Kandidatūros realumą parodo tai, kad G. Landsbergis nesiruošia dalyvauti Europos Parlamento rinkimuose, neketina vesti partijos sąrašo Seimo rinkimuose, nebesieks vadovauti partijai.
„Man atrodo, veiksmų seka aiškiai viską pasako. Jis nedalyvauja Europos Parlamento rinkimuose. Tikrai nesu girdėjęs jo noro vesti partijos sąrašo į Seimo rinkimus. Matyt, tame didelės prasmės nebūtų, kai tavo pirmininkavimas baigiasi iškart po Seimo rinkimų. O kad jis trauktųsi iš politikos, tokių signalų ar ketinimų aš nežinau. Tai nelabai ir belieka kitų pozicijų, kurios tiktų“, – apie G. Landsbergio kandidatūrą į eurokomisarus kalbėjo vienas konservatorių.
Iki šiol svarstyta, kad Europos Komisijos nario pozicijoms labai tiktų ir premjerė Ingrida Šimonytė, bet paskelbdama apie dalyvavimą būsimuose prezidento rinkimuose politikė atsižadėjo siekių dirbti Europos Komisijoje. Žinoma, politikai dažnai būna linkę persigalvoti, bet pašnekovas iš konservatorių juokdamasis svarstė, kad I. Šimonytė jau imunizuota nuo persigalvojimo, nes ne taip seniai jai teko atsiprašinėti dėl perlenktų grasinimų atsistatydinti po čekiukų skandalo.
„Aš manau, kad dabar ji labai ilgai vengs bet kokio persigalvojimo galimybių bet kokiu klausimu“, – sakė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų politikas.
Tačiau tolesnei G. Landsbergio karjerai gali pakenkti ne tik Laisvės partija, bet ir prezidentas Gitanas Nausėda, jei bus perrinktas 2024 m. prezidento rinkimuose.
Kaip parenkamas kandidatas į Europos Komisijos narius?
Parenkant kandidatus į Europos Komisiją egzistuoja formalus procesas, bet taip pat yra ir neformali dalis. Žvelgiant formaliai, Vyriausybės įstatymas numato, kad siūlydama kandidatus į Europos Komisijos narius Vyriausybė turi sulaukti prezidento pritarimo ir turi konsultuotis su parlamentu Seimo Statuto nustatyta tvarka.
Taigi pirmiausia eina Vyriausybės nutarimas, kuriuo prezidentui ir Seimui pasiūloma pritarti parinktai kandidatūrai, paskui seka prezidento dekretas, tuomet balsuojama Seime dėl protokolinio nutarimo ir, galiausiai, Vyriausybė priima galutinį nutarimą.
Iki formalaus proceso kandidatūros derinimas vyksta „po kilimu“, kad visos valdžios šakos susitartų ir tik tuomet išeitų į viešumą. Bent jau taip buvo iki šiol.
Paprastai kandidatus parinkdavo valdančioji dauguma, kuri yra suformavusi Vyriausybę, o prezidentai arba pritardavo entuziastingai, arba bent jau nesipriešindavo. Algirdo Brazausko kabinetas į Europos Komisiją delegavo tuometinę finansų ministrę Dalią Grybauskaitę, Andriaus Kubiliaus – finansų ministrą Algirdą Šemetą, Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė – sveikatos apsaugos ministrą Vytenį Andriukaitį, Sauliaus Skvernelio kabinetas – Virginijų Sinkevičių.
Pavyzdžiui, politikai pasakoja, kad būdama prezidente D. Grybauskaitė nešokinėjo iš džiaugsmo dėl V. Andriukaičio delegavimo į Europos Komisiją, bet jos neblokavo.
Paprastai Europos Sąjungos šalys narės gali deleguoti bet kokį kurį į Europos Komisiją, bet neformaliai savo žodį dar taria ir Europos Komisijos prezidentas, dėl kurios šalys narės susitaria kiek anksčiau nei suformuojama visa Komisija. Pavyzdžiui, Europos Komisijos prezidentas gali perduoti žinią, kad šalis narė gali pretenduoti į svarbesnį ar mažiau svarbų postą Europos Komisijoje ir taip pakreipti kandidatūrų svarstymą.
Šiuo metu svarstoma, kad antrajai kadencijai vadovauti Europos Komisijai gali būti pasirinkta Ursula von der Leyen, nors ji pati dar nėra tarusi savo žodžio. Jeigu ši politikė liktų antrai kadencijai, o Lietuvos prezidento rinkimuose būtų perrinktas G. Nausėda, tuomet pokalbiai dėl kito Europos Komisijos komisaro iš dalies vyktų ir tarp jų, nes būtent prezidentas nuo Lietuvos dalyvauja Europos Vadovų Taryboje.
Neoficialiai politikai pasakoja, kad kai buvo skiriamas paskutinis kandidatas į Europos Komisiją, U. von der Leyen paprašė pateikti vyro ir moters kandidatūrą, bet valdančioji dauguma pasitarę su prezidentu pasiūlė tris vyrų pavardes: V. Sinkevičiaus, Viliaus Šapokos ir Žygimanto Vaičiūno, o Europos Komisijos prezidentė pasirinko vieną, kuris jau ir perėjo formalų procesą Lietuvoje bei Europos institucijose.
Neoficialiai kalbinti konservatorių politikai mano, kad prezidentas G. Nausėda neturės argumentų atmesti G. Landsbergio kandidatūros, o, priešingu atveju, pats atrodys keistai. Jie taip pat svarsto, kad G. Landsbergio naudai galėtų žaisti tai, jog Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai priklauso paneuropinei Europos liaudies partijai. Jeigu Europos Parlamento rinkimai šiaip politinei šeimai susiklostytų palankiai, ji esą galėtų turėti svorį, jog G. Landsbergis būtų paskirtas į pareigas ir gautų neblogą portfelį.
„Mes žinome, kad jautriausia vieta būtų Prezidentūra. Bet šiaip nepaskirti būtų keista. Kuo būtų motyvuojama? Kompetencijos stoka? Netinkamumu pareigoms? Tokiu atveju įeinama į labai rimtą konfliktą viduje. Tu kvestionuoji užsienio reikalų ministrą. Tai atrodytų kaip ambicijos“, – svarstė vienas Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų atstovas.
Tačiau Lietuvos prezidentui gali neprireikti peikti užsienio reikalų ministro G. Landsbergio kandidatūros, jeigu neoficialiuose pokalbiuose pasiektų, kad Lietuvai būtų skirtas svarbesnis portfelis, tarkime, Europos Komisijos viceprezidento pareigos. Paprastai geresnes pareigas gauna tie komisarai, kurie į Europos Komisiją patenka ne pirmą kartą.
O, pavyzdžiui, dabartinis eurokomisaras V. Sinkevičius viešai yra pasakęs, kad neabejotinai dar kartą užimtų eurokomisaro postą, nes tai nuostabi patirtis ir unikali galimybė įgyvendinti projektus, kurie keičia pasaulį ir Europą.
Prieš G. Landsbergį galėtų sužaisti ir tai, kad Europos Parlamento rinkimai 2024 m. vyks puse mėnesio vėliau nei vyko 2019 m., tai yra, birželio 6-9 dienomis, kai anksčiau vyko gegužės 23-26 dienomis. Natūraliai, nors nebūtinai, gali nusitęsti ir Europos Komisijos tvirtinimas, o Lietuvoje Seimo rinkimai įvyks spalio 13 ir spalio 27 dienomis, po jų Vyriausybė grąžina įgaliojimus ir tampa laikinąja. Jei iki tol Komisija nepatvirtinta, tai gali silpninti Vyriausybės pozicijas, nors tai tik spėjimas, kurį išsakė kai kurie politikai.
Per pokalbius su politikos kuluarus išmanančiais politikais buvo išsakyta ir mintis, jog dabartiniam prezidentui, jeigu jis bus perrinktas, visiškai neapsimoka į geras pareigas išsiųsti G. Landsbergio ir paskui penkerius metus kentėti kritiką. „Jeigu prezidentas jo kandidatūrą užblokuoja, tuomet jis greičiausiai nusiunčia jį į opoziciją. Tai labiau apsimoka nei duoti sceną Briuselyje“, – sakė pašnekovas.
Skvernelis: prezidentas yra laisvas blokuoti
Buvęs premjeras, Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ pirmininkas Saulius Skvernelis patvirtino, kad Europos Komisijos prezidentas šiek tiek dalyvauja šalims narėms parenkant kandidatūras į Europos Komisiją. Ir nors šalims narėms Europos Komisijos prezidento pageidavimai nėra privalomi, bet paprastai į tai atsižvelgiama, priešingu atveju, komisarui teks toks portfelis, kurio niekas nepageidauja. „Jeigu bandai visiškai nekreipti dėmesio į pageidavimus, tada tas portfelis gali būti labai menkas“, – teigia S. Skvernelis.
