Atvykus į Žalgirio kliniką gydytojas pasitinka ne baltu chalatu ar žalia chirurgo apranga, o vilkintis juodai. Kaip juokauja, jei jau gydytojai pravardžiuojami žudikais baltais chalatais, norisi atvirkštinio efekto – kad viskas būtų gerai ir tokio epiteto klijuoti nereikėtų.
Pradėjęs nuo odontologijos studijų, o vėliau burnos, veido ir žandikaulių chirurgu tapęs D. Matkevičius mokslams paskyrė net 17 metų, tačiau patikina, kad dabar yra ten, kur geriausiai jaučiasi.
„Pasirinkimas būna įdomus – iš pradžių atrodo, kad odontologu nori būti, o paskui – ir mediciną baigti. Tai čia vienintelė tokia specialybė, kur galima tą suderinti. Nes dabar neįsivaizduoju, kaip galėčiau būti odontologas. O kai dar baigiau ir mediciną, visiškai pasijaučiau savo rogėse“, – pasakoja jis.
Ne tik Priėmimo skyriui vadovaujantis, bet ir prieš kelias savaites Žalgirio klinikos direktoriumi tapęs gydytojas sako, kad atsidūrė lyg kitoje barikadų pusėje, tad nori padaryti viską, kad darbas specialistams lengvėtų, o paslaugos pacientams – gerėtų.
Apie darbo Priėmimo skyriuje realijas, neeilinį atvejį iš Ukrainos ir kas padeda chirurgui ištverti ilgas operacijas – naujienų portalo tv3.lt interviu su Žalgirio klinikos vadovu, burnos, veido ir žandikaulių chirurgu Daliumi Matkevičiumi.
Atrodytų, žiemą, kai žmonės ne taip dažnai noriai iškiša nosį į lauką, važinėja dviračiais ar juo labiau paspirtukais, burnos chirurgams turėtų pristigti darbo. Toks įsivaizdavimas, matyt, klaidingas?
Situacija dėl paspirtukų šiaip labai gerai susitvarkė dar prieš žiemą. Turime gerą rezultatą – traumų sunkumas yra sumažėjęs, jos yra lengvos, kažkokių didelių rekonstrukcijų daryti nereikia, Daugumai užtenka ambulatorinio gydymo, ženkliai yra sumažėję stacionarizuotų pacientų.
Tačiau šią žiemą ir rudenį vėl padaugėjo veido kaulo lūžių dėl smurtinių sužalojimų. Jei per pandemiją ir popandeminiu laikotarpiu jų buvo sumažėję, dabar vėl grįžo įprasti skaičiai ir jų kiekis daugėja, tad operacijų nemažėja.
Šiaip mes turime du Priėmimo skyrius. Vienas jų yra medicininės krypties, kur suteikiama visa veido ir žandikaulių chirurginė pagalba – tai yra veido traumos, žandikaulių, kaktikaulių, akiduobių dugno, skruostakaulių lūžiai. Kitaip sakant, viskas, kas apima veidą ir kaklą. Taip pat skubi pagalba teikiama esant išplitusiam pūlingam procesui, kuris apima veidą, kaklą, grynuosius kaklo audinius.
Taip pat čia patenka asmenys su visomis kitomis patologijomis, kurios susijusios su bendrąja medicina, – augliais, kraujavimais po operacijų stacionare. Čia atsiduria ir tie pacientai iš gatvės, kurių sužalojimai yra susiję su minkštųjų audinių traumomis, žaizdomis, tyčiniais sužalojimais veide ir kakle.
Kai kas pasirinko lengvesnį kelią privačiame sektoriuje, o tie, kurie norėjo ekstrymo ir sudėtingų darbų, ko privačiame sektoriuje negali patirti, kaip juokaujame, spręsti olimpiadinius uždavinius, liko čia ir kaip gydytojai labai ištobulėjo.
Kitas skyrius yra susijęs su odontologinės krypties traumomis ir skausmais. Tai yra dantų skausmai, pūliniai aplink dantis, kraujavimo stabdymas, kas susiję su danties procedūromis – po implantacijos, kaulo priauginimo.
Žalgirio klinika šiaip vienintelė įstaiga Lietuvoje ir Baltijos šalyse, kuri turi ir odontologus, ir medicinos gydytojus po vienu stogu – taigi teikiamas kompleksinis gydymas. Jei žmogus susilaužo dantį, veido kaulus, visa specialistų sinergija užtikrina, kad pacientui nereikės blaškytis po miestą ar kitus miestus.
