Leibnizo instituto specialistams, kurie tyrinėja XX a. ir XXI a. laikotarpio istorinius įvykius, paviešinus dar vieną tomą, pavadinimu „Vokietijos Federacinės Respublikos užsienio politikos dokumentai“, paprastai į šią informaciją dėmesį stengiasi atkreipti tik ekspertai. Dažniausiai institutas pateikia itin didelės apimties informacijos šaltinius, į kuriuos yra įtraukiami Vokietijos užsienio reikalų ministerijos dokumentai, tad pateikiama sudėtinga informacija skaitytojams dažnu atveju neteikia didelio malonumo.
Tačiau šįkart susidomėjimas pateiktais faktais išties gali būti didelis. Naujame tome, į kurį buvo įtrauktos 1991 m. istorinės atmintinės, laiškai bei ataskaitos, liudija anksčiau neatskleistas detales apie NATO plėtrą į Rytus, taip pat Sovietų Sąjungos žlugimą bei Ukrainos nepriklausomybę. Atrodo, kad paviešinti dokumentai gali pakurstyti naujas diskusijas dėl Vokietijos politikos Sovietų Sąjungos ir Rusijos atžvilgiu per daugelį metų iki šių dienų.
Kritikai atskleistuose dokumentuose galės surasti daugybę įrodymų, kad vokiečiai jau seniai skyrė perdėtą dėmesį Maskvos interesams. Tačiau atlaidžios politikos Kremliaus atžvilgiu gynėjai, kurie iš šio dabartinio laikotarpio perspektyvos atrodo naiviai, dokumentuose taip pat atras tam tikrų argumentų, kurie apgina jų poziciją.
Šaltojo karo metais Vokietija Rytų Europos ir Sovietų Sąjungos atžvilgiu vykdė politiką, vadinamą „Ostpolitik“ ir čia dominavo du įtakingi asmenys: 16 metų Vokietijos kancleriu išbuvęs H. Kohlis, atstovavęs centro dešiniųjų Krikščionių demokratų sąjungai (CDU) ir taip pat vicekancleris, šalies užsienio reikalų ministras Hansas-Dietrichas Genscheris, atstovavęs Vokietijos verslo interesus ginančiai Laisvajai demokratų partijai (FDP).
Tiek H. Kohliui, tiek H. D. Genscheriui buvo 60 metų ir abu jie siekė užsitikrinti valdžią savo šalyje, o po Vokietijos susivienijimo jų politinė reputacija buvo pasiekusi aukštumas.
Nors 1991 m. Sovietų Sąjunga vis dar egzistavo, daugelis valstybių, priklausiusių sąjungai, siekė pasipriešinti Maskvai. Tačiau Vokietijos kancleris H. Kohlis manė, kad Sovietų Sąjungos iširimas būtų katastrofa, o kiekvienas, kuris bandys tai įgyvendinti, yra kvailys. Dėl šios priežasties H. Kohlis Vakaruose ragino pasipriešinti Ukrainos ir Baltijos valstybių nepriklausomybės paskelbimui bei atsiskyrimui nuo Sovietų Sąjungos.
Estiją, Latviją ir Lietuvą dar 1940 m. sovietų diktatoriaus Josifo Stalino paliepimu okupavo ir vėliau aneksavo Sovietų Sąjungos kariuomenė, bet Vakarų Vokietija aneksijos niekada nepripažino. Tačiau kai trys Baltijos valstybės nusprendė atsikratyti sovietinio jungo ir tapti nepriklausomomis, H. Kohlis 1991 m. įvykusio susitikimo metu su Prancūzijos prezidentu Francois Mitterrand‘u pasakė jaučiantis, kad Baltijos šalys renkasi „klaidingą kelią“.
Nors pats H. Kohlis stengėsi pasiekti, kad Vokietija kuo greičiau susivienytų, tąkart jis šventai tikėjo, kad Latvija, Estija ir Lietuva turėtų būti kantresnės kalbėdamos apie savo nepriklausomybę, be to, pripažino, kad šioms valstybėms reikėtų palaukti dar bent 10 metų. Buvęs Vokietijos kancleris taip pat svarstė, kad Baltijos šalys turėtų įgyti neutralių valstybių statusą (kaip kad tai padarė Suomija) ir netapti NATO bei Europos Bendrijos narėmis, o Ukraina bent jau iš pradžių turėtų likti Sovietų Sąjungoje tam, kad ši šalis galėtų egzistuotų vėliau.