Politikas sako, kad iš esmės prezidentas, jeigu jis bus perrinktas, galės visiškai laisvai išbrokuoti G. Landsbergio kandidatūrą, nes Vyriausybei vis tiek reikia prezidento pritarimo.
„Prezidentas gali sakyti, kad kandidatas nėra tinkamas arba jis žino, kad šis kandidatas nėra pajėgus gauti tinkamą portfelį, o esą Lietuva gali pretenduoti į gerą portfelį, jei turės tinkamą kandidatą“, – kalbėjo buvęs premjeras.
Tačiau S. Skvernelis taip pat svarstė, kad padėtis galėtų pasikeiti, jeigu valdantieji pakeistų Vyriausybės įstatymą, kuriame nurodoma, jog skiriant kandidatą į Europos Komisiją reikia prezidento pritarimo. „Gali pakoreguoti taip, kad, pavyzdžiui, prezidentui dukart atmetus kandidatą, trečią kartą kandidatūra su juo nederinama“, – svarstė politikas.
Bet kaip tik šiuo konkrečiu atveju valdantiesiems reiktų Laisvės partijos – koalicijos partnerės – paramos, o laisviečiai sąmoningai nutekino dokumentą, kuriuo bando išgąsdinti konservatorius, kad šie imtųsi veiksmų pritarti Civilinės sąjungos įstatymui. Jų balsavimo reiktų ir Seimui priimant protokolinį nutarimą dėl kandidato į Europos Komisiją. Patys konservatoriai suvokia, kad Laisvės partija taip siekia juos pagąsdinti, bet juokiasi, kad savo grasinimo Aušrinės Armonaitės partijos nariai neišdrįso pasakyti akis į akį.
Kitas buvęs premjeras, socialdemokratų ekspirmininkas Algirdas Butkevičius pasakoja, kad iš pradžių Lietuvos atstovo delegavimas į Europos Komisiją nebuvo aprašytas Vyriausybės įstatyme. Pasak politiko, dėl D. Grybauskaitės kandidatūros dviese pasiderino premjeras Algirdas Brazauskas ir prezidentas Valdas Adamkus. „Jie praktiškai dviese pasiderino ir Vyriausybė priėmė sprendimą“, – sakė A. Butkevičius.
Kai buvo deleguojamas kitas kandidatas į Europos Komisiją, tuomet prezidente jau buvo D. Grybauskaitė ir jai pasiūlytos dvi kandidatūros – V. Andriukaičio ir Lino Linkevičiaus. Savo žodį anuomet išsakė ir Socialdemokratų frakcija Seime. Pasak tuometinio premjero A. Butkevičiaus, buvo pasirinkta V. Andriukaičio kandidatūra, nes jis itin globojo europinius klausimus.
Buvęs premjeras sako, kad ankstesniai laikais Europos Parlamentas ir kitos europinės institucijos labai vengdavo kištis į šalių narių pasirinkimą teikiant kandidatus, bet „atsitiko taip, kad kai kurių komisarų kompetencija buvo silpnoka“. Padėtis ėmė keistis būtent apie 2019-uosius.
Paklaustas, ar įmanoma, kad prezidentas blokuotų valdančiosios daugumos parinktą kandidatą į Europos Komisiją, A. Butkevičius svarstė, jog tai įmanoma, bet tuomet Vyriausybė priimtų nutarimą, kuriuo siūlytų savo kandidatą, bet antruoju straipsniu nurodytų, jog kandidatūrai nepritaria prezidentas. „Manau, kad galutinis sprendimas bus perkeltas Seimui“, – teigė A. Butkevičius, o tokiu atveju Laisvės partijos grasinimai taptų gana svarūs.
„Jeigu svarstant šią kandidatūrą bus nesutarimų tarp prezidento ir premjerės bei Seime kils diskusijų, o dar pasirodys, kad ir ministrų kabinete nėra sutarimo, jis sulauks daug daugiau klausimų Europos Parlamente, kai bus svarstomas jo tinkamumas užimti pareigas. Čia gali būti įdomu“, – portalui tv3.lt teigė A. Butkevičius.
Jean Monnet Chair profesorius, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Ramūnas Vipišauskas teigia, kad Europos Komisijoje svarbiausiomis pozicijomis laikomos tos, kuriose Europos Sąjunga pagal sutartis turi daugiausia galių: pavyzdžiui, išorės prekybos politika, biudžetas ir administravimas, o Lietuvai gali būti svarbus portfelis, atsakingas už kaimynystę ir plėtrą.
