Liudininkų teigimu, ankstesnis konservatorių premjeras Andrius Kubilius turėjo budisto savybių ir konservatorių vadovaujamą koaliciją su partneriais per visą kadenciją išsaugojo rengdamas pasisėdėjimus Turniškėse, kurie kartais baigdavosi tik paryčiais. Šiuose pasisėdėjimuose partneriai vaišindamiesi gėrimo taure išliedavo, kas „ant širdies“, o ir pats A. Kubilius nepavargdavo labai plačiai aiškinti savo požiūrio, jį būdavo sunku sunervinti.
Valstiečių ir žaliųjų sąjungos bei jų partnerių koalicijoje lyderiai buvo du – valstiečių žaliųjų pirmininkas Ramūnas Karbauskis ir premjeras Saulius Skvernelis. Biudžeto, reforminiais klausimais pirmu smuiku grojo S. Skvernelis, nevengęs bendradarbiauti su opozicija, bet koalicijos reikalais rūpinosi ir R. Karbauskis. Šis politikas pasižymi neįtikėtinu gebėjimu valandų valandas diskutuoti, svarstyti ir įtikinėti, kad pasiektų savo tikslų. „Kaip į skalbimo mašiną įdeda tave ir užstatęs programą varto, varto“, – pasakoja vienas politikas.
Vardan koalicijos partnerių socialdarbiečių netgi buvo priimtas sprendimas, leidęs finansuoti iš valstybės biudžeto atskilusias politines partijas. Kita vertus, pasakojama, kad R. Karbauskis net tris kartus „išdūrė“ partnerius žadėdamas formuoti bendrus Valstiečių ir žaliųjų sąjungos bei tuometinės Socialdemokratų darbo partijos kandidatų sąrašus savivaldos, Europos Parlamento ir Seimo rinkimuose, bet tai niekad netapo realybe.
Šios kadencijos koalicijos lydere galima laikyti premjerę Ingridą Šimonytę. Dabartinė valdančioji koalicija labai ilgai nebuvo formalizavusi, kokiu formatu tarsis dėl įtampas keliančių klausimų. Konservatoriams sugalvojus specifinę išėjimo iš čekučių skandalo strategiją – atsistatydinti ir surengti priešlaikinius Seimo rinkimus – Liberalų sąjūdis ir Laisvės partija buvo pritrenkti, nes niekas nesiteikė jų informuoti apie tokias strategijas.
Neseniai Vyriausybės pasitarime „dužo lėkštės“, kai premjerė I. Šimonytė viešai susiginčijo su Laisvės partijos pirmininke Aušrine Armonaite, nes laisviečiai sustabdė mokestinę pertvarką, kurią Lietuva Europos Komisijai pažadėjo įgyvendinti pagal planą „Naujos kartos Lietuva“ mainais į europines subsidijas ir paskolas. Laisviečiai taip pat nepatenkinti, kad niekas, be jų pačių, nėra suinteresuotas įteisinti civilines sąjungas, o Laisvės partijos politikai savo ruožtu jau nervina konservatorius bei Liberalų sąjūdį. Prasidėjo laikotarpis prieš rinkimus, kai kiekvienas koalicijos partneris rūpinasi savo reikalais ir ateitimi, o telkiančio koalicijos lyderio nematyti.
Kubiliaus koalicija: viską numalšindavo ilgi pokalbiai su taurėmis
A. Kubilius premjero pareigas ėjo 2008-2012 metais, tuo metu pasaulį sukrėtė finansų ir ekonominė krizė, nulėmusi siaubingą ir žmonių vis dar prisimenamą taupymo režimą. Tai buvo pirmoji Vyriausybė Lietuvoje, išdirbusi visą kadenciją.
Tuomet Seimo rinkimus laimėję konservatoriai sudarė koaliciją su Eligijaus Masiulio vadovaujamu Liberalų sąjūdžiu, Arūno Valinsko iniciatyva sukurta Tautos prisikėlimo partija bei Artūro Zuoko Liberalų ir centro sąjunga.
Kaip pamena E. Masiulis ir A. Valinskas, tuometinis premjeras įvedė koalicijos pusryčių tradiciją Vyriausybėje, bet buvo ir labai daug asmeninių pokalbių su gėrimais ir be gėrimų – kartais jie būdavo tokie ilgi, kad baigdavosi tik paryčiais.
„Kažkokio universalaus recepto nėra, bet prie to, kad Vyriausybė išliko ir dirbo visą kadenciją, labai prisidėjo tuometinio premjero, didžiausios frakcijos lyderio asmeninės savybės. Jis investuodavo labai daug laiko, kantrybės ir nervų įvairiausių konfliktinių situacijų sprendimui, labai daug buvo kalbamasi, šnekamasi, ieškomi sprendimai. Tai pasiteisino, krizės buvo suvaldytos“, – pasakoja E. Masiulis, kuris tuo metu ėjo susisiekimo ministro pareigas ir buvo Liberalų sąjūdžio lyderis. Tuo metu Liberalų sąjūdžio dar nebuvo palietęs korupcijos skandalas, susijęs su „MG Baltic“ grupe.
Pats didžiausias iššūkis koalicijai išlikimui kilo, kai prasidėjo skandalas, susijęs su tuometinių Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos vadovų atleidimu labai miglotomis aplinkybėmis. Problema buvo ta, kad į žiniasklaidą nutekėjo informacija apie planuojamą „Snoro“ nacionalizaciją, o dėl to vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis apkaltino Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos direktoriaus pavaduotoją Vytautą Giržadą, pareikalavo ir paties direktoriaus Vitalijaus Gailiaus atsakomybės, nors neginčijamų įrodymų neturėjo.
Konservatoriai, tarp jų ir pats A. Kubilius, stojo ginti atleistų pareigūnų, reikalavo vidaus reikalų ministro pasitraukimo, o šis spyrėsi ir nesitraukė, nes turėjo prezidentės Dalios Grybauskaitės palaikymą. Tuomet kilo grėsmė dėl koalicijos išlikimo, Liberalų ir centro sąjunga norėjo trauktis, bet A. Kubilius savo pokalbiais iki paryčių išlaikė stabilumą.
„Pokalbiai vykdavo nuolat. Mes turėjom ir oficialius formatus – pusryčiai Vyriausybėje kiekvieną savaitę – bet būdavo ir tų vakarinių pasikalbėjimų Turniškėse, premjero rezidencijoje. Tikrai tokių atvejų buvo daug. Čia kaip ir šeimoje norint spręsti iškilusias problemas, reikia šnekėtis, vengti ultimatyvių tonų, turėti kompromisą, į kurį gali eiti. A. Kubilius, kaip premjeras, kaip partijos lyderis, tikrai turėjo tų minkštųjų savybių ir to kalbėjimosi buvo labai daug. Kartais tas kalbėjimasis netgi trukdydavo tiesioginiam darbui, nes jau labai daug laiko būdavo tam skiriama. Bet kai su tavimi kalbasi, tai tu, kaip mažesnysis partneris, ne tik kad esi patenkintas, bet ir gerai priimi bet kokius signalus iš premjero. Ne visą laiką tie pasikalbėjimai virsdavo sprendimais, bet susiformuoja tvirtesnis žmogiškasis ryšys ir tai yra pagrindinis dalykas vidinei koalicijos komunikacijai“, – pažymi E. Masiulis.
„A. Kubilius turėjo tokios budizmui būdingos ramybės“, – pridūrė pašnekovas.
Asmeninį ir gana šiltą bendravimą tarpusavyje liudija ir A. Valinskas, pasak kurio, A. Kubilius su žmona yra viešėjęs namuose pas Valinskus, o Valinskai yra ne kartą lankęsi premjero rezidencijoje. Tai sukuria asmeninį santykį, kai nelieka barjerų kalbėtis tarpusavyje.
A. Valinskas pamena, kad ir pusryčiai Vyriausybėje trečiadieniais buvo tapę kassavaitine tradicija, kurios beveik niekas nepraleisdavo. „Turėjome mes ir priešpriešų, visokių dalykų, bet turėjome ir mechanizmą nesutarimams spręsti“, – sako pašnekovas.
„Pati didžiausia konservatorių problema nuo Gedimino Vagnoriaus laikų ir vėliau buvo tokia vaikiška nekomunikavimo liga su visuomene. Atsidūrę valdžioje jie neranda būdų, o gal ir neieško, kaip komunikuoti su visuomene. Jiems atrodo, kad visi jų protingus sprendimus automatiškai turi suprasti. Mes ir dabar tą matome su I. Šimonytės Vyriausybe, mes matėme tą ir prie G. Vagnoriaus, tą problemą konservatoriai turėjo ir dirbdami su mumis koalicijoje“, – pridūrė A. Valinskas.
Dar vienas iššūkis koalicijai buvo kilęs tik susikūrus, kai balsuojant dėl Seimo pirmininko, kuriuo turėjo tapti A. Valinskas, kai kurie konservatoriai nutarė pažaisti demokratiją ir nebalsavo. Tuomet A. Kubilius turėjo skaityti paskaitą savo partijos nariams, kad nors Seimo nario mandatas ir laisvas, bet norint turėti veikiančią koaliciją ta laisvė negali būti panaudota kaip kiekvienam norisi. „Tada, kiek pamenu, A. Kubilius pasakė saviškiams porą „labai švelnių žodžių“ ir viskas susidėliojo“, – pamena A. Valinskas.
Po A. Valinsko Seimo pirmininkės pareigas perėmusi Irena Degutienė teigia, kad santykiai tarp koalicijos partnerių labai priklauso nuo pagrindinių politikų asmeninių savybių. „Žmogiškasis faktorius politikoje turi labai didelę reikšmę‘, – sako iš aktyvios politikos jau pasitraukusi I. Degutienė.
I. Degutienė labai neigiamai įvertino Laisvės partijos politikų „šantažą“ Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų atžvilgiu. Viena vertus, Laisvės partijos atstovai nutekino neva slaptą dokumentą žiniasklaidai, kuriame dėliojama, jog jeigu konservatoriai nepasistengs dėl civilinės sąjungos įteisinimo, tuomet partija blokuos Gabrieliaus Landsbergio kandidatūrą tapti Europos Komisijos nariu (I. Šimonytė nurodė šio posto nesieksianti). Kita vertus, laisviečiai užblokavo mokestinę reformą, motyvuodami tuo, kad savo programoje pažadėjo nekelti jokių mokesčių.
„Svarbiausia yra šaltas protas, emocijų čia nereikia. Ir dabar man žiūrint iš šono, kas man tikrai nepatinka, tai iš Laisvės partijos pusės matau politinio šantažo elementų. Tai yra negarbinga, negražu. Jeigu nuteka kažkokia informacija iš Laisvės partijos, jeigu jūs taip, tai mes blokuosime G. Landsbergio ar I. Šimonytės kandidatūrą į Europos komisarus, tai čia tikrai yra nesolidu, sakyčiau. Tai ne žaidimas smėlio dėžėje tarp vaikų. Vis tiek reikėtų daugiau išminties ir pagarbos vienas kitam“, – sako konservatorė.
Bet E. Masiulis pabrėžia, kad iš konservatorių pusės labai netoliaregiška neįsigilinti į mažojo koalicijos partnerio poreikius, nes Laisvės partijai artėjantys Seimo rinkimai yra gyvybės ar mirties klausimas, bet ir konservatoriams turėtų būti svarbu, kad būtų su kuo sudaryti koaliciją ateityje. „Jie turėtų galvoti, kas bus po 2024 m. rinkimų. Jie niekada neturės daugumos, jiems reikalingi partneriai. Todėl galvojant į priekį glėbyje užsmaugti mažuosius koalicijos partnerius yra netoliaregiška“, – mano buvęs politikas.
Karbauskio-Skvernelio koalicija: iš pradžių arogantiški, paskui dėmesingi
S. Skvernelis premjeru tapo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai laimėjus 2016 m. rinkimus bei sudarius valdančiąją koaliciją su Lietuvos socialdemokratų partija. Šioje koalicijoje, galima sakyti, egzistavo du lyderiai – S. Skverneliui ši funkcija natūraliai teko kaip premjerui, bet Seime didelę įtaką turėjo Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas R. Karbauskis.
„Kol jie nepradėjo pyktis, turėjo pakankamai apibrėžtas sritis. Kur Vyriausybės klausimai, tai atsakingas buvo S. Skvernelis, o jeigu labiau jau Seimo klausimai, tai rinkdavosi pas R. Karbauskį“, – teigia Seimo narė A. Širinskienė.
Iš pradžių koalicija buvo didelė ir pakankama, bet ministrų kabinetas užsibrėžė įgyvendinti urėdijų reformą, tai yra sujungti visas urėdijas į vieną juridinį vienetą. Tam pasipriešino socialdemokratai, bet valstiečiai žalieji sudarė atskirąjį susitarimą su Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionimis demokratais, mainais į pridėtinės vertės mokesčio lengvatą už šildymą. „Buvome dideli ir arogantiški“, – šiuo metu tarsi gailėdamasis sako S. Skvernelis.
Tai buvo pirmoji ir viena didžiausių koalicijos krizių, kuri lėmė, kad Gintauto Palucko vadovaujama Socialdemokratų partija nutarė trauktis iš koalicijos, bet nuo jų atskilo dalis parlamentinės frakcijos, nutarusi pasilikti valdžioje. Nuo tada prasidėjo ilga koalicijos išlaikymo epopėja, pagrįsta įtikinėjimais, pažadais, ilgais pokalbiais ir sprendimais, skirtais specialiai partneriams.
Šaltinių teigimu, R. Karbauskis net tris kartus žadėjo Gedimino Kirkilo ir Juozo Bernatonio vadovaujamiems socialdarbiečiams, kad šie galės kartu su Valstiečių ir žaliųjų sąjungos sąrašu dalyvauti 2019 m. savivaldos ir Europos Parlamento rinkimuose bei 2020 m. Seimo rinkimuose, bet tris kartus šis pažadas liko neištesėtas. „Jis juos paprasčiausiai išdūrė“, – sako vienas tuometinis politikas.
Savo ruožtu vienas socialdarbiečių lyderių G. Kirkilas teigia, jog R. Karbauskis to nežadėjo, bet esą jo partija to norėjo ir apie tai išties buvo kalbama.
Seimo narė A. Širinskienė pasakoja neprisimenanti pažadų dėl savivaldos ir Europos Parlamento rinkimų, bet esą pažado dėl bendro dalyvavimo Seimo rinkimuose nepavyko laikytis, nes tam prieštaravo Valstiečių ir žaliųjų sąjungos nariai, kurie patys norėjo gerų pozicijų rinkimų sąrašuose. Ta būtų sukėlę neramumus pačioje partijoje, todėl R. Karbauskis esą ir nesiėmė šio klausimo įgyvendinti.
Nepaisant to, valstiečiai žalieji padarė didelį tūpsnį ir 2018 m. priėmė partijų finansavimo pakeitimus, kurie leido numatyti finansavimą iš valstybės biudžeto rinkimuose nedalyvavusioms, atskilusioms politinėms partijoms. Tai buvo padaryta siekiant pagelbėti koalicijos partneriams socialdarbiečiams.
„Iš tiesų mes supratom, kad padedam jiems. Supratome ir tai, jog gali atsitikti taip, kad kažkas atskils nuo mūsų ir ta norma bus pritaikyta kitai partijai. Tai buvo S. Skvernelio ir J. Bernatonio susitarimas, tą projektą jie man abu atnešė ir paklausė, ar aš negalėčiau registruoti“, – sakė A. Širinskienė.
Bet, pavyzdžiui, G. Kirkilas pamena, kad valstiečiai žalieji ganėtinai sunkiai palaikė partijų finansavimo pokyčius, klausimas Seime praėjo minimaliais balsais.
Paprašyta papasakoti apie koalicijos partnerių tarpusavio santykių gludinimo niuansus A. Širinskienė sako, kad būdavo visko, bet labiausiai nesutarimus padėdavo išspręsti nuolatinė komunikacija bei suvokimas, kas partneriams yra labai svarbu.
„Visko būdavo, kai kuriuos gaisrus gesindavome ir mes su J. Bernatoniu brendį gerdami. Daug gaisrų nusigesindavo koalicijos taryboje, nes, skirtingai nei dabar, mes koalicijos tarybą turėjome privalomai antradieniais ir ketvirtadieniais ryte, kai būdavo plenarinis posėdis. Taryba buvo išplėstinė, proporcingai frakcijos dydžiui. Mes visąlaik rinkdavomės. Per pusvalandį pereidavome visą darbotvarkę ir jeigu nebūdavo sutarimo, tie klausimai būdavo išimami. O jei tai ne darbotvarkės klausimais, pavyzdžiui, buvo mokesčių klausimai, tai koalicijos taryba rinkdavosi proginiams susitikimams“, – nurodė A. Širinskienė.
Seimo narys Tomas Tomilinas pamena, kad tuometinis premjeras S. Skvernelis labai daug dirbo su opozicija, nevengdavo pats medžioti balsų Seime, tartis, o tai esą labai skiriasi nuo dabartinės premjerės I Šimonytės veikimo stiliaus. „Taip pat nemanau, kad koalicijos partneriai jautėsi, jog su jais nesitariama. Manau, kad eiliniai valstiečiai labiau buvo palikti, o su koalicijos partneriais buvo nuolat tariamasi“, – mano parlamentaras.
Likus metams iki Seimo rinkimų valdančioji koalicija buvo praplėsta, prie jos prisijungė Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga bei partija „Tvarka ir teisingumas“. Taip nutiko dėl koalicijos narių „nubyrėjimo“ į kitas frakcijas.
Šimonytės koalicija: trūksta pokalbių prie vyno ar kavos
I. Šimonytės valdančioji koalicija išsiskiria tuo, kad jau praėjo didžioji dalis kadencijos, bet nė viena koaliciją sudarančių partijų nepasitraukė ir nesuskilo, todėl kol kas neteko jos performuoti. Tačiau pastaruoju metu koaliciją krečia įtampa, nes Laisvės partija panoro aiškiau pademonstruoti, už ką ji ir prieš ką.
Laisviečiai pyksta, kad premjerė I. Šimonytė ir Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen per menkai dirba su savo partiečiais dėl civilinės sąjungos, jie blokavo mokestinę reformą, nors dėl to Lietuva gali prarasti apie kelis šimtus milijonų eurų europinių lėšų iš Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės (RRF).
Neseniai Seime nepavyko priimti Laisvės partijai svarbaus Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos įstatymo pakeitimų, kuriais įgyvendinant Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą būtų buvęs panaikintas draudimas nepilnamečiams teikti informaciją apie homoseksualių asmenų santykius.
Kad koalicijos partnerių santykiai keistoki, liudijo ir krizė, kai Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų lyderiai nieko nepasakė partneriams apie ketinimus atsistatydinti visai Vyriausybei ir surengti priešlaikinius Seimo rinkimus. Po šios krizės buvo sukurta formali koalicinė taryba.
Iki tol konservatoriai, Liberalų sąjūdis ir laisvės partija bendraudavo Seimo pirmininkės V. Čmilytės-Nielsen rengiamuose kassavaitiniuose pasitarimuose, kur aptardavo darbotvarkes. Pasak Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūno Eugenijaus Gentvilo, juose retokai dalyvaudavo partijų pirmininkai G. Landsbergis ir A. Armonaitė, bet gana dažnai atvykdavo premjerė I. Šimonytė.
Politinių partijų lyderiai ir atstovai taip pat susitikdavo prieš naujos sesijos pradžią Seime, kur būdavo plačiau aptariami būsimi darbai. Kai kuriuos plačius koalicijos susitikimus konkrečiais klausimais organizuodavo atskiri ministrai – greičiausiai norėdami paaiškinti savo siūlomas reformas Seimo nariams.
„Bet visi tie dalykai būdavo einamiesiems planuojamiems projektams aptarti. Kokių nors krizių valdymo arba krizių prevencijos pasitarimų nebūdavo. Vienas toks ad hoc susitikimas yra vykęs 2021 m. gruodžio 9 d., kai premjerė sakė „atsistatydinu“, nes nepavyko suvaldyti krizės dėl baltarusiškų trąšų tranzito. Tada kalbėjom, kad gal reikia prevenciškai susitikinėti, o ne tada, kai pradeda bręsti krizė, kai paaiškėja, kad gruodžio 8 d. per Lietuvą toliau rieda „Belaruskalij“ vagonai“, – pasakoja E. Gentvilas.
Pasak politiko, nė viename organizuotame susitikime niekad nebuvo aptariama padėtis arba klimatas koalicijoje. „Daug visokių krizinių situacijų atsiranda iš nesikalbėjimo arba prevencinių pokalbių, kurie užkirstų kelią krizės atsiradimui, nebuvimo. Tai galėtų būti vos ne kavos atsigėrimai ar vyno taurės pakėlimai, kad būtų galima pajusti klimatą“, – sakė E. Gentvilas.
Anot pašnekovo, paprastai priedermė rūpintis koalicijos tvirtumu priklauso premjerui: „Bet aš negaliu premjerei sakyti „Ingrida, kviesk mus kavos, kviesk mus raugintų agurkų pavalgyti. Bet linkėčiau dažniau parodyti tą dėmesį. Aišku, negaliu skųstis, kad ji nerodo dėmesio, ji dažnai dalyvauja savaitės darbotvarkių aptarimuose (gyvai ar prisijungdama), bet gal efektyviau būtų sekti A. Kubiliaus pavyzdžiu“.
Paprastai, kai užmezgamas artimesnis asmeninis ryšys, politikams tampa sunkiau kautis vienas prieš kitą viešumoje naudojant pačius aštriausius ginklus. E. Gentvilas sako negalintis pasakyti, kad tarpusavio ryšiai koalicijoje yra nedraugiški, nors, pavyzdžiui, Laisvės partijos lyderė A. Armonaitė yra pasakiusi frazę „Mes esame valstybės pareigūnai, mes nesame kažkokie bičiuliai ir draugai“.
„Aš traktuoju, kad norint pasiekti tikslų, reikia ir draugiškų santykių ir su koalicijos partneriais, ir su opozicija. Tai tampa vertybe siekiant tikslų. Kavos išgėrimas ar prie vyno taurės pakalbėjimas tikrai padeda suprasti, kur kam ką skauda, kur kam ko trūksta, kieno nors įsivaizdavimu. Tai ir yra krizių prevencija“, – sako E. Gentvilas.
„Mes turime ieškoti dialogo. Nes jeigu dialogo nebus, tai nieko ir nebus. Konservatoriai neieško dialogo, nes jų mąstymas toks: „Mūsų daug, čia turi mūsų klausyti“. Laisviečiai neieško dialogo, nes „ne, juk čia mūsų teisybė, kitaip mes čia Šiaurės Korėja, Vengrija ir taip toliau, kaip čia mūsų nesupranta“. Per ilgus kalbėjimus galima pasiekti nuomonės suartėjimo. O tai, ką dabar daro Laisvės partija, tai radikalizuojasi ir mažina savo galimybes pasiekti tikslų. Norint tikslus pasiekti, teks ieškoti telkiančių dalykų. Radikalumas kalbėjimuisi nepadeda. O konservatorių ir Laisvės partijos santykiuose šaltukas tikrai atsirado“, – reziumuoja politikas.
Kaip vieną iš stringančio bendravimo pavyzdžių koalicijoje E. Gentvilas pateikė situaciją, kai konservatorius Matas Maldeikis pradėjo kampaniją, kuria buvo siekiama priversti prezidentą Gitaną Nausėdą perleisti kėdę Europos Vadovų Taryboje premjerei I. Šimonytei. Nors tai buvo visos politinės partijos pozicija, bet apie ją viešumoje kalbėjo tik M. Maldeikis, taip sudarant įspūdį, kad partijos vadovai „ne prie ko“. Tuomet E. Gentvilas mėnesį laiko kritikavo M. Maldeikio argumentus ir gavo velnių iš konservatorių, kodėl taip elgiasi, nes juk tai visų konservatorių pozicija. „Matai E. Gentvilas turi susivokti, kad tai ne M. Maldeikio, o visų konservatorių pozicija. Jie net nešnekėjo“.
Vienas politikas iš Laisvės partijos pripažino, kad neformalus politikų bendravimas tikrai gali būti naudingas. Jis pasakojo, kad nors pas Seimo pirmininkę kiekvieną pirmadienį vyksta frakcijų lyderių susitikimai, o po priešlaikinių rinkimų epopėjos atsirado formali koalicijos taryba, bet kadangi iki tol nebuvo suformuotas geras tarpusavio ryšys, šiuo metu koalicijos partneriams šiek tiek bloga vieniems nuo kitų. „Jau net nesinori kažką ir vaidinti, kad mes čia bursimės į koalicines tarybas“, – sako politikas.
Laisviečiai juokauja, kad šiuo metu situacija yra tokia, jog gali kalbėti su partneriais kiek nori, bet iš jų gauni atsakymą, kaip kad „Dviračio žiniose“: „Mano balsą tu turi, bet mano partija nepalaikys“.