Jaučiasi atsidūręs kitoje barikadų pusėje
Nestinga atsiliepimų ir apie nekokias patirtis šioje įstaigoje...
Visko teko girdėti – kad čia esą tik narkomanai, kaliniai, girtuokliai gydomi... Tačiau čia kreipiasi labai išprusę ir kultūringi žmonės. Kai jie čia pakliūva iš tokių įstaigų, kur jau esą kaliniai, alkoholikai nesilanko, supranta, kad čia nėra taip blogai, kaip buvo piešiama. Bet viskas suprantama, nes esame viena tokia įstaiga, ir kai visi kartoja, kad ten baisu, tada kažkam taip ir atrodo – tai vėl yra negražūs žaidimai, negalima taip kategoriškai teigti. Galime tada tuomet patys sakyti, kaip privačiose įstaigose yra blogai, kompetencijos trūkumas ir panašiai, bet taip nedarome.
Kaip darbą pakeitė neseniai gautos naujos pareigos – suspėjate būti ir gydytoju, kuris suskambus telefonui bėga tiesiai į operacinę, ir įstaigos vadovu?
Atėjus, jei galima taip sakyti, iš kitos barikadų pusės ir matant tam tikrus niuansus, atsiradus daugiau administracinių pareigų, darbą taip ir dėliojiesi, kad išspręstum tuos momentus, kurie galbūt trikdo sklandų darbą. Galvoji, kaip žmogui pagerinti proceso sklandumą, kiek įmanoma paslaugų spektrą praplėsti arba kažkur pastiprinti. Norėčiau taip viską susistyguoti, kad įstaiga veiktų kaip laikrodukas. Ir kiekvieną dieną ryte ateidamas į kabinetą galvoju, ar viską padariau, kad mūsų mažas sraigtelis dirbtų tvarkingai.
Bet jei yra skubi operacija, turime neeilinį atvejį, bet kokie planai griūna ir vadovavimo darbas nutrūksta. Bet susitvarkome ir toliau tęsiame administracinius darbus. Aišku, nesu vienas, turime didelę komandą, stiprių veido ir žandikaulių chirurgų, kurie, nepaisant to, kokie vėjai blaškė ir visokių nuogąstavimų buvo, kad ši įstaiga bankrutuos, reikės išsivaikščioti, liko kaip kumštis.
Taip, kai kas pasirinko lengvesnį kelią privačiame sektoriuje, o tie, kurie norėjo ekstrymo ir sudėtingų darbų, ko privačiame sektoriuje negali patirti, kaip juokaujame, spręsti olimpiadinius uždavinius, liko čia ir kaip gydytojai labai ištobulėjo. Nes privačiame sektoriuje turime kažkokią vieną procedūrą ir cikliškumą, kur galima tobulėti dirbant pagal tam tikrą algoritmą siauroje srityje, o pas mus klinikoje žmogus tobulėja visapusiškai.
Esame ir mokslo bazė, ruošiame rezidentus, tai reiškia, neužsiangažuojame ties viena kažkokia išmokta metodika, keliaujame su mokslo pažanga, kad neatsiliktume nuo Vakarų Europos.
Kuo sudėtingas veido ir žandikaulių chirurgo darbas?
Pirmas dalykas, visada turi sekti bendrą žmogaus organizmo būklę, stebėti ne tik tai, kad veide kažkas nutiko. Kuo yra sudėtingas veidas – jame yra didžiausia kūno kraujotaka ir daug nervinių galūnių, ir galvos smegenys čia pat, tad visada turi įvertinti bendrą organizmo būklę. Neužtenka, kad kaip odontologas pažiūrėjo dantį, aplink jį ir sutvarkė. Tad veido ir žandikaulių chirurgas turi turėti ir odontologinių, ir medicininių žinių.
Tai leidžia bendrauti viena kalba su bet kurios kitos srities gydytoju, o pacientams suteikti visas paslaugas. Aišku, turime ir letalių išeičių, kai dažnai būna su gyvybe nesuderinamos būklės. Bet kur to nebūna, tik nedirbanti įstaiga gali neturėti mirčių – viena ar kita per metus pasitaiko.