Helmutas Kohlis stengėsi pasiekti, kad Vokietija kuo greičiau susivienytų, bet šventai tikėjo, kad Latvija, Estija ir Lietuva turėtų būti kantresnės kalbėdamos apie savo nepriklausomybę, be to, pripažino, kad šioms valstybėms reikėtų palaukti dar bent 10 metų.
Vis labiau aiškėjant, kad Sovietų Sąjungai gresia žlugimas, Vokietija pasisakė už Kyjivo prisijungimą prie konfederacijos su Rusija ir buvusioms sovietų respublikoms. Kaip rašoma paviešintuose istoriniuose dokumentuose, tuometinio Rusijos prezidento Boriso Jelcino 1991 m. įvykusio vizito metu susivienijusios Vokietijos sostinėje Bonoje H. Kohhlis Maskvos vadovui pasiūlė „daryti įtaką Ukrainos vadovybei“, kad ši prisijungtų prie sąjungos, mat Vokietijos diplomatai manė, kad Kyjivo valdžios atstovai demonstruoja savo „autoritarinius-nacionalistinius ekscesus“.
Tačiau referendumo metu, kuris iš viso užtruko dvi savaites, 90 proc. Ukrainos rinkėjų balsavo už šalies nepriklausomybę. Būtent tada H. Kohlis bei H. D. Genscheris pakeitė savo poziciją šiuo klausimu, o Vokietija tapo pirmąja Europos Bendrijos valstybe nare, kuri pripažino Ukrainos nepriklausomybę. Šios istorinės detalės tikrai gali sukelti tam tikrą nuostabą Kyjive, ypač vykstant Rusijos karinei invazijai šioje šalyje.
Vokietijos politika Rytų ir Vidurio Europos atžvilgiu irgi kelia tam tikrų klausimų. 1991 m. žlugus Varšuvos paktui, H. D. Genscheris, atsižvelgdamas į Sovietų Sąjungos susirūpinimą, pasitelkė daugybę triukų siekdamas užkirsti kelią Lenkijai, Vengrijai ir Rumunijai tapti NATO narėmis
Kaip atskleidžia 1991 m. vasario mėnesį išsakyti Vokietijos ambasadoriaus pastebėjimai, kai tik Rytų ir Vidurio Europos valstybės iškėlė idėją dėl prisijungimo prie Aljanso, Maskvoje ėmė formuotis kintančių nuostatų mišinys, esą valstybei neva gresia pavojus, atsirado izoliacijos baimė bei nusivylimas dėl buvusių broliškų valstybių nedėkingumo.
Tuo metu H. D. Genscheris susirūpino, kad ši susiklosčiusi situacija gali dar labiau paaštrėti, ir pareiškė, kad Rytų bei Vidurio europiečių siekis tapti NATO narėmis yra „ne mūsų interesas“. Pasak jo, valstybės turi teisę prisijungti prie Aljanso, tačiau pagrindinis dėmesys turėtų būti sutelktas į tai, kad „jos šia teise nepasinaudotų“.
Ar ši politinė pozicija atsirado tik iš atsargumo ir siekio užtikrinti taiką Europoje? O galbūt šie pastebėjimai tiesė naujus kelius Maskvos įtakos plėtrai „Rytų Europos valstybių sąskaita“, apie ką visai neseniai kalbėjo Vokietijos socialdemokratas Michaelas Rothas?
Bundestago užsienio reikalų komiteto pirmininkas M. Rothas dabar siūlo įsteigti komitetą, galintį ištirti Vokietijos ir jo atstovaujamos Socialdemokratų partijos (SPD) galimai padarytas klaidas, ypač susijusias su „Ostpolitik“.
M. Rothas mano, kad Vokietija de facto neigė savo kaimyninių valstybių suverenitetą, tiesiogiai atkreipdamas dėmesį ir į Berlyno politiką pastaraisiais metais. Tačiau ar analizė turėtų aprėpti ir ankstesnius istorinius įvykius iki pat H. Kohlio bei H. D. Genscherio valdymo eros laikų?
Įdomu ir tai, kad Vokietijos vykdyta „Ostpolitik“ yra kritikuojama nuo pat Vokietijos susivienijimo iki dabar. Nepasitenkinimą reiškia ir pati Rusija, kuri apkaltino Vakarus sulaužius pažadą, esą NATO nesiplės į Rytus.
