Šis Panevėžio gydytojas neatsigina pacientų: jo atliekamas operacijas vadina stebuklu

Atvykus į interviu sutartu laiku tenka kiek palaukti – gydytojas vis dar operacinėje. Neilgai trukus pasirodęs ir į skyrių pakvietęs gydytojas iškart paaiškino, kad jo darbas skilęs lyg į dvi dalis – ambulatorinę grandį ir invazines intervencijas, kur skubios pagalbos reikalaujantys pacientai – kasdienybė. 

TAIP PAT SKAITYKITE:

Kardiologas atskleidė, kas vyksta priėmimo skyriuje: įvardijo pavojingus simptomus ir didžiausią pacientų klaidą

Kauno pacientų numylėtas gydytojas Tytmonas: norėčiau tik gydyti žmones, bet medikai verčiami biurokratais

Naujoji pamokų pateisinimo tvarka veda medikus iš kantrybės: „Tai yra visiška nesąmonė“

„Esu kardiologas ir turiu intervencinio kardiologo subspecializaciją. Tai reiškia, kad, kaip ir kiti kardiologai, dirbu poliklinikoje, išrašau vaistus, bet 90 proc. laiko dirbu prie invazinių kardiologinių tyrimų. Apie 60 proc. jų sudaro planinis darbas, o 40 proc. – ekstrinis. 

Tai reiškia, kada pacientams įvyksta miokardo infarktas ar sutrinka širdies kraujotaka, jie skubiai papuola į ligonines, ir, įvertinus tyrimus, kai kyla įtarimas dėl kraujotakos, jie skubiai, nesvarbu, koks paros laikas – naktis, diena ar šventinis laikotarpis, papuola pas mus.

Tada per kažkurią arteriją – dažniausiai rankos arba kojos – nukeliaujame iki širdies, įvertiname širdinę kraujotaką ir, jei matome, kad yra susiaurėjimai, kurie trikdo kraujotaką, taikome intervenciją. Priklausomai nuo to, ten yra trombas, krešulys ar plyšusi kraujagyslė, aterosklerotinė plokštelė, išvalome kraujagyslę ir į jos vidų įdedame metalinį stentą-tinkliuką, taip pacientams pagerindami rezultatus“, – pasakoja kardiologas.

Sprendžiant iš ramaus gydytojo pasakojimo viskas atrodo labai paprasta, bet už to stovi žmonių gyvybės ir prisilietimas prie svarbiausių jo sistemų.

Labiausiai save atranda gydytojo darbe, o ne biurokrato rolėje

Nors užaugęs pajūryje ir baigęs mokslus kurį laiką dirbo Kauno klinikose, likimas susiklostė taip, kad K. Bumblauskas atsidūrė Respublikinėje Panevėžio ligoninėje, kur dirba jau 8 metus. 

„Studijuodamas sutikau žmoną, kuri irgi medikė – odontologė, o ji yra iš Panevėžio. Ilgą laiką buvau pasilikęs dirbti intervenciniu kardiologu Kauno klinikose, kėliau kvalifikaciją daugiau nei 5 metus. Kelis metus teko ir pavažinėti, nes dirbau ir Kaune, ir Panevėžyje. Bet taip susiklostė, kad su šeima persikėlėme į Panevėžį. Bet tikrai nesigailiu, nes kur bebūtum – ligoniai tokie patys“, – šypsosi gydytojas.    

Pasak jo, didžioji dalis intervencinių kardiologų taip iki šiol ir dirba – šiandien čia, kitą dieną – Šiauliuose, dar kitą – Kaune. 

„Šių specialistų poreikis – didžiulis. Bet kalbant apie darbo pasiūlymus, kiekvieną mėnesį kažkas paskambina su viltimi, kad gal noriu daugiau kažkur padirbėti“, – priduria pašnekovas. 

Iki tos eros, kai atsirado šios dabartinės technologijos, grubiai tariant, mirštamumas nuo standartinio miokardo infarkto buvo apie 50 proc. ir daugiau. Šiandien mirštamumas siekia apie 10 proc.

K. Bumblauskas neslepia, kad dirbdamas Panevėžyje jaučiasi vertinamas ir pacientų, ir kolegų, tačiau išlieka kuklus ir tikina, jog labiausiai nori padėti žmonėms.