Kuo giliau eini, tuo daugiau žinių reikia
Tokiems chirurgams, koks esate jūs, Lietuvoje suskaičiuoti pakaktų dviejų rankų pirštų. Ką tokio išskirtinio darote?
Esmė ta, kad į burnos, veido ir žandikaulių chirurgo specialybę galima ateiti ne vienu keliu. Galima po odontologijos mokytis atskirai burnos arba veido ir žandikaulių chirurgijos. Tiek vienas, tiek kitas chirurgas gali dirbti šioje įstaigoje ir jų darbo baras yra panašus – vienas tik giliau dirba burnoje, o kitas gali daugiau dirbti veido išorėje.
Visa tai užvedė patys pacientai, tu nenori sustoti ties tais lengvais atvejais, eini gilyn. O kai eini gilyn, nutinka taip, kad reikia visų žinių.
Kada turi iš vienos kūno vietos pasiimti audinį ir jį persodinti, kad galėtum po traumos atkurti veidą, supranti, jog be medicininių žinių nieko nepadarysi. Yra ir tokios būklės, kai atveža su sustojusia širdimi, durtą žmogų, turi įsivertinti, ar verta gaivinti.
Jei matai, kad trūksta kraujo komponentų, nebus deguonies pernešėjų, turi galvoti, kaip „užmaitinti“ jį krauju. Aišku, reanimatologai jau įsijungia, bet pirmiausia chirurgas sutinka greitosios pagalbos automobilį. O juo atvežami visokie pacientai – ne visi būna su lašeline, sulašintais kraujo komponentais, kad galėtum iš karto dirbti, dar turi pats viską pasiruošti.
Kraujas, alkoholio kvapas, nepažįstamai po muštynių ar avarijų sumaitoti veidai – jūsų darbo kasdienybė?
Iš tikrųjų – taip. Jei anksčiau labiau vyravo alkoholis, tai dabar yra „miksas“ – psichoaktyvios medžiagos ir alkoholis. Būna tokių situacijų, kai net negali teikti pagalbos, nes žmogus yra patekęs į komą, tad pirmiausia jį turi detoksikuoti, suleisti tam tikrus antidotus, kad gautum kontaktą ir galėtum kažką toliau daryti.
Teko žiūrėti į sužalotą veidą ir galvoti, kad nieko čia neįmanoma padaryti?
Neslėpsiu, būna tokių minčių. Bet taip būna, kai pačioje pradžioje trūksta žinių, dar svarstydavai, kiek giliai gali eiti. Aišku, mums pasisekė, turime docentą Liną Zalecką, kuris irgi labai sunkiai su šia specialybe skynėsi kelią, bet jis drąsus buvo, nebijojo, taip užmotyvavo ir mus, kad visi turime to siekti.
Kitą kartą didesnis operacijų skaičius per dieną nuvargina labiau nei viena ilga operacija. Nes, žiūrėk, čia tik pradėjai 9 val. ryto, o jau keturios ar 5 valandos. Labiausiai tai pasijunta žiemą, kai pradedant dar tik švinta, o baigi jau sutemus.
Kai pirmą kartą persisodini audinį į kitą vietą ir jis prigyja, įgyji drąsos ir patirties, nes kiekvienas atvejis jau yra tavo patirtis ir tada mąstai, iš kur paėmus kaulą su kraujotaka, kad jis veiktų, minkštuosius audinius, kad pirmiausia galėtum atkurti funkciją, o tada jau – estetiką. Dar kol kas nepasiekėme, kad vienu metu galėtume padaryti viską – ir funkciją, ir estetiką, bet visame pasaulyje taip nėra, tačiau manau, kad su robotine medicina tai bus įmanoma.
Operacijos metu padeda Stasio Povilaičio muzika
Kiek operacijų prireikia veidui atkurti?
Gali būti nemažai – vienu atveju prireikia dviejų trijų operacijų, o gali reikėti ir šešių. Kiekvienas randas mažina kraujotaką, randėjimo procesas blogas tuo, kad sumažėja audinių aprūpinimas krauju ir dėl to atsiranda didesnė komplikacijų rizika – hematomos, dėl ko gali atsirasti pūlingi uždegimai. Tada padarius didelę operaciją tau viską gali sugadinti vienas kažkoks kampelis, kur įvyksta pūlingas uždegiminis procesas. Tad rekonstrukcines operacijas ne tiek sudėtinga atlikti, kiek yra sudėtingas gijimo procesas. Ir to nelabai gali kontroliuoti. Pakeltas naktį mintinai žinai visus vaistus, kaip skirti, o čia tada, būna, stovi ir esi bejėgis...
Kaip tada jaučiasi gydytojas chirurgas?
Labai prastai. Ne vienam chirurgui taip yra – atiduodi save, operacijos trunka ne tik 2–3 valandas, bet būna ir 5, 9, 10 valandų. Į kiekvieną operaciją eini nusiteikęs, kad laimėsi, tikrai padėsi, bet būna, kad viskas nueina perniek. Aišku, ne visai perniek, bet matai, kad dar reikės grįžti prie šio etapo. Tada pirmiausia turi susivaldyti ir pacientui paaiškinti, kad įvyko komplikacija. Pacientui gali atrodyti, kad tu kažką ne taip padarei, bet pats žinai, jog prieš tai keliems pacientams viskas buvo gerai, o būtent jam gavosi ne taip. Čia daug veiksnių susideda, bet turi susitaikyti ir galvoti, ką kitą kartą darysi kitaip.
Operacijos, trunkančios net 10 valandų, kaip reikiant išvargina. Chirurgui tas laikas gal eina kitaip?
Jis kažkaip kitaip skaičiuojasi, to laiko tikrai nepajuntu, kaip ir kiti chirurgai. Kitą kartą didesnis operacijų skaičius per dieną nuvargina labiau nei viena ilga operacija. Nes, žiūrėk, čia tik pradėjai 9 val. ryto, o jau keturios ar 5 valandos. Labiausiai tai pasijunta žiemą, kai pradedant dar tik švinta, o baigi jau sutemus.
Kiek operacijos užima mechaniniai, jau pažįstami darbai, o kiek būna stresinių situacijų, kas priverčia širdį labiau daužytis?
Kai užkabini gerą kraujagyslę, būna intensyvus kraujavimas, pirmiausia gali pasigirsti įdomi terminologija, paskui operacinėje stoja mistinė tyla ir kai užknisa širdies darbo ir kvėpavimo funkcijas matuojančių aparatų pypsėjimas, tada sakai įjunkit jau, kas šauna pirmiausia į galvą, galvoji, kad gal tau padės. Muzika vienintelis dalykas. Girdėjau, kiti anekdotus pasakoja, visokių yra dalykų, bet muzika daugelį ramina. Kokia muzika? Kadangi esu Lietuvos patriotas, man patinka lietuviška muzika, pavyzdžiui, Stasys Povilaitis, su juo gali viską atlaikyti.
Karys iš Ukrainos pagalbos sulaukė Lietuvoje
Itin daug iššūkių ir neeilinį pacientą turėjote operuodamas karį iš fronto Ukrainoje.
Tas pacientas nuėjo labai sunkų kelią, kol atėjo iki mūsų. Čia viskas įvyko karo pradžioje, jis patyrė didelę traumą. Stebuklas apskritai, kad jis išgyveno, nes jį atkasė po 10 valandų, praleistų po žemėmis, užverstų blokais. Tada jam buvo lyg rankų ar kojų lūžiai, tai jį kiek įmanoma karo lauke aptvarkė, o ar pas jį pažeisti veido kaulai, niekas nesigilino – svarbu matai ir prakvėpuoji. Praėjus mėnesiui ar dviem jis suprato, kad negali išsižioti, pradėjo kristi svoris, nes negalėjo normaliai valgyti. Galiausiai jam pradėjo trikti kvėpavimo funkcija.
Kadangi jis iki karo studijavo mediciną, atsirado fondai nuo karo nukentėjusiems remti ir jam sakė, kad važiuotų ten, kur jam gali padėti. Tada buvo visai kita situacija, dabar jau Ukrainoje daro viską tvarkingai – jie per pusmetį išmoko tai, ko mūsų chirurgai mokosi 5 metus. Bet tuo metu buvo tamsus miškas ir niekas negalėjo suteikti pagalbos. O jo pažeidimas buvo toks – žandikaulis suaugo su kaukolės pamatu ir jis pats suprato, kad jei nesusitvarkys, bus blogai.
Praėjus mėnesiui ar dviem jis suprato, kad negali išsižioti, pradėjo kristi svoris, nes negalėjo normaliai valgyti. Galiausiai jam pradėjo trikti kvėpavimo funkcija.
