados Londone pinigus su žmona savo malonumui apsilankė „Operos fantome“. Nors paskui ambasadorius Eitvydas Bajarūnas grąžino lėšas iš savo kišenės, bet faktas liko faktu – abu pripažinti pažeidę įstatymą.
Dalia Grybauskaitė pati perėmė atstovavimą EVT
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius T. Janeliūnas yra įrodęs, kad D. Grybauskaitės vadovavimo laikotarpiu 2009-2019 metais galios centras užsienio politikos klausimais pakrypo Prezidentūros naudai. Išnaudodama savo asmenines savybes, patirtį bei pasinaudojusi tuometinių Vyriausybių silpnumu, D. Grybauskaitė nusavino kai kuriuos užsienio politikos klausimus bei sutelkė galią savo rankose.
Atstovavimą Europos Vadovų Taryboje D. Grybauskaitė perėmė iškart po prezidento rinkimų 2009 metais dėl dviejų priežasčių. Pirma, ji ką tik buvo baigusi Europos Komisijos narės, atsakingos už finansinį programavimą ir biudžetą, kadenciją, todėl puikiai išmanė vidinius Europos Sąjungos užkulisius, turėjo pažinčių, pažinojo šalių lyderius.
„Turbūt reiktų pradėti nuo jos autoriteto apskritai. Tas autoritetas susideda iš patirties Europos Sąjungos reikaluose. Tai gana aiškiai jai suteikė pranašumą turėti tą atstovavimo teisę. Tuo metu niekas nepretendavo, nebuvo didelio noro pretenduoti užimti šios vietos, nes buvo aiškiai suprasta, kad tuo metu D. Grybauskaitė buvo bene geriausia Lietuvos atstovė Europos Sąjungos lygiu. Šitas autoritetas jai garantavo, kad niekas nesikėsins į šitą poziciją“, – pasakoja T. Janeliūnas, 2019 metais šiam tema parašęs mokslinį straipsnį ir apklausęs visus pagrindinius buvusios prezidentės patarėjus užsienio politikos klausimais.
Ir tikrai – šiam galios poslinkiui tuometinis premjeras Andrius Kubilius visiškai nesipriešino, nes turėjo, ką veikti vidaus politikoje: šalį buvo ištikusi didžiulė finansų ir ekonomikos krizė, o valdančioji koalicija nebuvo pati stipriausia, teko skirti daug energijos koalicijos narių požiūrių suvienodinimui.
Be to, kaip tik 2009 metais įsigaliojo Lisabonos sutartis, pagal kurią šalis nares Europos Vadovų Taryboje galėjo atstovauti tik vienas iš lyderių – nebegalėjo vykti ir premjeras, ir prezidentas.
Konservatoriai bandė atimti iš Nausėdos EVT
Lietuva liko tarp retų atvejų, kai į Europos Vadovų Tarybas vyksta prezidentas: šalies vadovus į Tarybos susitikimus taip pat siunčia Prancūzija, Kipras ir Rumunija, o kitoms šalims atstovauja premjerai.
Kadangi jokia kita valdančioji koalicija nusistovėjusiai tradicijai nepasipriešino, į Europos Vadovų Tarybos posėdžius iki šiol vyksta prezidentas, nesvarbu, kokie klausimai ten yra aptariami – energetiniai, ekonominiai, susiję su susisiekimu ar užsienio politika. Konservatoriai kadencijos pradžioje nutarė perimti šią sritį iš G. Nausėdos, nes veikiausiai traktavo jį kaip silpną prezidentą, bet iki šiol jam pavyko atsilaikyti.
„Atstovavimą Europos Vadovų Taryboje G. Nausėda išlaikė. Tai nebuvo lengva, bet, galiausiai, konservatoriai atsitraukė, nes suprato, kad neįmanoma perimti kažkaip formaliai – tas tradicijos tęstinumas yra toks, kad norint jį pakeisti rizikuojama labai dideliu konfliktu. Kai prezidentas nenori savanoriškai šios pozicijos užleisti, kaip ir nėra kažkokių paprastų būdų atimti iš jo šį atstovavimą“, – teigia T. Janeliūnas.
