Žinia, tai neturėtų stebinti, esama pažadų, kurie politikų lūpose skamba ištisus dešimtmečius – didesni atlyginimai ir pensijos, mažesni mokesčiai, daugiau darbo, mažiau skurdo, na, ir dar mažesnis Seimo narių skaičius, kaipgi be to.
Ir nors toks reiškinys nestebina, jis pykdo ar bent turėtų pykdyti pilietišką rinkėją. Siutinti turėtų jau vien todėl, kad dalis trokštančių tapti kandidatais į Seimą, atrodo, liaudį laiko mulkiais.
Pats paprasčiausias rinkėjų laikymo avinų banda pavyzdys galėtų būti antrąją kadenciją Seime bebaigiantis „lenkų“ frakcijos narys Zbignevas Jedinskis. Kaip žinia, šis politikas ves Lietuvos lenkų rinkimų akciją-Krikščioniškų šeimų sąjungą Seimo rinkimuose.
Sąrašo lyderis savo „Facebook“ paskyroje visai neseniai pasidalino įrašu apie savo labai krikščioniškas vertybes bei išskyrė kelias pagrindines partijos programos gaires šiųmečiuose rinkimuose.
Todėl, pasitaikius progai palyginau, ką „lenkai“ 2016-aisiais žadėjo savo rinkėjams, ir ką, nesivargindami to perdirbti, vėl žada šiemet:
- Vaiko pinigai 120 eurų;
- 5 proc. PVM maisto produktams;
- 1 euro mokesčiai, gaunantiems MMA;
- Bankų ir prekybos tinklų apmokestinimas;
- Seimo narių skaičiaus mažinimas iki 101;
- Nemokami vaistai 70 metų amžiaus ir vyresniems žmonėms (teisybės dėlei, 2016 m. siūlyta nemokamus vaistus teikti nuo 75-erių);
- Mokinio krepšelio ir ligonių kasų kvotų keitimas.
O dabar šiek tiek šių pažadų dekonstrukcijos. Nuo 2020 m. vaiko pinigai siekia 60 eurų, vadinasi, dvigubai mažiau, nei žadėta 2016-aisiais. PVM maisto ir kitoms prekėms tebėra 21 proc., nors Seime per šią kadenciją bandyta jį sumažinti iki 5 proc.
Minimalų mėnesinį atlygį uždirbantieji tebemoka mokesčius, kurie suėda beveik trečdalį algos, o ne 1 eurą, kaip buvo žadėta prieš ketverius metus. Bankai ir prekybos tinklai tebėra neapmokestinti, nors būta bandymų tai padaryti.
O kokiu fiasko baigėsi bandymas sumažinti Seimo narių skaičių, turbūt visi pamename. 2019 m. rengtas referendumas dėl Seimo narių skaičiaus mažinimo nuo 141 iki 121 laikomas neįvykusiu, nes balsavo per mažas skaičius Lietuvos piliečių. Todėl akivaizdu, tautos valios tam nebuvo. Kaip ir Seimo valios kai kuriems minimiems ir Seime įgyvendinti bandytiems klausimams.
Tai dabar pasakykite man, gerbiamieji „lenkai“, ar ketverių metų kadencija Seime buvo per trumpa? Taip, tiesa, oficialiai valdančiųjų dalimi tapote tik 2019-ųjų liepą, bet ir iki tol jūsų frakcija išsakė palaikymą valdantiesiems ir rėmė jų iniciatyvas Seimo posėdžių salėje. Tai kas surakino jums rankas, bandant išsikeltus (ir vėl kartojamus) pažadus įgyvendinti laiku?
Aišku, verta pastebėti, kad ir Seimo narių skaičiaus mažinimas, ir 1 euro mokesčiai mažiausiai uždirbantiems yra ne kas kita, o masalas rinkėjams, kurie tiki, kad tokie pokyčiai yra įmanomi ir ne tik įmanomi, bet ir naudingi valstybei. Jei minimalų uždarbį gaunantys darbuotojai mokės tik 1 eurą mokesčių, kas tada apmokės jų pensiją, sveikatos draudimą, bedarbio, negalios ar kitokias išmokas? Nebūkime naivūs.
Kitas, nežinia ką per savo kadenciją (ir ne vieną) bandęs nuveikti politikas – švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius. Po to, kai paaiškėjo, kad šiųmečio matematikos valstybinio brandos egzamino neišlaikė beveik kas trečias abiturientas, ministras užsimojo įgyvendinti permainas.
A. Monkevičius pareiškė, kad dėl prastų egzamino rezultatų nuo rugsėjo žada pokyčius bendrajame ugdyme. Kaip gerai, kad tariami pokyčiai švietimo sistemos laukia, kai liko viso labo pora mėnesių iki rinkimų.
Bet, gerbiamasis, kur jūs buvote iki šiol? Juoba, kad Lietuvos švietimo ekspertai bei mūsų moksleivių pasiekimų palyginimas tarptautiniu mastu jau ne vienerius metus rodo prastėjančią švietimo kokybę kai kuriose srityse.
Gerai, sakysite, kad savo kadenciją pradėjote tik 2019-ųjų sausį. Na, vienok, laiko nuo tada gal ir mažoka, bet vis tik buvo. Kita vertus, švietimo ir mokslo ministru paskiriamas esate ne pirmą, o net trečią kartą! Maža to, švietimo ministro pareigas einate ilgiausiai iš visų, kokius esame turėję. Kas trukdė iki dabar?
Žadėti pokyčius gudrūs visi. Ir naivūs mes, rinkėjai, kad, atrodytų, kas kartą pasitikėjimą skiriame avansu. Tačiau visas gudrumas išgaruoja vos reikia tuos pažadus įgyvendinti. Tada darbai buksuoja, stringa, trūksta politinės valios ir bendraminčių, atsiranda „svarbesnių darbų“.
Ir koks gi jums galų gale skirtumas, juk savo nudrengtą pažadų puokštę galėsite siūlyti ir per kitus rinkimus, ir dar per kitus, ir dar per kitus... kol rinkėjai, tikiuosi, pavargs pasitikėti iš anksto.
Autoriaus komentaras yra autoriaus nuomonė, nebūtinai atspindinti redakcijos nuomonę.
