Pabrėždamas savo turimų atominių ginklų galią ir žadėdamas pavergti Ukrainą jis grasino, kad šalys, kurios padeda ukrainiečių karinėms pajėgoms, išvys tokias pasekmes, kurių dar „neregėjo per visą pasaulio istoriją“. Nuo to laiko rusų propagandinėje televizijoje rodomi pliurpalai apie artėjantį Armagedoną traukia šios valstybės žiūrovų dėmesį.
Net jei Rusija nuspręs nepanaudoti atominio ginklo Ukrainos teritorijoje, neužtikrintumas pasaulyje vis tiek išliks, kadangi V. Putinui tarpvalstybiniai susitarimai nė motais. Tuo metu NATO po Kremliaus grasinimų netgi apribojo karinę paramą Ukrainai, kurią buvo pažadėjusi anksčiau, o Rusijos žvanginimas ginklais dabar tarsi sukuria dar du galimus rizikos faktorius, kurie kelia ne ką mažesnį rūpestį.
Viena iš rizikų yra ta, kad pažeidžiamos valstybės, žvelgdamos į situaciją Ukrainos akimis, tikės, kad geriausia gynyba prieš branduoliniu ginklu grasinantį agresorių yra savo ginklų arsenalo plėtra. Kita galima pasekmė – branduolinių ginklų turinčios valstybės manys, kad kopijuodamos V. Putino taktiką iš to gaus naudos. Jei taip ir nutiktų, kažkuri valstybė grasinimus dėl masinio naikinimo ginklų panaudojimo iš tiesų pavers realybe, tačiau karas Ukrainoje neturėtų tapti tokios pražūtingos grėsmės paveldu.
Branduolinio pavojaus grėsmė didėjo dar prieš prasidedant Rusijos invazijai Ukrainos teritorijoje. Štai Šiaurės Korėja turi dešimtis atominio ginklo galvučių. Be to, Jungtinės Tautos pranešė, kad Iranas sukaupė pakankamą kiekį sodrinto urano, kad būtų pagaminta pirmoji branduolinė bomba.
Ir nors branduolinės ginkluotės kontrolės sutartis START apribojo galimybę gaminti tarpžemynines balistines raketas iki 2026 m., tačiau dokumente nėra įtraukta sąlyga, kad šalys negali tęsti branduolinių torpedų gamybos. Pakistanas taip pat itin sparčiai stiprina savo branduolinį arsenalą, o Kinija, pasak Pentagono, ne tik modernizuoja branduolinį ginklą, bet ir didina atominių galvučių kiekį.
Visą šią branduolinio arsenalo plėtrą lemia susilpnėjusi moralė, paprastai užkirsdavusi kelią branduolinių ginklų panaudojimui. Blėstantys prisiminimai apie kraupius Hirošimos ir Nagasakio įvykius lemia apatišką žmonių požiūrį į tai, kad net ir sąlyginai nedidelio branduolinio ginklo panaudojimas, kuriuo grasino V. Putinas, gali nulemti ištisų miestų sunaikinimą. Amerika ir Sovietų Sąjunga savo laiku susitvarkė su jas ištikusias abipuse branduoline aklaviete. Tačiau dabar nepakankamai pabrėžiama, kad daugeliui branduolinių valstybių sunkiai sekasi išlaikyti taiką.
Būtent Rusijos pradėta invazija Ukrainoje padidino įtampą dėl branduolinių ginklų panaudojimo grėsmės. Be to, pastebima, kad net jei V. Putinas ir blefuoja, Kremliaus vadovo grasinimai paneigia visus kada nors duotus saugumo pažadus branduolinių ginklų neturinčioms valstybėms.
Dar 1994 m. Ukraina atidavė visus branduolinius ginklus, priklausiusius žlugusiai Sovietų Sąjungai, mainais į Rusijos, Amerikos ir Britanijos saugumo garantijas, jeigu Ukraina būtų užpulta. Tačiau 2014 m. Rusija šiurkščiai sulaužė duotą pažadą Ukrainai, aneksuodama Krymą ir remdama separatistus Donbaso regione. Didžioji Britanija ir Amerika, irgi iš esmės stovi nuošalyje, tad šios valstybės taip pat nesilaiko susitarimo.
Tai suteikia pažeidžiamoms šalims papildomą priežastį įgyti branduolinių ginklų. Štai Iranas gali manyti, kad branduolinio ginklo atsisakymas nelabai pasitarnaus ilguoju laikotarpiu, o jo įgijimas sukels mažiau bėdų nei kad būtų sukėlęs praeityje. Bet jei Iranas iš tiesų išbandytų branduolinį ginklą, kaip į tai reaguotų Saudo Arabija ir Turkija? Tuo metu Pietų Korėja ir Japonija, kurios abi žino, kaip reikia tinkamai apginkluoti savo šalį, galimai išreikš sumenkusį pasitikėjimą Vakarų duotais įsipareigojimais apsaugoti jas tvyrant pavojui pasaulyje.
V. Putino naudojama strategija bauginti branduoliniais ginklais yra itin pavojinga. Po Antrojo pasaulinio karo atominių galvučių turinčios valstybės dešimtmečius svarstė įtraukti šiuos ginklus kare, tačiau per pastarąjį pusšimtį metų šie bauginimai buvo skirti tik tokioms valstybėms kaip Irakas ir Šiaurės Korėja, kurios taip pat teigė panaudosiančios masinio naikinimo arsenalą prieš kitas valstybes. Tačiau dabar situacija kitokia – prasidėjus invazijai, V. Putinas grasina panaudoti atomines galvutes tam, kad išplėštų pergalę Ukrainos teritorijoje.
Rodos, ši Kremliaus vadovo pasirinkta strategija iš tiesų veikia. Nors NATO išreikšta parama Ukrainai buvo didesnė, nei tikėtasi, visgi Aljansas nesiryžo Ukrainai perduoti kai kurios puolamosios ginkluotės, pavyzdžiui, naikintuvų. Tuo metu Amerikos prezidentas Joe Bidenas patvirtino, kad Ukrainai bus išsiųstas didelis kiekis ginklų, tačiau taip pat pabrėžė, kad raketos, galinčios pasiekti tolimus Rusijos regionus, nebus perduotos.
Dalis NATO narių mano, kad Ukraina su Rusija turėtų pasiekti susitarimą, mat Rusijos pralaimėjimas galėtų įsprausti V. Putiną į kampą, o pasekmės būtų skaudžios. Tačiau tokia logika dėl susitarimo su agresoriumi sukuria pavojingą precedentą, mat Kinija tuomet irgi gali užpulti Taivaną teigdama, kad sala priklauso Pekinui.
Be to, padėtis Ukrainoje gali lemti ir tai, kad vis daugiau valstybių sieks paspartinti ginklavimąsi, tačiau tai prieštarautų Branduolinio ginklo neplatinimo sutarčiai, kadangi šį dokumentą pasirašiusios ir atominių galvučių turinčios šalys privalo siekti nusiginklavimo, o likusios valstybės – naudoti branduolines technologijas tik taikiais tikslais.
V. Putino padarytą žalą bus sunku atitaisyti. Pernai įsigaliojusią Branduolinio ginklo draudimo sutartį ratifikavo 86 valstybės. Joje kalbama apie branduolinių ginklų uždraudimą. Tačiau šalys bijo likti labiau pažeidžiamos, nors kolektyvinis nusiginklavimas turėtų prasmės.
Nepaisant to, siekti ginklų kontrolės, dėmesingai tikrinant, kaip yra laikomasi sutartyje nurodytų sąlygų, tikrai verta. Rusija dabar gali laikytis atsargumo, tačiau aišku viena, kad ji yra gerokai nusilpusi. Branduolinių ginklų vystymas kainuoja didelius pinigus, tačiau šiuo metu Kremliui reikia atkurti savo prarastus konvencinius pajėgumus. Tuo metu Amerika, nepadarydama žalos savo šalies saugumui, galėtų atsisakyti antžeminių raketų mainais į Rusijos branduolinių karinių pajėgumų sumažinimą. Abi valstybės taip pat galėtų susitarti dėl techninių dalykų, pavyzdžiui, kilusio konflikto metu pasižadėti nesmogti branduolinei infrastruktūrai, o vėliau turėtų būti siekiama, kad šio susitarimo laikytųsi ir Kinija.
Derybos su Rusija būtų kur kas lengvesnės, jeigu V. Putino grindžiama branduolinė taktika patirtų nesėkmę, bet pradėti reiktų nuo užsitikrinimo, kad jis nesmogs Ukrainai. J. Bidenas neseniai paskelbė, kad Amerika neįžvelgia galimų ženklų, rodančių, jog Kremlius šiuo metu ruoštųsi panaudoti masinio naikinimo ginklą Ukrainos teritorijoje. Tačiau tokios valstybės kaip Kinija, Indija, Izraelis ir Turkija, turinčios galimybę pasiekti Kremlių, turėtų perspėti V. Putiną apie potencialų Amerikos įniršį, jeigu, neduok Dieve, Rusijos vadovas nuspręstų panaudoti branduolinį ginklą.
Tiesa, apsaugoti Ukrainą nuo galimos branduolinės atakos yra būtina, tačiau to nepakanka. Pasaulis taip pat turi užtikrinti, kad V. Putinas negaus naudos iš invazijos Ukrainoje, priešingai nei kad buvo 2014 m., kai Kremlius okupavo Krymą.
Jeigu V. Putinas pajaus, kad jo strategija pasiteisino, Rusijos vadovas ateityje branduolinio grasinimo retoriką gali pradėti naudoti kur kas dažniau. Be to, jeigu jis manys, kad NATO yra įbauginta Kremliaus grasinimų, priversti atsitraukti agresorę karo metu taptų dar sunkiau. Tuo metu kitos valstybės pasimokys iš tokių įvykių. Tam, kad V. Putino kariuomenė būtų priversta atsitraukti, Ukrainai svarbu perduoti pažangius ginklus, skirti finansinę paramą, o Rusijai taikyti naujas sankcijas.
Valstybės, kurios mano, kad karas Ukrainoje tiesiog praeis, neigia savo saugumo interesus. Tuo metu kitų šalių atstovai, tvirtinantys, kad Ukraina turi siekti paliaubų su Rusija tam, kad neįstrigtų ilgai trunkančioje kovoje, kurios ji neva nelaimėtų prieš ir taip nusilpusius rusų karius, negali būti labiau neteisūs.
Jei V. Putinas galvos, kad NATO stokoja ryžto, Rusija bus pavojinga. Jeigu jis manys, kad grasinimai branduoliniu ginklu atneša ne pralaimėjimą, o veido išsaugojimą, Rusija bus dar pavojingesnė nei bet kada.
