Pirmadienį Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga vadovaujantis raštu informavo Vyriausybę ir Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją (toliau ŠMSM), kad rugsėjo 29 d. 8.00 val. švietimo įstaigose prasidės tikrasis pedagogų streikas.
Rugsėjo 15 d. įvyko įspėjamasis mokytojų streikas. Švietimo darbuotojų profsąjungos duomenimis, jame turėjo dalyvauti apie 5000 pedagogų 228 ugdymo įstaigose. Skelbiama, kad per įspėjamąjį streiką masiškiausiai streikavo Klaipėdos pedagogai.
Įspėjamąjį streiką ir situaciją po jo „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ reziumavo Klaipėdos Vydūno gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Lilija Bručkienė.
„Visų pirma aš labai džiaugiuosi dėl to, kad mokytojai suprato, kad iš tiesų mums nesiseka bendrauti su politikais ir ministerija, kad reikia imtis ryškesnių ir ryžtingesnių veiksmų. [Jie] įsitraukia į streiką“, – pasakoja L. Bručkienė.
Gimnazijoje, kurioje dirba L. Bručkienė, streikavo 53 mokytojai – tai didžioji dauguma Klaipėdos Vydūno gimnazijos mokytojų. Anot pašnekovės, nestreikavo tik pavieniai mokytojai.
„Tai rodo, kad situacija pakankamai sudėtinga, kad mokytojai nepatenkinti esamomis darbo sąlygomis ir mano, kad su jais yra bendraujama netinkamai“, – pasakoja L. Bručkienė.
Pedagogės nuomone, streikuojama ne tik dėl atlyginimų. Dėl atnaujintų programų, mokymo priemonių trūkumo, didelio krūvio ir kitų priežasčių mokytojai jaučiasi pavargę. Todėl ministerija, sakydama, kad į švietimą investavo milijonus, problemos nesušvelnina, teigia L. Bručkienė.
„Jeigu mokytojai jaučiasi įskaudinti, nesuprasti ir pavargę, o ministerija sako, bet mes investavome tiek milijonų. Tai vadinasi buvo investuota ne ten, kur reikia“, – kalba mokytoja iš Klaipėdos.
Vis dėlto kodėl streikas nesulaukė tokio masiško pedagogų susidomėjimo kituose miestuose? Tam įtakos turi Lietuvos įstatymai: streikuoti gali tik tos ugdymo įstaigos, kuriose dirba streiką paskelbusios profsąjungos narių. Vadinasi, pedagogai, kurie priklauso kitoms arba nepriklauso jokioms profesinėms organizacijoms, streikuoti negali.
„Bet tai nereiškia, kad jie yra patenkinti, laimingi ir jiems viskas yra gerai. Jie tiesiog teisiškai negali prisijungti prie streiko“, – pabrėžia L. Bručkienė.
Pedagogė pažymi, kad problemos kaupėsi jau seniai, o apie jas buvo pranešta dar prieš metus. Tačiau problemos sprendimo būdų mokytojai teigia nesulaukę iki dabar.
„Kol kas ministerija labiau spaudos pranešimais atsimušinėja negu sprendžia problemas“, – sako L. Bručkienė.
Mokytoją skaudina ir komentarai, neva streikas yra opozicijos politinis įrankis prieš rinkimus.
„Kiekvieną kartą mokytojams protestuojant, jie kaltinami kažkokiu rinkimų kvapu. 2017 metais kai protestavome, tai kuo tik mūsų nevadino – teroristais, žaliaisiais žmogeliukais, konservatorių įrankiu ir taip toliau. Jau dabar mes kitų įrankiu esame (socialdemokratų – red. past.). Ir politikai kaltina profsąjunga, kurios lyderiai nepriklauso jokiai politinei organizacijai, juos kaltina politikavimu“, – komentuoja L. Bručkienė.
„Mes rūpinamės švietimu ir reikalaujame iš politikų to, ką jie deklaravo savo rinkiminėse programose. Mes reikalaujame atsakomybės“, – priduria mokytoja.
Ką pasieks mokytojai?
Kauno technologijos universiteto (KTU) Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dekanas doc. dr. Ainius Lašas „Žinių radijo“ eteryje kalbėjo, kad streikais mokytojai gali kai ko pasiekti.
„Bent jau turėsime daugiau aiškumo dėl mokytojų atlyginimo augimo, kada ir kiek augs. Manau, kad tam tikro aiškumo toje diskusijoje bus. Galbūt dar koks vienas kitas momentas taip pat bus aiškesnis.
Bet yra dalykų, kurie lengvai tikrai neišsisprendžia. Pavyzdžiui, mažesnės klasės. Tai yra struktūrinė problema, susijusi su mokytojų kiekiu“, – tikina politologas.
Anot A. Lašo, per ketverius metus „galima prašyti, ko nori“. Kitas klausimas – kaip pritraukti jaunimą į pedagogikos studijas?
Vis tik politikams A. Lašas nėra toks griežtas.
„Čia nėra tokie lengvi sprendimai. Valdžia irgi visko nekontroliuoja. Mes negyvename totalitarinėje visuomenėje, kur ateis valdžia, pasakys, kad reikia 300 pedagogų ir pirmyn. Taip mūsų visuomenė neveikia, ji demokratinė. Žmonės turi pasirinkimą: gali eiti, išeiti, stoti, išstoti ir t.t.
Vyriausybė visko nekontroliuoja. Dėl to, manau, ir politikai pergyvena ir išbandę tam tikrus instrumentus mato, kad jie neveikia. Galbūt bandys kažkokius naujus instrumentus naudoti. Bet vėlgi, nėra šimtaprocentinių garantijų, kad jie suveiks“, – savo poziciją laidoje išsako A. Lašas.
Viso pokalbio klausykitės „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“: