Nors, kaip pasakoja, pagal kilmę yra žemaitis nuo Telšių, likimas taip suklostė, kad po tremties pagal paskyrimą atvykęs dirbti į Pasvalį čia praleido 60 metų.
„Pagal paskyrimą atvykau į Pasvalį 1964 m. Tai yra mano pirma ir paskutinė darbovietė. Iš viso nedaug: darbo stažas – tik 60 metų! Vienoje vietoje Pasvalyje ir dirbu – iš pradžių Pasvalio ligoninėje, po to atsiskyrė poliklinika, tai dabar pirminiame sveikatos centre ir esu“, – pasakoja A. Sudavičius.
Nesunku nei dirbti, nei gyventi
Nors sulaukė solidaus amžiaus, gydytojas sveikata nesiskundžia ir sako, kad svarbiausia gyvenime – nusiteikimas.
„Jau išlenda šiokių tokių sveikatos problemų, bet dirbu, nesiskundžiu, gyvenime esu optimistas, gerai nusiteikęs, man nesunku nei dirbti, nei gyventi“, – gyvenimo filosofija dalinasi ilgą patirtį sukaupęs daktaras.
Tiesa, tarp pacientų netruko pasklisti nerimą kelianti žinia, kad jų ilgametis gydytojas susiruošė nebedirbti.
„Turiu pagal vidaus ligų gydytojo normą prisirašiusių pakankamai pacientų, nė vienas neišeina, nors ir amžius garbus. Visi teiraujasi, ar šiais metais neišeisiu, jau yra pasklidusi žinutė, kad nebedirbsiu“, – sakė A. Sudavičius.
Paklaustas, ar tokiems gandams yra pagrindo, gydytojas neslepia, kad šiuo metu nusprendęs licencijos nebeprasitęsti, nors dar ir turi laiko persigalvoti ir pasiruošti.
„Bet pats nebenoriu, pakanka. Nors neturiu problemų nei su pacientais, pažįstu visą rajoną. Esu nekonfliktinis žmogus, dirbti buvo nesunku. Darbą mėgstu nuo pat pradžių, gerbiu žmones, jie atitinkamai gerbia ir mane“, – tęsė jis.
Atsimena net mergautines pavardes
Nusipelnęs Lietuvos gydytojas pasakojo beveik visus pažįstantis pavardėmis, žino, kur gyvena.
„Dar ir moterų mergautines pavardes atsimenu. Dėl to lengviau ir dirbti, ir bendrauti“, – sakė jis.
Pasvaliečiai daktarą puikiai atpažįsta ir gatvėje, ir parduotuvėje. Vis tik jis juokauja – jei pats sveikinasi su visais, atsako pusė.
Bėdos kaip ir visur – gimstamumas mažėja, o vyresni miršta. Moterys dabar streikuoja – nenori gimdyti.
„Toks charakteris, aš sveikinuosi su visais. Tie, kurie pažįsta artimiau, ir pakalbina, pasiklausia, ką daryti, kada būsiu, sakau, gatvėje aš negydau, ateikite kad ir ryt, poryt, eilių neturiu, priimu visus – skubius, susirgusius, karščiuojančius tą pačią dieną, niekam neatsakau. Pas mane lengva prieiti, gal ir dėl to pacientai nenori pabėgti, palikti“, – pasakojo A. Sudavičius.
Kai kuriuos pacientus jis išlydi ir į paskutinę kelionę: „Dar dažnai nueinu aplankyti į laidotuves, pareiškiu užuojauta, ypač pas tuos, su kuriais artimiau bendravom, vyresnio amžiaus, daug metų gydėsi...“
Moterys gimdyti nenori, o seni išmiršta
Pašnekovas apgailestavo, kad per tiek metų laikai pasikeitė. Kai tik atvažiavo dirbti, rajone buvo 44 tūkst. gyventojų, o dabar – tik 23 tūkst.
„Žmonių perpus sumažėjo. Ir pas mus prisirašiusiųjų poliklinikoje sumažėjo, nes yra įsikūrę du privatūs kabinetai, ir natūraliai gyventojų mažėja. Mūsų kaimiškas, derlingas rajonas, bet žmonių mažėja. Bėdos kaip ir visur – gimstamumas mažėja, o vyresni miršta. Moterys dabar streikuoja – nenori gimdyti.