„Stengiuosi būti tik daktaras. Nors nemažai teko dirbti ir administracinio pobūdžio darbą, esu supratęs, kad labiausiai save atrandu gydytoje darbe, o ne biurokrato rolėje. Kiti žmonės gal nori vadovauti, turėti statusą, šiuo klausimu pavadinčiau save kukliu – nemėgstu tokio dėmesio, bet jis visąlaik būna“, – atvirauja gydytojas. 

Apie gelbėjamas gyvybes, sunkiausius išgyvenimus darbe ir kaip rasti bendrą kalbą su pacientais – portalo tv3.lt interviu su Respublikinė Panevėžio ligoninės gydytoju intervenciniu kardiologu K. Bumblausku.

Operacijos, išgelbėjančios tūkstančius gyvybių

Jūsų su kolegomis atliekamas intervencines operacijas pacientai neretai vadina tikru stebuklu – ką tik pabuvoję ant mirties slenksčio jie sugrįžta į gyvenimą.

Iki tos eros, kai atsirado šios dabartinės technologijos, grubiai tariant, mirštamumas nuo standartinio miokardo infarkto buvo apie 50 proc. ir daugiau. Šiandien mirštamumas siekia apie 10 proc., Lietuvoje jis svyruoja nuo 10 iki 15 proc.

Taigi išgyvenamumo rodikliai Panevėžio ligoninėje stipriai pasikeitė į gerą pusę. Prieš dešimt metų čia realiai nebuvo pilnai užtikrinama pagalbą kiaurą parą 7 dienas per savaitę. Jei tada ištikus infarktui nepasisekė, kad tą dieną nėra, kas dirba, tikimybė numirti nuo infarkto būdavo iki 50 procentų, o dabar – tik 15 proc.

Šiaip tenka daug stažuotis užsienyje ir galiu pasakyti, kad, kalbant apie patį aukštosios kardiologijos prieinamumą, lietuviai tikrai neturėtų skųstis. Pas mus trečio lygio kardiologinė medicina šalyje labai puikiai išsidėsčiusi per 5 regionus. 

Laikas, gelbėjant infarkto ištiktą žmogų, – esminis kriterijus? 

Jei kalbame apie tikrąjį, vadinamąjį ST pakilimo miokardo infarktą, kada kraujagyslė pilnai užsikišusi, auksinės yra 2 valandos. Tai reiškia, kad jei pacientas nuo simptomų pradžios iki kol atversime kraujagyslę papuola pas mus per 2 valandas ir atliekame procedūrą, jo išgyvenamumo lygis yra žymiai didesnis. Bet jei ta procedūra yra uždelsta – ar pacientas namuose laukė, ar logistiškai yra nutolęs – sulig kiekviena minute ir valanda jo šansai yra blogesni. Laikas –  esminis momentas.

Taigi tikimybė numirti tiek jaunam, tiek senam ištikus infarktui yra vienoda?

Taip, svarbiausias momentas – patekimo į gydymo įstaigą laikas. Aišku, statistika tokia, kad bendrai su amžiumi infarktų skaičius didėja, nes daugėja aterosklerozės atvejų. O ją skatina daug veiksnių, tai yra lėtinės ligos. Kuo žmogus vyresnis, tuo lėtinių ligų turi daugiau.

Tačiau bendrai dėl amžiaus, kada reikėtų pasitikrinti sveikatą dėl širdies ir kraujagyslių ligų, bendras kardiologų konsensusas priėmęs tokią nuostatą, kad amžius jaunėja. Ir Lietuvoje vykdoma prevencijos programa pradėta taikyti nuo 40 metų – nesvarbu, ar tai vyras, ar moteris. 

Anksčiau buvo niuansų, kad moterims programa taikyta vėliau, taip yra dėl teigiamo moterų hormono estrogeno poveikio. Liaudiškai sakydavome, kad moterys iki 50 metų turi mažesnę tikimybę sirgti kardiovaskulinėmis ligomis dėl įrodyto teigiamo estrogenų poveikio. Bet kada klimakterinis periodas baigiasi, moterys per 10 metų savo ligotumu pasiveja vyrus ir maždaug ties 65 metais juos net aplenkia. 