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų politikai neseniai vėl iškėlė atstovavimo Europos Vadovų Taryboje klausimą, nes susinervino, kad G. Nausėda į delegaciją neįtraukė užsienio reikalų viceministro Simono Šatūno, bet menkai tikėtina, kad kova šioje srityje atsinaujins visu pajėgumu.
Šiuo klausimu valdantieji dabar yra prašančiojo pozicijoje, pavyzdžiui, Europos reikalų komitetas, kuriam vadovauja Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Prezidentūros atstovų gana gražiai prašė ateityje įtraukti Vyriausybės atstovus į delegaciją.
Dėl ambasadorių Grybauskaitės žodis buvo paskutinis
Kita svarbi prezidento galia užsienio politikos srityje yra ambasadorių skyrimas ir atšaukimas. Pagal Konstituciją, prezidentas Vyriausybės teikimu skiria ir atšaukia Lietuvos diplomatinius atstovus užsienio valstybėse, o tai suponuoja, kad dėl kandidatūrų reikia susitarti.
Bet susitarimas yra sudėtingas dalykas, nes jeigu požiūris nevienodas, kažkas vis tiek turi nusileisti. Buvo ne vienas atvejis, kai D. Grybauskaitė dėl ambasadorių elgdavosi visiškai vienašališkai, o taip elgtis ji galėjo, nes dirbo su užsienio reikalų ministrais, kurie jos klausėsi ir klausė. Vienas, kuris neklausė – Vygaudas Ušackas – buvo priverstas atsistatydinti, nes D. Grybauskaitė pareiškė juo nepasitikėjimą, o konservatoriai jo negynė ir paliko jį vienas prieš vieną su prezidente.
„Kalbant apie ambasadorių skyrimą, čia, matyt, susidėliojo keletas faktorių. Vienas dalykas tas, kad didžiosios partijos, kurios vadovavo Užsienio reikalų ministerijai, neturėjo labai įtakingų užsienio reikalų ministrų, kurie būtų galėję mesti iššūkį prezidentei. O kai buvo bandoma mesti, pavyzdžiui, V. Ušacko atvejis labai aiškiai parodė, kas laukia tokio ministro. D. Grybauskaitė per daug nesiterliojo ir pareikalavo ministro atsistatydinimo. Esant sudėtingai situacijai konservatoriai nenorėjo veltis į didelį karą su prezidente ir paliko V. Ušacką vienas prieš vieną, tad V. Ušackui neliko jokių kitų galimybių kaip atsistatydinti“, – pasakojo T. Janeliūnas.
Po V. Ušacko atsistatydinimo 2010 metais, užsienio reikalų ministro pareigas ėjo Audronius Ažubalis, o nuo 2012 metų savo ilgąją kadenciją pradėjo Linas Linkevičius, dirbęs tiek premjero Algirdo Butkevičiaus, tiek Sauliaus Skvernelio Vyriausybėse.
„Po tokio parodomojo susidūrimo kitiems ministrams nebuvo didelio noro konfliktuoti su prezidente ir tai jai leido užimti tokią poziciją, kad faktiškai ji sprendžia dėl ambasadorių arba pritardama toms kandidatūroms, kurias teikia ministras, arba siūlydama savo. Ir tie siūlymai buvo labai rimtai priimami Užsienio reikalų ministerijoje, faktiškai beveik visais atvejais jie būdavo patvirtinami. Yra daugybė pavyzdžių, kai prezidentės patarėjai be didesnių prieštaravimų buvo skiriasimi ambasadoriais“, – pamena T. Janeliūnas.
Išties prezidentės patarėja Jovita Neliupšienė 2015 metais buvo paskirta ambasadore prie Europos Sąjungos, patarėjas Darius Semaška 2012 metais gavo ambasadoriaus vietą Nyderlanduose, patarėjas Nerijus Aleksiejūnas 2019 metais tapo ambasadoriumi Prancūzijoje, tais pačiais metais patarėja Lina Antanavičienė gavo ambasadorės vietą Izraelyje.