Kai atvažiavau, gimstamumas mūsų rajone buvo apie 600, o dabar – tik 60. Dabar gimdo kitur ar išvis nebegimdo. Ligoninėje nebėra nei gimdymo, nei vaikų ligų skyriaus, neseniai uždaryti“, – konstatavo A. Sudavičius.
Pacientai ateina ir išsipasakoti
Paklaustas, kaip per tiek laiko pasikeitę pacientai, pašnekovas teigė, kad pasitaikę visko, tačiau didelių pykčių pavyko išvengti.
„Poliklinikoje vyrauja vyresnio amžiaus pacientai – jie pas gydytojus kreipiasi dažniau dėl vaistų ir nusiskundimų, ir ligos tada dažniau prikimba. Kiti gal ir nori pabendrauti, išsipasakoti. Sakau, atėjote su lazda, kodėl ją palikote? Sako: „Užmiršau“ (juokiasi). Ir dėl to pagausėjo gyventojų – reikia bendrauti, užjausti, neatsakyti“, – kalbėjo jis.
Šiandien medikams vis garsiau pasiskundžiant, kad kai kurie pacientai peržengia ribas, net yra agresyvūs, A. Sudavičius pastebi panašių tendencijų.
„Yra tokių, bet, kaip sakau, kai esu vyresnis, visi mane žino, pažįsta, su manimi gal taip nebendrauja. Būna, pareiškia pretenzijų – kodėl nepadėjo, kodėl nepasveikau? Gal ne tuos vaistus skyrėt? Prašo siuntimų pas kitus gydytojus, galime juos dabar rašyti visur – į antrą, trečią lygį, neatsakome – prašau. Bet kai jau rašau siuntimą, tada pagalvoja, ar reikia vykti.
Yra pretenzijų ir dėl nedarbingumo – nori tęsti, klausia, kodėl biuletenio neduodu – negi gaila? Tai melavimų, piktnaudžiavimų būna. Ypač kurie nerimtai dirba, keičia darbovietes, neranda ramybės gyvenime. Kasdien nuo 7 ryto dirbu, tai pasitaiko tokių, bet kad taip piktai, grubiai, su dideliais nesklandumais, neturėjau“, – pasakoja gydytojas.
Pašnekovas svarstė, kad kaimo žmonės paprastesni, nuoširdesni, dėl to ir dirbti lengviau: „Mieste gal labiau su charakteriais, daugiau suirzę, streso daugiau, nesklandumų darbe, gatvėje. O vyresnio amžiaus žmonės kuklesni, mandagesni ir nuoširdesni, iš dūšios.“
Pacientams rekomenduoja vyresnius gydytojus
Pašnekovas patvirtino, kad rajonuose labai trūksta gydytojų, tačiau tuo pačiu džiaugėsi, jog ateina ir nauja pamaina.
„Yra dabar pas mus atvykę iš Vilniaus, Panevėžio, ir viena ukrainietė. Taigi turime tris naujus vidutinio amžiaus vidaus ligų arba šeimos gydytojus. Tai bus kam perduoti darbus. Nors paklausa tikrai yra, ir internete paskelbta, kad trūksta. Bet visur trūksta darbuotojų – ir vidurinio personalo, ir gydytojų“, – konstatavo jis.
Paklaustas, ką manantis apie tuos pacientus, kurie išskirtinai labiau nori patekti pas vyresnius, o kiti – kaip tik jaunesnius gydytojus, A. Sudavičius sako pats mieliau einantis pas jau kiek daugiau patirties sukaupusį specialistą:
„Bet jei nukreipiu pas specialistą, klausiu paciento, koks gydytojas buvo – jaunas ar ne? Sako, vyresnis, atsakau, kad labai gerai. Reiškia, su patyrimu. Neneigiu, kad jaunas blogiau išmano, bet dar jaunas, patyrimo trūksta. Asmeniškai eisiu pas tokį, kuris dirba 10–15 metų. Vyresniam norisi pas vyresnį. Jaunas turi gal ir daugiau žinių, bet yra dar gyvenimo praktika. Bet savo pacientams patariu, kad gydytojas būtų vyresnis.“
Nors daug medikų dabartinę sveikatos sistemą peikia dėl per didelio biurokratizmo, nuolat stringančios e.sveikatos, ilgametis gydytojas tikina, kad dabar kaip tik yra paprasčiau.