Reikia pabrėžti, kad kai kurie paviešinti istoriniai dokumentai gali būti panaudoti Rusijos prezidento Vladimiro Putino ir jo šalininkų kaip ginklas šiuo metu vykstančiame propagandiniame kare. Taip yra dėl to, kad kai kuriais atvejais H. D. Genscheris bei kiti aukšto rango diplomatai derybose „Du plius keturi“ dėl Vokietijos susijungimo užsimena apie pažadą, kad NATO nevykdys tolimesnės plėtros į rytines Europos valstybes.
Rusijos politikai ne vieną dešimtmetį tvirtina, kad toks susitarimas iš tiesų egzistuoja, o Kremliaus autokratas V. Putinas, pasitelkdamas šį argumentą, bandė pateisinti savo karinę invaziją Ukrainoje, tačiau pati Maskva dar 1997 m., nors ir nenoriai, tačiau NATO-Rusijos pasirašytame steigimo akte patvirtino Aljanso plėtrą į Rytus.
Kaip viskas vyko:
- 1999 m. kovo 1 d. H. D. Genscheris JAV pareiškė, kad Vokietija prieštarauja NATO tolimesnei plėtrai į Rytus, argumentuodamas tuo, kad per derybas „Du plius keturi“ sovietams buvo pažadėta, jog NATO nesiplės į Rytus.
- Po 6 dienų Vokietijos užsienio reikalų ministerijos politikos direktorius Jurgenas Chrobogas susitikimo metu su Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir JAV diplomatais atkreipė dėmesį į derybose „Du plius keturi“ susiformavusį požiūrį, kad sovietų kariuomenės išvedimas iš Vakarų teritorijų negali būti naudojamas savo naudai“.
- Balandžio 18 d. H. D. Genscheris savo kolegai papasakojo, ką jis pasakė sovietams: „Vokietija nori likti NATO nare net ir po šalies susijungimo. Mainais už tai, kad NATO nevykdys plėtros į Rytus“.
- Spalio 11 d. H. D. Genscheris susitiko su savo kolegomis iš Prancūzijos ir Ispanijos – Rolandu Dumas ir Francisco Fernandezu Ordonezu. Susitikimo protokole buvo įrašyti H. D. Genscherio pareiškimai dėl Vidurio ir Rytų Europos šalių (VRE) ateities:
„Mes negalime pritarti VRE valstybių narystei NATO (nuoroda į sovietų reakciją ir derybose 2+4 duotą pažadą, kad NATO nesiplės į Rytus). Svarbus kiekvienas žingsnis, kuris galėtų stabilizuoti situaciją tarp VRE ir SS (SS reiškia Sovietų Sąjungą)“.
H. D. Genscheris savo ruožtu stengėsi nukreipti Vidurio ir Rytų Europos valstybių norą įstoti į NATO ir ieškojo galimų alternatyvų, kurios taip pat būtų priimtinos ir Sovietų Sajungai. Dėl šios priežasties buvo suformuota Šiaurės Atlanto bendradarbiavimo taryba, kurioje visos buvusios Varšuvos pakto valstybės galėtų išreikšti savo nuomonę.
„Iš pradžių buvusios Varšuvos pakto valstybės siekė tapti NATO narėmis, tačiau jos buvo atkalbamos nuo šio žingsnio konfidencialių diskusijų metu“, – teigė H. D. Genscheris.
Vokietijos atstovai netgi kurį laiką buvo už tai, kad NATO savo ruožtu paskelbtų deklaraciją, pabrėžiančią, kad Aljansas nesiplės į Rytus. Tačiau kai Vokietijos užsienio reikalų ministras 1991 m. gegužę apsilankė Vašingtone ir išgirdo, jog tolimesnės NATO plėtros negalima atsižadėti ateityje, jis greitai atsitraukė nuo savo nuomonės bei pabrėžė, kad nepritaria „galutinei deklaracijai“. Visgi de facto atrodo, kad Vokietijos atstovas siekė išvengti Aljanso plėtimosi į Rytus.
Bonos mieste, kuris laikinai tapo susivienijusios Vokietijos sostine, vyravo pozityvaus pasitikėjimo savimi nuotaikos – Šaltasis karas baigėsi, Vokietija susivienijo, o H. Kohlis ir H. D. Genscheris padėjo pamatus Europos Bendrijos persiformavimui į Europos Sąjunga.Vokietijos kancleris H. Kohlis tąkart taip pat įžvelgė ir istorinę galimybę plėtoti tolimesnius santykius su Sovietų Sąjunga.
„Galbūt dabar galėsime ištaisyti tai, kas nutiko blogo šiame amžiuje“, – sakė H. Kohlis.
Kancleris tikėjosi, kad po Antrojo pasaulinio karo, nusinešusio milijonus žmonių gyvybių, bei Vokietijos padalijimo dabar su Maskva pavyks atversti naują politinių santykių skyrių.
Tuo metu Sovietų Sąjungai vadovavo komunistas Michailas Gorbačiovas, kuris buvo laikomas idealistu ir reformų šalininku. Nuo to laiko, kai griuvo Berlyno siena, vokiečiai reiškė didelį susižavėjimą M. Gorbačiovu.
„Jei vokiečiai padėtų Sovietų Sąjungai, tai pirmiausiai iš dėkingumo M. Gorbačiovui, kuris vaidino didelį vaidmenį suvienijant Vokietiją“, – taip teigė buvęs Vokietijos kancleris.
Faktas, kad M. Gorbačiovas visomis išgalėmis siekė užkirsti kelią NATO plėtrai Vidurio ir Rytų Europoje, Vokietijoje neturėjo didelės reikšmės dėl egzistavusios pagarbos sovietų lyderiui.
H. Kohlis vėliau netgi pripažino, kad buvo vos ne geriausias M. Gorbačiovo advokatas, abu lyderiai vienas į kitą kreipdavosi neoficialiai, perduodavo sveikinimus savo žmonoms bei šnekučiuodavosi telefonu.
H. Kohlis savo ruožtu siekė, kad viso pasaulio žmonės palaikytų „Mišą“ ir jo vykdomą politiką. Buvęs Vokietijos kancleris taip pat padėjo užtikrinti, kad Sovietų Sąjungos lyderis M. Gorbačiovas būtų pakviestas dalyvauti G-7 viršūnių susitikime. Skaičiuojama, kad, vadovaujant H. Kohliui, Vokietija išsiuntė bene daugiausiai paramos Maskvai.
Vokietijos kancleris tuo metu buvo itin sunerimęs, kad M. Gorbačiovo priešininkai sovietų kariuomenėje, slaptosiose tarnybose ar kitose institucijose sieks jį nuversti iš posto, tačiau vienas iš bandymų surengti pučą žlugo 1991 m. rugpjūčio mėnesį. Rusijos viceprezidentas Genadijų Janajevas kartu su kitais savo bendražygiais tąkart sulaikė M. Gorbačiovą, tačiau dėl masinių demonstracijų, kariuomenės dalinių atsisakymo paklusti įsakymams ir tuometinio Rusijos prezidento Boriso Jelcino pasipriešinimo pučas žlugo, o M. Gorbačiovas toliau ėjo buvusias pareigas.
Dabar sunku įsivaizduoti, kas galėjo nutikti, jeigu sovietų kariuomenė būtų paklususi G. Janajevui. Tuo metu šimtai tūkstančių karių vis dar buvo dislokuoti Rytų Vokietijoje, o papildomi kariniai daliniai laukė, kada galės išvykti iš Lenkijos ir Čekoslovakijos. Vokietijos užsienio reikalų ministerijos dokumentuose galima įžvelgti, kad vienas pagrindinių Vokietijos politinių tikslų buvo sovietų kariuomenės išvedimas.
Be to, taip pat itin didelį pavojų tuo metu kėlė ir maždaug 30 tūkst. branduolinių galvučių. „Branduolinis saugumas Sovietų Sąjungos teritorijoje yra pats svarbiausias klausimas visam pasauliui“, – Bonoje sakė Vokietijos užsienio reikalų ministras.
Žvelgiant iš šios perspektyvos, paviešinti dokumentai rodo, kad bet koks M. Gorbačiovo politinės galios susilpnėjimas negalėjo būti net svarstomas. Tas pats galiojo ir kalbant apie Sovietų Sąjungą, kurią M. Gorbačiovas stengėsi sulaikyti nuo subyrėjimo.
H. Kohlis bei H. D. Genscheris tikėjo tam tikra „domino teorija“, kuri tarsi teigė, kad jeigu Baltijos valstybės atsiskirs nuo Sovietų Sąjungos ir sieks nepriklausomybės, tokiu pat keliu žengs ir Ukraina, tad vėliau visai sąjungai grėstų žlugimas, o tai būtų nuvertę ir M. Gorbačiovą.
Kaip tik panašus scenarijus ir susiklostė 1991 m. Tačiau H. Kohlis abejojo, ar Sovietų Sąjungos žlugimas bus taikus, mat, jo manymu, Rusijoje galėjo grėsti pilietinis karas, kaip kad Jugoslavijoje.