Jei vyresnio amžiaus žmonės infarktą išgyvena kiek lengviau, jauname amžiuje infarktai būna labai audringi, su nestabiliomis būklėmis, organizmas nebūna taip pripratęs prie deguonies stokos.

ST pakilimo miokardo infarktų Lietuvoje šiek tiek mažėja dėl to, kad šiek tiek gerėja paslaugų prieinamumas, dalyvavimas programoje. Jei tuos pacientus anksčiau atpažįstame, kurie priskirti didesnei rizikai ir juos pradedame gydyti, skiriame cholesterolį, kraujospūdį mažinančius ir kraują skystinančius vaistus, baisiojo infarkto pasireiškimo laipsnis šiek tiek mažėja. 

Tačiau statistiškai didėja vadinamojo be ST pakilimo miokardo infarkto atvejų, kai kraujagyslė palaipsniui užanka, bet visiškai neužsikemša. Tai labiausiai aiškinama pacientų senėjimu ir gretutinių ligų įtaka.

Kas iš gydomosios specialybės patraukė į ekstrinę mediciną?

Esu toks žmogus, kad noriu matyti savo darbo rezultatą. Jei to nematau, nejaučiu aistros darbui. Kai žmogus atvežamas su greitąja, gaivinamas, tu kažką padarai, atlieki savo darbą ir jis už valandos jau su tavimi kalba, ką jautė, kokiame tunelyje buvo, apima moralinis pasitenkinimas, kad tavo darbas tikrai prasmingas.

Tą rezultatą gali ir procentais, pacientų skaičiumi, kuriems padėjai, įvertinti. Ir tie rezultatai kartais įspūdingai atrodo, kad per metus išoperavai tūkstančius ligonių. Nes per metus bendrai padarome kelis tūkstančius diagnostinių procedūrų, o gydomųjų skaičiuojame šimtais. Ir už tų skaičių – žmonės.

Tokį darbą gali atlaikyti ne visi

Intervencinio kardiologo darbas – ne kiekvienam?

Toks darbo pobūdis daug ką atbaido. Intervencinių kardiologų Lietuvoje nėra daug – praktikuojančių gal yra iki 50-ies. Kai pasirenki terapinę specialybę, tikiesi vienokio darbo, o kai iš to turi pereiti į ekstrinį darbą, kur yra rutininiai gaivinimai, intubacijos, mirtys, mirčių konstatavimas – ne visi gali tai atlaikyti. 

Darbas nelengvas ir fiziškai, tenka operuoti su daug kilogramų sveriančiais švino šarvais, nes dirbame pavojingomis darbo sąlygomis. Nelengva ir tapti intervenciniu kardiologu, mokytis subspecialybės. Tik po 15 metų patirties gali jaustis komfortiškai dirbdamas šį darbą. 

Tamsioji pusė – mirtys, kurios praktiškai įvyksta gydytojo akyse.

Ypač būna skaudu, kai netenkame labai jaunų žmonių. Jei vyresnio amžiaus žmonės infarktą išgyvena kiek lengviau, jauname amžiuje infarktai būna labai audringi, su nestabiliomis būklėmis, organizmas nebūna taip pripratęs prie deguonies stokos. Tokie atvejai nėra dažni, bet tikrai per karjerą būta tokių atvejų, ir ne vienas. Juos ilgai, aišku, prisimeni.

Tiesiog pripranti prie darbo, tokia yra jo dalis. Negali pasirinkti, kad operuoju tik atvejus su gera prognoze, o beviltiškų neimu. Juolab taip susiklostė, kad kai daugiau procedūrų per metus atlieki, tie sunkesni atvejai natūraliai tau sukrenta. Nėra blogesnio ar geresnio specialisto, tik gal tam tikros specializacijos. Be to, yra toks posakis medicinoje: geriausiam chirurgui gali būti blogiausia diena ir blogiausiam chirurgui geriausia diena.

Ar turi intervencinio kardiologo specialybė „galiojimo laiką“, kiek ilgai gydytojas gali dirbti tokį įtemptą darbą?

Tie budėjimai, be abejo, atsiliepia. Mano mokytojai, kurie jau yra vyresnio amžiaus, sako, kad dabar galiu paromis „varyti“ kelias dienas per savaitę, bet kai bus 50 metų, taip nebenorėsiu.