Reikia mokėti bendrauti su pacientais, daugiau nuoširdumo, paprastumo. Aišku, ir nuo charakterio priklauso – kaip tu su kitais elgiesi, taip ir su tavimi. Bet dirbant ne tiek fiziškai pavargstama, kiek emociškai, psichologiškai.
„Dabar pereinama prie interneto, tai, man atrodo, dabar lengviau yra, paprasčiau, nebereikia rašyti ambulatorinės kortelės. Išmesti, aišku, jų negalime, reikia pažiūrėti, kas buvo prieš 15–20 metų, internete to nėra. Ir pacientams tyrimams, siuntimams nebereikia turėti popierinių tyrimų, užtenka elektroniniu būdu. Taip kad nesiskundžiu dėl nieko ir nesiskųsiu“, – teigė Pasvalio pirminės sveikatos priežiūros centro gydytojas.
Vitaminų ieškoti siūlo turguje, o ne vaistinėje
Nors ne vienas ir daug jaunesnis medikas pasiskundžia, kad trūksta energijos ar jau šlubuoja sveikata, gydytojas stebuklingų receptų, kaip ilgai išlikti darbingu ir gyvybingu, neturi.
„Reikia mokėti bendrauti su pacientais, daugiau nuoširdumo, paprastumo. Aišku, ir nuo charakterio priklauso – kaip tu su kitais elgiesi, taip ir su tavimi. Bet dirbant ne tiek fiziškai pavargstama, kiek emociškai, psichologiškai. Ir aš kiek po pietų pavargstu, bet iš ryto nieko nejauti, malonu dirbti, neprisimenu, kas blogo įvyko, žiūriu teigiamai. Reikia sugebėti pačiam būti paprastam, mylėti darbą, pacientus, ne tik gerbti“, – samprotavo šešis dešimtmečius pasvaliečius gydantis medikas.
Kalbėdamas apie sveikatą, pašnekovas taip pat pabrėžė profilaktikos, prevencinių programų svarbą. Pasak jo, dabar puikios galimybės išsitirti laiku, o ne laukti, kol susirgsi. Gydytojas vardijo ir gyvenimo kaimiškoje vietovėje privalumus, prie žemės, kur gali ir savo obuolį, ir morką išsiauginti.
„Kai mokiausi, daug metų sakydavo, kad vitaminus reikia pirkti ne vaistinėje, o turguje. Tai daržovės svarbu. Kolektyviniai sodai prisideda prie sveikatos – ne tik gėles, bet ir vaismedžius, daržoves augini, bet prisideda ir fizinis darbas. Jis žmogaus negadina, sveikata nuo to neblogėja. Sergama tada, kai neturi darbo. Ir psichologiškai labiau pavargstama nuo nedarbo. Aišku, ir nuo charakterio daug kas priklauso, yra ir paveldėjimas iš šeimos“, – kalbėjo A. Sudavičius.
Pats gydytojas laisvalaikiu mėgsta medžioti, taip pat kartu su žmona puoselėja gėles, ypač bijūnus, kurių augina ne vieną rūšį.
Gydytoju tapo neplanuotai
Pasiteiravus, kaip apskritai nusprendęs tapti gydytoju, pašnekovas sako, kad tiesiog taip gyvenimas suklostęs.
„8 metų buvau išvežtas už Uralo, ten praleidau 12 metų. Tėvukas dirbo darbininku prie ligoninės, tai taip nulėmė gyvenimas, kad atsidūriau tarp medikų, susibendravau. Nors buvau tremtinys, mokiausi neblogai, nebuvo sunku įstoti.
Įstojau, pasimokiau, paskui Lietuvoje pusę mokslų baigiau. Tikrai nesigailiu, gerbiu ir didžiuojuosi savo amatu. Darbo čia visada bus ir būsi reikalingas“, – sakė A. Sudavičius.