Tačiau D. Garybauskaitė lygiai taip pat griežtai atmesdavo jai neįtikusias kandidatūras. Tarkime, tik tapusi šalies vadove ji atsisakė paskirti ambasadoriumi Ispanijoje buvusį Valdo Adamkaus patarėją Valterį Baliukonį, nors jis net buvo gavęs Ispanijos agremaną, rašo T. Janeliūnas. O buvusį ambasadorių Gruzijoje Mečį Laurinkų prezidentė atšaukė beveik vienašališkai, nors Vyriausybė formaliai tam pritarė.
Nausėda irgi nori pats skirti ambasadorius
G. Nausėda irgi akivaizdžiai siekė išlaikyti D. Grybauskaitės į savo rankas sutelktas galias skiriant ir atšaukiant ambasadorius, bet šioje srityje situacija kiek sudėtingesnė, nes čia reikia, kad užsienio reikalų ministras į prezidento siūlymus žvelgtų pagarbiai, nenorėtų prieštarauti. Prezidentui nepasisekė arba jis pats kaltas, kad į užsienio reikalų ministro poziciją paskyrė didžiausios valdančiosios partijos pirmininką, mat jeigu šias pareigas eitų koks nors talentingas diplomatas, o ne partijos pirmininkas, G. Nausėdai būtų lengviau.
„Su ambasadoriais yra sudėtingiau, nes čia kaip tik jau iš prezidento pusės nėra formalių galių. Čia kaip tik gali veikti neformalūs autoriteto ar galios demonstravimai, ką sėkmingai darė D. Grybauskaitė ir kas nepavyksta G. Nausėdai“, – mano T. Janeliūnas.
Paklaustas, ko neturi G. Nausėda, ką turėjo D. Grybauskaitė, mokslininkas svarstė, kad dabartinis prezidentas neturi jokios atramos Seime, vangiai dirba su opozicija bei nepasižymi tokiu savybių rinkiniu, kuris lemia, jog priešininkas nenorėtų veltis į konfliktą su juo.
Tarkime, prezidentė D. Grybauskaitė labai griežtai netvirtindavo ministrų, jeigu jie jai atrodė netinkami. Tai rodė jos ryžtą ir valią, niekas nenorėjo veltis į didžiulius konfliktus. Tačiau tapęs prezidentu G. Nausėda, nors ir tampė valdančiuosius už ūsų, bet labai švelniai, todėl rimtai jo nevertino nei buvusi valstiečių žaliųjų valdančioji dauguma, nei dabartinė konservatorių.
„Kai G. Nausėda bandė kažką padaryti, jam nieko gero iš to neišėjo. Net pirmaisiais kadencijos metais su buvusia koalicija neišeidavo demonstruoti tokios galios, kad galėtų atšaukti ministrą, priversti pasitraukti ar panašiai. Ir juo labiau nebuvo kalbos, kad prezidentas galėtų siūlyti savo remiamas kandidatūras į ministrų postus, ką darė D. Grybauskaitė“, – teigia T. Janeliūnas.
Šiuo atveju kalbama apie Roką Masiulį, kuris A. Butkevičiaus Vyriausybei buvo pasiūlytas energetikos ministru, o S. Skvernelio – susisiekimo.
Negana to, jeigu G. Nausėda turėtų gerą atramą parlamente, kad ir opozicijoje, jis galėtų savo netiesioginę galią vidaus politikoje išmainyti į nuolaidas kitose srityse, bet tokios atramos šalies vadovas neturi.
„Jis neturi faktiškai jokios atramos Seime, kas galėtų kad ir jo veto paremti. Kai grįžta kažkokie vetuoti įstatymai į Seimą, daugeliu atvejų tie veto yra atmetami. Jis faktiškai neturi juridinių galių žaisti prieš konservatorius, prieš visą valdančiąją kitose aikštelėse“, – sako profesorius.
Viena iš priežasčių, kodėl G. Nausėdai kautis su konservatoriais sunkiau, yra gana stipri Ingridos Šimonytės Vyriausybė bei valdančioji koalicija. Ji stipri, nes koalicijos partneriai Liberalų sąjūdis ir Laisvės partija yra ganėtinai neryžtingi ir maži – nors beveik nieko reikšmingo neįgyvendino, iš koalicijos nesitraukia, nes bijo būti maži ir nepastebimi.
„Šiai Vyriausybei pavyko pakankamai nesunkiai pereiti vidines krizes, kadangi abi liberalų partijos yra santykinai mažesnės nei konservatoriai. Jiems kažkaip nėra tokio preteksto šantažuoti konservatorius ir grasinti pasitraukti iš Vyriausybės, griauti koaliciją, visi supranta, kad tada tos partijos visiškai neturės galios politiniame išsidėstyme“, – teigia mokslininkas.
„Šitas faktorius vienas iš svarbiausių, kodėl konservatoriai sugeba išlaikyti stabilumą, net ir tais atvejais, kai netenkina koalicijos partnerių prašymų ar įsipareigojimų. Faktiškai Laisvės partija neįgyvendino jokių svarbių savo nuostatų per šią kadenciją, nes konservatoriai nesugebėjo sutelkti tos paramos jiems. Net ir esant tokiai padėčiai, jie toliau lieka koalicijoje, nesitraukia iš jos, nes tai faktiškai reikštų tos partijos išgaravimą“, – mano T. Janeliūnas.
Laikas eina Nausėdos naudai
Tačiau laikas eina G. Nausėdos naudai, nes konservatoriai jaučia savo kadencijos pabaigą, egzistuoja nemaža tikimybė, kad dabartinis vadovas bus perrinktas naudai kadencijai, o po Seimo rinkimų greičiausiai susiformuos nauja valdančioji dauguma.
G. Nausėda savo rankose taip pat turi vertingą kortą, nes užsienio reikalų ministras G. Landsbergis nebepretenduos vadovauti konservatoriams, nekandidatuoja į Europos Parlamentą ir, greičiausiai, sieks tapti Europos Komisijos nariu – o tam reikia prezidento pritarimo.
„Aš nemanau, kad G. Nausėda atsitrauks, nes konservatoriai jaučia, kad jų kadencija artėja į pabaigą. Ir čia gali asmenybių ambicijos nemažai nulemti, nes G. Landsbergiui reikia pritarimo, kad būtų išsiųstas į Europos Komisiją. Tai yra gana svarbi korta prezidento pusėje, todėl iš G. Landsbergio pusės gali atsirasti kompromisų ir dėl ambasadorių skyrimų. Po pirmojo G. Landsbergio bei G. Nausėdos susitikimo praslydo tokios užuominos, kad jau artėjama prie kompromisų. Taigi šitas konfliktas gali išsispręsti padalinant keletą ambasadorių postų pagal preferencijas ir tada viskas – reikia laukti Seimo rinkimų ir naujos Vyriausybės“, – mano T. Janeliūnas.
„Ir čia jau G. Nausėda gali turėti kitokią situaciją, priklausomai nuo to, kokia susiformuos koalicija, kam atiteks užsienio reikalų ministro postas. Visai tikėtina, kad bus grįžtama prie senos tradicijos, kad užsienio reikalų ministru skiriamas ne kažkas iš stiprių politikų, o koks karjeros diplomatas, ambasadorius ir panašiai. Tokiu atveju natūraliai prezidentas įgauna didesnį politinį svorį ir koordinacija tarp Prezidentūros bei Užsienio reikalų ministerijos tampa žymiai paprastesnė, nes nebėra varžymosi dėl politinės įtakos“, – reziumavo mokslininkas.
Taigi G. Nausėdai teks vadovautis sena kinų patarle: „Pasėdėk ilgiau prie upės ir pamatysi, kaip plaukia tavo priešo kūnas“.