Operacijos sudėtingumas tas, kad nori nenori artėji prie galvos smegenų, ten išeina visi kamienai ir esminis dalykas, jog niekas negalėjo nuspręsti, ką ir kaip jam daryti. Vienintelis variantas buvo nupjauti apatinį žandikaulį, o kitame išpjauti skylę – tokių pasiūlymų jis pasakojo sulaukęs. Prancūzijoje jam pasiūlė tokį variantą, kaip ir aš, tačiau ten buvo labai brangu, Vokietijoje, Drezdene, kur vokiečiai visada linkę hiperbolizuoti, kad operacija gali baigtis mirtimi, sakė, kad tai labai rizikinga.
Tai, ką ten išgirdo, jį paveikė ir taip sutapo, kad ten jis gavo mano kontaktą, kad galbūt aš apsiimsiu, nes tai galėčiau padaryti kiek kitaip. Jis atvyko, susirado, sako, žinau, kad galiu mirti, bet dabar neturiu prasmės taip gyventi. Kai tau taip pasako – užsidega žalia šviesa, tada jam pasiūliau tris ar keturis kartus pigesnį variantą ir tai puikiai suveikė. Jis laimingas išvažiavo, dabar jam juda žandikaulis, jis maitinasi, yra atsigavęs ir toliau dalyvauja fronte.
Tai buvo vienas įsimintinesnių atvejų?
Tai buvo sunki operacija, bet labiausiai įsimintinas atvejis vien tuo, kaip žmogus neprarado vilties, kad galima viską atstatyti. Nes operaciją tikrai darėme ne dėl estetikos, bet tvarkėme funkciją, kad žmogus galėtų kvėpuoti, maitintis ir normaliai funkcionuoti. Jis pusantrų ar dvejus metus neprarado vilties ir praėjo sunkų kelią. Kitas dalykas, kuris stebina, kad išoperuotas grįžo ginti šalies. Kuo greičiau norėjo pasveikti, kad galėtų išvykti.
O karo sužalojimai šiaip visi yra baisūs, sunkūs. Jei kalbame apie normalų socialinį gyvenimą, kol tokį žmogų pastatysi ant kojų, kad veidas normaliai funkcionuotų ir viskas būtų gerai, praeina daug laiko prireikia daug investicijų.
Kalbant apie civilių gyvenimą – avarijos, muštynės irgi gali turėti tokių rimtų pasekmių?
Taip, pavyzdžiui, būna trauminė nosies amputacija, kai atveža žmogų visai be nosies ir turi ją iš kažkur atkurti. Tai kuri nosį iš gretimų audinių, formuoji, tai – kelios rekonstrukcinės operacijos. Po autoįvykių irgi, būna, lieka gatvėje kaulo gabalas ir turi spręsti, kaip tą kaulą atstatyti, minkštuosius audinius iš kur paimti, ką padaryti, kad žmogus galėtų funkcionuoti. Tai ir yra rekonstrukcinės chirurgijos esmė.
Matyt, vilionių išvykti dirbti svetur buvo ne viena. Kaip atsilaikėte?
Buvo pasiūlymų, bet norisi būti čia. Gali išvažiuoti pasistažuoti, pasižiūrėti, kas vyksta kitoje šalyje, bet maloniau dirbti savoje šalyje. Didelė dalis mūsų gydytojų, kaip ir pats, dirbame privačiame sektoriuje, bet ten yra ribotos galimybės. Kai nueiti į privatų sektorių, supranti, kad čia yra gerai.
Kaip pravėdinate galvą po adrenalino kupino darbo?
Būna, atsisėdi į mašiną, ir važiuoji, važiuoji, nežinia kur, apsuki ratą, apmąstai, ar viskas buvo gerai, ir grįžti. Bet šiaip, jei galiu sau leisti, išvažiuoju į medžioklę. Bet ji yra nestandartinė – nešaudau žvėrių, man tiesiog patinka pabūti gamtoje. Ir turbūt tai, kad užsidėjęs šautuvą ant peties gali praeiti miške, suteikia azarto, nes nuo jo negali atitrūkti.
Dėkoju už pokalbį.
Pas kai kuriuos žmones dantų gydytojai vyks į namus: „Kiekvieną savaitę sulaukiame po keletą skambučių“:
