Naujausias „Diversity Development Group“, Lietuvos socialinių mokslų centro Sociologijos instituto Etninių tyrimų skyriaus bei „Media4change“ tyrimas parodė, kad Lietuvoje beveik 10 proc. išaugo priešiškumas rusams. Nenorinčių gyventi kaimynystėje su rusais skaičius pakilo nuo 6,2 proc. 2021-aisiais iki 16 proc. 2022 metais.
Tai yra dėl to, kad dalis visuomenės nedaro skirties tarp rusakalbių Lietuvos piliečių, gyvenančių mūsų šalyje dešimtmečiais ir Kremliaus režimo šalininkų. O tokios tendencijos yra liūdnos ir neraminančios, sako Tautinių mažumų departamento Tautinių mažumų politikos analizės ir informacijos skyriaus vedėja Vaiva Vėželytė-Pokladova.
„Vienos tautybės kaltinimas, kolektyvinės atsakomybės siekimas yra labai pavojingas reiškinys, ir tokių pavyzdžių istorijoje jau buvo. Tai veda į segregaciją, atskyrimą ir konfliktą, kuria pagrindą Putino propagandai skleisti melą apie išpuolius prieš rusakalbius Lietuvoje“, – teigia ji.
Užsienio politikos analitikas Marius Laurinavičius pažymi, kad augantis nepasitikėjimas rusais Lietuvoje yra natūrali mūsų visuomenės emocinė reakcija, nes rusai tiesiogiai susiję su karu.
„Tačiau tai nėra labai teisinga ta emocinė reakcija, nes vėlgi, kiekvieną atvejį reikėtų vertinti atskirai“, – sako ekspertas.
Apie tai kalba ir Lietuvoje gyvenantis rusas, „Layher Baltic“ vadovas Viktoras Voroncovas. Augantį nepasitikėjimą jis vadina neišvengiamu reiškiniu.
„Toks pyktis turi kažkokį pagrindą, nes Rusija pradėjo karą Ukrainoje. Normalu, kad visuomenė reaguoja į tai. Ir visada mes, Lietuvoje gyvenantys rusai, būsime tapatinami su Rusija. Čia neišvengiamas dalykas. Galbūt tie žmonės, kurie turi menkesnį išsilavinimą, žmonės, kuriuos paliečia karas, galvoja, kad mes esame ir truputį kalti, todėl ir nenori gyventi su mumis. Čia yra normalu“, – sako V. Voroncovas.
Toks požiūris neabejotinai kenkia vidiniam mūsų šalies socialiniam klimatui ir yra perspėjantis signalas.
„Be abejo, turime suprasti, kad karas Ukrainoje, kurio liudininkais ir emociniais dalyviais tapome visi, labai stipriai atliepia skaudžias Lietuvos patirtis ir todėl reaktyviai įtakoja gyventojų nuostatas čia ir dabar. Iškalbingi tyrimo rezultatai liudija visuomenės empatiją – ėmėme palankiau vertinti imigrantus (tapatindami juos su nuo karo bėgančiais ukrainiečiais) ir prasčiau – rusus (tapatindami su Rusijos piliečiais).
Tačiau būtina atskirti Lietuvoje gyvenančius rusus, Lietuvos rusakalbius, rusiškai kalbančius pabėgėlius, atvykstančius iš Baltarusijos ir Ukrainos nuo Kremliaus režimo šalininkų. Iš pateiktų apklausų rezultatų galima daryti išvadą, kad mūsų visuomenė dar nesugeba aiškiai atskirti ir identifikuoti šių žmonių“, – pažymi V. Vėželytė-Pokladova.
V. Voroncovo tvirtinimu, dauguma rusų Lietuvoje neremia karo ir V. Putino, bet linki ir padeda Ukrainai laimėti kovą ją remdami aukomis.
„Rusai Lietuvoje yra viena iš patriotiškiausių visuomenės dalių. Yra žmonės, kurie viešai kalba, kad yra nelojalūs Lietuvai. Tai tik keletas žmonių – Titovas ir t.t. Bet jie dažnai ir daug kalba, todėl susidaro įspūdis, kad visi taip mano. Bet pažiūrėkime į realybę – kiek rusų tarnauja kariuomenėje, kiek rusų tarnauja policijoje. Mes esame Lietuvos dalis, Lietuvos visuomenės dalis, o Lietuva – mūsų namai. Čia nėra tos penktosios kolonos. Aš labai dažnai pastebiu, kad tie, kurie nėra lojalūs Lietuvai, yra lietuviai pagal tautybę“, – nurodo V. Voroncovas.
Nepasitikėjimas Rusijos piliečiais, gyvenančiais Lietuvoje, jo įsitikinimu, greitu metu nustos augęs: „Pas mus labai subrendusi visuomenė. Man patiko Viktorijos Čmilytės-Nielsen reakcija. Ji iškart pasakė, kad mes esame visuomenės dalis, kuri niekada nebus tapatinama su Putinu. Praėjus 300 dienų nuo karo pradžios aš, kaip rusas, nepajaučiau neigiamo žvilgsnio, žodžio į mano pusę. Pas mus labai stipri visuomenė. Ir čia labai didelis pliusas, jei lygintumėmės su Latvija ar su Estija, kur trintis tarp tautinių mažumų yra didesnė“.
Kodėl nematome prieš režimą protestuojančių rusų Lietuvoje?
Rusai retai viešai pasisako prieš prezidento Vladimiro Putino veiksmus, nesukyla protestuoti ir Lietuvoje.
„Mano vertinimu, čia nėra nei [Vladimiro] Putino karas, nei vienas Putinas dėl to kaltas. Čia yra būtent Rusijos, kaip valstybės, ir rusų, kaip tautos karas. Aišku, kad ne visi kalti. Yra ten ir kovojusių, ir kovojančių prieš režimą, bet iš esmės tie, kurie nekovojo, net ir jeigu aktyviai nepalaiko režimo, jie yra bendrininkai“, – sako M. Laurinavičius.
V. Voroncovas pažymi, kad didelė dalis Lietuvoje gyvenančių rusų neturi nieko bendro su Rusija, todėl ir nemato pagrindo išeiti į gatves ir pasisakyti prieš karą pradėjusios valstybės veiksmus.
„Siūloma kalbėti, protestuoti, bet žmonės neturi pagrindo. Jie čia ne prie ko, nes jie neasocijuoja savęs su Rusija. Aš turiu labai daug pažįstamų jaunų rusų – 25-30 metų, kuriems Rusija yra visiškai svetima šalis. O tada klausimas, kodėl žmonės turi priimti svetimą gėdą arba eiti kažkur? Žmonės lietuviai, todėl jie kaip lietuviai daro tai, ką turi padaryti šioje situacijoje – remia Ukrainą“, – sako jis.
Kaip primena V. Vėželytė-Pokladova, savo palaikymą Ukrainai dar vasario pabaigoje pareiškė Tautinių bendrijų taryba, Lietuvos rusų bendruomenės, kultūros centrai, akademinė bendruomenė. Nesiskirstydami pagal tautybes rinko paramą, inicijavo įvairias akcijas. Vien Departamentas viešino daugiau nei 10 tokių tautinių bendruomenių pranešimų.
Ir pastebima dar vieną tendencija – Lietuvos tautinės bendruomenės viešojoje erdvėje yra labai mažai matomos, kol neatsiranda įtampa ar konflikto užuomazga.
„Departamentas inicijavo tyrimą apie medijoje vyraujančias tendencijas iki karo pradžios ir po. Paradoksalu, tačiau žiniasklaidos auditorijos elgsenos analizė indikuoja stiprią fiksaciją į tarptautinį (ypač, karo Ukrainoje) kontekstą ir nykstamai mažą susidomėjimą vietinėmis baltarusių ir ukrainiečių diasporomis. Ką daryti? Visų pirma, karo akivaizdoje gimusią empatiją ir susitelkimą nukreipti ir į kitatautį žmogų, kuriam Lietuva, buvusi namais, staiga tampa nesvetinga. Lietuvos rusai yra nuo seno Lietuvos teritorijoje gyvenanti bendruomenė, prisidėjusi tiek prie Lietuvos valstybingumo formavimo, tiek prie Nepriklausomybės atkūrimo“, — sako Tautinių mažumų departamento atstovė.
Anot jos, valstybės mastu būtina skirti dar didesnį dėmesį informacinei ir integracinei veiklai tautinių mažumų srityje – tiek skleidžiant informaciją bei didinant visuomenės informuotumą apie Lietuvos tautines bendruomenes, tiek stiprinant valstybinės kalbos mokymą, pilietiškumo ugdymą Lietuvos tautinėms mažumoms ir atvykstantiems pabėgėliams.
„Integracija yra dinamiškas, įvairius dalyvius suburiantis ir tarpusavio įsipareigojimus numatantis procesas. Laikmetis parodė, kad turime nuolat dėti pastangas, jog visi etninių, lingvistinių ir kultūrinių ar religinių grupių atstovai kurtų ir palaikytų bendrą pilietinę tapatybę. O tai yra didelis ir sudėtingas planas ne vienam dešimtmečiu“, – sako V. Vėželytė-Pokladova.
Ne visus priimtus sprendimus dėl rusų ir baltarusių vertina gerai
Nors nuo 2022 m. rugsėjo 19 d. Baltijos šalyse ir Lenkijoje įsigaliojo griežtesnė Rusijos piliečių atvykimo tvarka, iki to laiko nuo karo Ukrainoje pradžioje į Lietuvą įsileista daug rusų ir baltarusių. M. Laurinavičius tai laiko problema.
„Jeigu mes matytume iš tų, kurie čia atvažiavo, ne tik aktyvią kovą prieš režimą, bet ir pasmerkimą veiksmų, ko mes nematome, tada tas požiūris būtų ir kitoks. Čia labai natūralus emocinis vertinimas, kuris nėra teisingas, bet yra suprantamas“, – sako ekspertas.
Pasak eksperto, mūsų visuomenei pavojų gali kelti ne tik rusai, kurie gali remti režimą ir nutylėti. Net ir tarp nuo karo bėgančių ukrainiečių gali būti Rusijos infiltruotų agentų.
„Nesvarbu, ar tai yra rusas, baltarusis ar ukrainietis, ar lietuvis. Tarp jų gali būti ir Lietuvos piliečių, keliančių grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Kiekvieną atvejį reikia stebėti atskirai, o tų, kurie kelia net ir potencialią grėsmę, manyčiau, neturėtume įsileisti“, – sako M. Laurinavičius.
Gruodžio pabaigoje Seimas uždraudė Lietuvoje nuolat gyvenantiems Rusijos ir Baltarusijos piliečiams turėti ginklų. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininko Lauryno Kasčiūno iniciatyva į Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą įrašyta, kad ginklus Lietuvoje gali įsigyti ir turėti nuolatiniai gyventojai, išskyrus Lietuvos pilietybės neturinčius Rusijos, Baltarusijos piliečius
Anot jo, ši pataisa leis užkardyti bet kokias galimybes formuotis priešiškoms valstybėms palankioms diversinėms grupėms ir jų veiklai.
Pagal įstatymą, tie, kas jau turi tokių ginklų, įstatymui pradėjus galioti per metus privalėtų jų atsisakyti – parduoti, perdaryti ar perduoti policijos įstaigai, o jiems išduoti leidimai laikyti ginklus ar leidimai nešiotis ginklus būtų panaikinami. To nepadarius ginklai būtų konfiskuoti.
M. Laurinavičius šioms įstatymo nepritaria. Anot jo, tai yra bandymas spręsti problemą, apverčiant ją aukštyn kojomis.
„Problema yra ne ta, kad rusai ir baltarusiai turi ginklus. Jeigu Lietuvoje yra rusų ir baltarusių, kurie kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, jų paprasčiausiai privalo nebūti. O visiems kitiems, kurie nekelia grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui, jų diskriminacija ne tik nėra teisinga, bet ir skirtingai nuo „Dožd“ Latvijoje atvejo, nėra protinga.
Nes diskriminuoti ir susipriešinti su tais žmonėmis, kurie yra mūsų sąjungininkai arba kovojantys prieš režimą, jiems taikyti diskriminacines priemones, nėra išmintinga“, – užsienio politikos analitikas.
Ar egzistuoja gerieji rusai?
Klaidinga manyti, kad visi į Lietuvą atvykę ar čia nuolat gyvenantys Rusijos piliečiai yra pavojingi šaliai ir veikia prieš jos interesus. Būtina kiekvieną atvejį vertinti atskirai, nediskriminuojant žmonių pagal tautybę ar pilietybę.
„Todėl net įsileidimas, mano įsitikinimu, turėtų būti svarstant kiekvieną atvejį atskirai ir tik pagal jį sprendžiant. Čia nesvarbi nei tautybė, nei pilietybė. Tikrai ir Lietuvoje yra rusų, kurie kovai prieš Putino režimą įdeda gerokai daugiau nei didžioji dalis lietuvių. Jie yra normalūs europietiški žmonės, ir čia didelių klausimų dėl to nekyla.
Gerųjų rusų yra, tik tiek, kad nemaža dalis, net ir tos vadinamosios opozicijos serga imperinėmis ligomis. Nesvarbu, kad jie prieš Putiną ir prieš režimą, bet dažnai yra prasimušančių imperinių mąstymo dalykų. Nieko čia negalima apibendrinti, reikia žiūrėti kiekvieną atvejį atskirai“, – sako M. Laurinavičius.
Sprendimas buvo priimtas įvertinus kompleksinius pažeidimus, kurie buvo nustatyti paskutiniuoju metu: transliacijų metu nebuvo „bėgančios eilutės“ valstybine kalba, Krymo vaizdavimas žemėlapyje Rusijos teritorijos sudėtyje, Rusijos kariuomenės įvardijimas „mūsų armija“ ir galimas Rusijos kariuomenės palaikymas. Taip pat buvo įvertinta Latvijos saugumo tarnybos pateikta informacija, kurios turinio organizacijos atstovai nepaviešino.
„Mano įsitikinimu, Latvija pasielgė ne tik teisingai, bet ir išmintingai. Kai Latvijos įstatymus piktybiškai pažeidinėja Rusijos opozicijos kanalas ar bet koks juridinis vienetas, valstybė privalo reaguoti. Ir čia jau ne tik teisės viršenybės principas, kuris galioja visiems. Jeigu mes nereaguosime ir patys leisime Rusijos opozicijai pažeidinėti įstatymus, daryti nusikaltimus, puoselėti savo imperinio mąstymo idėjas, tada mes, net ir žlugus šitam režimui, susikursime naują mums pavojingą režimą. Manau, kad viskas buvo padaryta ne tik teisingai, pagal įstatymus, bet ir išmintingai, nes tas nuolaidžiavimas niekur neprives, nebent prie naujos katastrofos“, – įsitikinęs M. Laurinavičius.
Rusijos dezinformacija nukreipta ne tik į rusakalbius
Rusija metų iš metų įvairiais kanalais skleidžia dezinformaciją, kad Lietuvoje gyvenantys rusai yra engiami, diskriminuojami, kad šalyje egzistuoja „rusofobija“. Tokio tipo dezinformacija nukreipta ne tik į rusakalbius piliečius.
„Lietuvoje jos yra šiek tiek mažiau nei Latvijoje ir Estijoje. Bet kadangi Rusija visada savo dezinformacijos kampanijas taiko ne vienai šaliai, o grupėms šalių, tai čia yra tiesiog dezinformacijos kampanijos ir destabilizacijos valstybėse dalis. Priešiškumo kurstymas prieš nepriklausomas valstybes bent jau dalyje visuomenės, net jei ji ir maža, visada buvo Rusijos tikslas. Tai jie tą ir bando daryti. Viena dalis auditorijos, aišku, yra ta rusakalbė, kuri gyvena Baltijos šalyse, o kita dalis – užsienis.
<…> Kai kuriose šalyse vis dar pasigirsta įsivaizdavimų, apie Ukrainą, platinant nacių įvaizdį. Atsiranda ir Vakaruose tuo tikinčių. Dalis dezinformacijos prigyja, dalis ne, bet kuo daugiau tokių bombardavimų tokiomis žinutėmis, tuo daugiau Rusija pasiekia savo tikslų“, – nurodo M. Laurinavičius.
Ekspertas taip pat pažymi, kad Lietuvos visuomenė dezinformacijai atsparesnė nei Vakarų visuomenė: „Tik mes atsparūs esame toms netikroms naujienoms, apie kurias mes čia nuolat šnekame. Bet toms didžiosioms Rusijos dezinformacijos operacijoms nesame atsparūs, kartais jų net nepastebime“.