Aukščiausia kvalifikacija, pikas būna tam tikrą laikotarpį ir po to ne dėl to, kad kažką blogai darai, bet tavo kūnas gali nebeatlaikyti. Vienas dalykas, kaip minėjau, yra rizikingos darbo sąlygos, kitas – mechaninės priežastys, rankų drebėjimas. Ne vienas pažįstamas gydytojas dėl to baigė chirurgo karjerą. Apie tai mažai kalbama.  

Tačiau nenorėčiau daryti nieko kito. Atėjęs į darbą niekada negali žinoti, kaip klostysis diena, tuo šis darbas žavus ir įdomus. Tenka ne tik skubiai operuoti, bet ir konstatuoti smegenų mirtį, įvertinti, ar širdis tinkama donorystei. Tai veikla spalvota, kur yra ir juodo, ir balto, ir kitų spalvų. 

Įvairių įdomybių kupinas ir ambulatorinis terapinis darbas poliklinikoje – jame nėra nei to greičio, nei tokio staigaus grįžtamojo efekto. Bet smagu kur gatvėje pamatyti pacientą, kuris vos gal paėjo, o dabar dviračiu važiuoja. 

Gydytojas, kurio kabinete kraujospūdis nepakyla

Teko girdėti, kad pas jus pacientai plūste plūsta.

Kai daug dirbi, tų pacientų srautą išties sunku valdyti. Nes pacientų, norinčių gydytis pas mane, labai daug, o galimybių dirbti ir priimti jų daugiau kaip ir nėra. Tai kiekvieną dieną, kai dirbi poliklinikoje, girdi, kad štai pas mane pusę metų laukė. Kai išgirsti tokių lyg ir ironiškų priekaištų, neturi ką tam pacientui atsakyti. Prisimenu, kai pradėjau dirbti, galėjo pas mane taloną ir už dviejų savaičių gauti.

Pacientai pastebi, kad esate iš tų gydytojų, kurio kabinete kraujospūdis nepakyla. Ką tokio darote?

Mano bendravimo stilius yra gana ramus, gal ir tai juos veikia. Bet šiaip bendraudamas su pacientu visada stengiuosi – nesvarbu, koks jo išsilavinimas, supratimas – apie jo būklę paaiškinti žmogui suprantama kalba. Tam pasitelki ir gyvenimiškus, buitiškus pavyzdžius. Stengiuosi, kad iš gydytojo kabineto išėjęs žmogus suprastų, kas jam yra, ką reikia daryti, kaip sau padėti, o ne vien girdėtų kažkokius skambius, jam nesuprantamus terminus.

Aišku, galiu palyginti, kaip skiriasi darbas valstybinėje poliklinikoje ir privačiame sektoriuje, nes pusdienį per savaitę skiriu darbui privačioje klinikoje. Kad ir kaip būtų liūdna, poliklinikoje laiko, skirto pacientui ir visam paaiškinimui, yra tik kelios minutės. Nes konsultacijos metu turi tiek visko padaryti – viską surašyti, pagrįsti, receptus išrašyti, tyrimus įvertinti, tyrimus atlikti, dar suplanuoti ir paaiškinti viską pacientui... Jei su vienu žmogumi, kurio situacija paprastesnė, kažkiek laiko „išloši“, tai ką „sutaupei“, išnaudoji kitam pacientui, kuris ateina su ligų maišu. Tada užtrunka, kol viską išsiaiškini, ypač jei yra vyresnio amžiaus pacientas. 

Kai dirbi privačioje praktikoje, pacientui gali skirti, pavyzdžiui, 40 minučių, ir kokybiškai konsultuoti. Palyginimui, ligonių kasos už vieną konsultaciją skiria 30 eurų, o privačiai žmogus sumoka virš 100 eurų – teoriškai konsultacijos turėtų būti vienodos, bet praktiškai tai du skirtingi dalykai. Nors norėtųsi visiems pacientams suteikti tokią pačią pagalbą ir patarimus, poliklinikoje tai techniškai neįmanoma. O jei poliklinika ilgintų konsultacijų laiką, eilė dar ilgėtų. Tai yra užburtas ratas...

Dėkoju už pokalbį.