Rugsėjo 1-oji – Mokslo ir žinių diena – jau beveik keturis dešimtmečius žymi naujų mokslo metų pradžią visose Lietuvos mokymo įstaigose.
Nuo 1984-ųjų ši diena tapo neatsiejama tradicija, o 1997 m. ji įtraukta ir į oficialų atmintinų dienų sąrašą. Šventę lydi iškilmingi renginiai, mokyklų kiemai prisipildo šurmulio ir jaudulio.
Tiesa, dar sovietmečiu įsigalėjo įprotis rugsėjo pirmąją mokytojams dovanoti gėles, ypač dažnai kardelius – tai tapo neatsiejama dienos simbolika.
Štai Vakarų Europos šalyse tokios tradicijos nėra, pirmąją mokslo metų dieną mokiniai praleidžia mokyklos suole besimokydami.
Tad šiandien vis dažniau keliamas klausimas: ar reikėtų laikytis šios tradicijos, ar galbūt metas ieškoti naujų būdų išreikšti pagarbą ir dėkingumą pedagogams?
Tradicija šiek tiek keičiasi
Istorijos ir etikos mokytojas Algis Bitautas pastebi, kad ir patys mokiniai kartais pamiršta kodėl neša gėles mokytojams, tad kartais tokia dovana praranda savo prasmę.
„Ir aš pastebėjau, kad vaikai neša tas gėles mokytojams, gal jaunesnių klasių daugiau noriai, kiti, jau paaugliai, tai neša tą gėlę kaip kokią šluotą“, – juokauja mokytojas.
Visgi nors diskusijų ar derėtų mokytojų dienos proga dovanoti mokytojams gėles, atliepiant į sovietmečio tradicijas, A. Bitautas savo mokykloje sako nepastebintis, jis pripažįsta, kad pastaraisiais metais tradicija po truputį įgauna naujas formas.
Kaip pastebi A. Bitautas, mokiniai jau nebepersistengia su didžiuliais gėlių kiekiais – dažniau atsiranda saldainių, gėrimų ar kitų smulkių dovanų.
„Kadangi man, kaip vyrui, viena vertus, dovanoti gėles gal nelabai įprasta, nes mokytojų vyrų yra mažiau nei moterų, tai man mokiniai jau eilę metų pradėjo tempti įvairius gardėsius.
Tai saldainiai jau turbūt yra natūrali [dovana] ir daug kas iš mokytojų gauna, bet mokiniai ar užklausia, ar kur nors bando susimedžioti, susiieškoti, ką tas mokytojas mėgsta. Tai žino, kad labai mėgstu limonadus ir „Pepsi“. Tai dabar vyksta varžytuvės, kuo daugiau man tų „Pepsių“ atnešt. Pernai metais gal 48 butelius esu gavęs“, – šmaikštavo pašnekovas.
Pasak istorijos ir etikos mokytojo, vienais metais jis yra gavęs ir tokių dovanų kaip duona su česnaku ar miltai.
„Labai vertinu tokius mokinius, kai gaunasi kažkas iš širdies. Nes vaikas pasidomi, ką mokytojas mėgsta, reiškia neša iš širdies, neprivaloma tvarka“, – sako mokytojas.
Tokiu būdu, A. Bitauto teigimu, kuriamas gilesnis ir artimesnis ryšys tarp mokinių ir mokytojų.
„Viena mokinė taip nedrąsiai man buvo savo pačios rinktą gėlių puokštelę įteikusi, tai irgi man labai patiko, pagyriau ir atsimenu iki šiol. Kitą kartą nedrąsiai viena mergaitė įteikė tris žirkles, sako: „mokytojau, pastebėjau, kad jūsų kabinete vis dingsta žirklės, tai bus jums žirklės vietoj gėlių ar kokių saldainių“, – teigia jis.
Be to, pašnekovas prideda, kad šiais metais jo mokykla prisijungė ir prie Austėjos Landsbergienės iniciatyvos vietoj gėlių mokytojams ar mokyklai padovanoti knygą.
Tad tokiu būdu mokiniai ir jų tėvai gali prisidėti ir prie pačios mokyklos mokymosi priemonių fondo turtinimo, pavyzdžiui, nupirkdami vadovėlį.
„Kadangi dabar jų vis trūksta, tai mačiau tėvai rašo, o gal sako jūs galit pateikt sąrašą kokių norėtumėt tų knygų, kurių reikia mokymosi procese. Tai aš manau, kad tai žymiai prasmingiau ir naudingiau negu tuos pinigėlius išleisti gėlėms“, – kalbėjo A. Bitautas.
Gėles vertina individualiai
Paklaustas, kaip mokytojai vertina gaunamas mokinių gėles, A. Bitautas pažymi, kad tai yra gana individualu, kadangi vieni mokytojai jas gali mėgti, o kiti ne.
„Aišku, yra labai žiauru ir turbūt nepateisinama, jei mokytojas gautas gėles vos ne tą pačią dieną išmeta. [...] Mokytojai labai individualiai [žiūri į gėles], yra galbūt tokių, kurie mėgsta jas ir tikrai labai vertina ir turbūt yra tokių, mokytojų, kuriems nelabai tos gėlės“, – sako istorijos ir etikos mokytojas.
Visgi jis prideda, kad kartais gėles ir „apsunkina“ mokytojams gyvenimą, kadangi jų paprasčiausiai nebėra kur dėti.
„Prieš 16 metų buvau jaunas mokytojas ir ten man tiek prinešė kardelių, kad mano kolegė vežė į namus, tai visas automobilis buvo nuklotas. Kai su žmona sukūrėme šeimą irgi partempiu namo puokštes, kaip vantų dydžio, nėra jų kur padžiauti, neturim tiek vazų, tai jau vėliau atidirbome sistemą, kad dalį gėlių pamerkiu klasėje, dalį tėvams, uošviams pamerkiam“, – šmaikščiai prisimena istorijos ir etikos mokytojas.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