Eduardas Ševardnadzė įspėjo vokiečius, kad jeigu Sovietų Sąjunga subyrės, vieną dieną Rusijos vadovu gali tapti „fašistų lyderis“, kuris įsakytų susigrąžinti Krymą.
Ilgametis Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministras, M. Gorbačiovo kolega Eduardas Ševardnadzė Vokietijos užsienio reikalų ministro H. D. Genscherio vizito metu įspėjo vokiečius, kad jeigu Sovietų Sąjunga subyrės, vieną dieną Rusijos vadovu gali tapti „fašistų lyderis“, kuris įsakytų susigrąžinti Krymą. Būtent dabartinis Rusijos prezidentas V. Putinas daugiau kaip po dviejų dešimtmečių aneksavo Krymą.
1991 m. H. Kohlis netgi svarstė, kad pavojinga nacionalizmo forma, kuri susiformavo Rytų Europoje po Pirmojo pasaulinio karo gali vėl staiga atgimti, be to, buvęs Vokietijos kancleris tikėjo, kad jei Baltijos valstybės atkurs savo nepriklausomybę, prasidės nauji nesutarimai su Lenkija, mat ši šalis 1920 m. nesutarė su Lietuva.
Pagrindinė išvada, kurią siekė nubrėžti H. Kohlis, buvo ta, kad „Sovietų Sąjungos žlugimas negali būti mūsų šalies interesas“.
Nepaisant išsakytų pastebėjimų, Baltijos valstybės, įskaitant ir Ukrainą, iškovojo savo nepriklausomybę, tad greičiausiai niekada nebus galima pasakyti, ar H. Kohlio teiginiai buvo klaidingi, ar tiesiog latviams ir lietuviams pasisekė, jog jų kelias nepriklausomybės link buvo pakankamai taikus.
Daugelis Vakarų sąjungininkių susiklosčiusioje situacijoje buvo linkusios užtarti Vokietiją. Tąkart Prancūzijai vadovavęs F. Mitterrand’as netgi viešai skundėsi dėl Baltijos valstybių veiksmų, sakydamas, kad „negalima rizikuoti viskuo, ką pasiekėme [kartu su Maskva], vien tam, kad padėtume valstybėms, kurios prieš 400 metų net neegzistavo“. Net buvęs JAV prezidentas Geroge’as H. W. Bushas, griežtas realistas, išreiškė pasipiktinimą Baltijos valstybių valia siekiant tapti nepriklausomomis valstybėmis.
Užsitęsusi Vokietijos draugystė su Kremliumi H. Kohlį privertė užmerkti akis ir nepastebėti netgi nusikaltimo, kai 1991 m. sausio 13 d. sovietų pajėgos, norėdamos numalšinti žmonių mitingą dėl nepriklausomybės siekio, įsiveržė į Lietuvos sostinę Vilnių ir šturmavo televizijos bokštą bei kitus pastatus. Per šį sovietų kariuomenės įsiveržimą gindami televizijos bokštą žuvo 14 beginklių civilių, dar šimtai žmonių buvo sužeisti.
Protestai iš Bonos pusės tąkart atrodė labai neentuziastingi.
Prabėgus vos kelioms dienoms nuo smurto H. Kohlis bei M. Gorbačiovas situaciją aptarė telefonu, skambučio klausėsi ir dar vienas diplomatas, kuris pastebėjo, kad Sovietų Sąjungos vadovas bei Vokietijos kancleris apsikeitė „nuoširdžiais sveikinimais“. M. Gorbačiovas kalbėdamas telefonu skundėsi, kad nebuvo įmanoma judėti pirmyn „be tam tikrų griežtų priemonių“ panaudojimo – atrodo, jis kalbėjo apie įvykius Vilniuje.
H. Kohlis Sovietų Sąjungos lyderiui atsakė: „Politikoje kiekvienas turi būti atviras galimoms alternatyvoms. Svarbiausia, kad pagrindinis užsibrėžtas tikslas neliktų nuošalyje“. M. Gorbačiovas, reaguodamas į šiuos H. Kohlio pastebėjimus, pabrėžė labai vertinantis kanclerio išsakytą poziciją.
Remiantis paviešintais istoriniais įrašais, žodis „Lietuva“ taip ir nebuvo nė karto ištartas, o M. Gorbačiovo vaidmuo Sausio 13 d. įvykiuose lieka iki galo neaiškus.
