Įvaikinimo tarnyba apie šį konkretų atvejį taip pat nieko nekomentuoja.
Pasakė, kad nenori
„Tauragės kurjeriui“ savo šeimos istoriją papasakoti sutikęs 23-ejų metų Erikas sakė nebežinantis, ką daryti, į ką kreiptis pagalbos. Eriko ir jo brolių bei dviejų seserų istorija labai skaudi. Visi keturi jie visą gyvenimą, pasak Eriko, gyveno vaikų globos namuose. Visi vienos motinos, tik skirtingų tėvų. Dvylikametė Kornelija jauniausia, septyniolikmetis brolis dar taip pat gyvena Tauragės šeimos gerovės centre.
„Kiek save prisimenu, gyvenau vaikų namuose. Nuo penkerių metų. Mes visi augom vaikų namuose. Mes visi kažkiek mėtėmės – tai pas globėjus, tai vėl vaikų namuose. Mūsų mama mirusi, mano tėvas Anglijoje, su juo nebendrauju, ryšio su tėvais niekada nebuvo, jie gyveno netinkamą gyvenimą“, – pasakojo Erikas.
Erikas dėkingas kurį laiką jį globojusiems žmonėms, pasak vaikino, jie išmokė jį gyventi. Baigęs Jovarų mokyklą, Erikas dirbo vienoje Tauragės įmonėje, vėliau nusprendė padirbėti užsienyje. Danijoje dirbo pusę metų. Prieš keletą dienų grįžęs į Tauragę sužinojo, kad jo jauniausia sesutė ruošiama įvaikinti. Dėl to vaikinas nesielvartautų, kaip tik džiaugtųsi, kad Kornelija turės tikruosius namus, tačiau sužinojęs, jog įvaikinti ją ruošiasi Naujosios Zelandijos piliečiai, sunerimo.
„Dabar sesutės Tauragėje jau nebėra. Kiek žinau, ji išvežta į Vilnių ir ten yra su savo naujaisiais globėjais. Niekas nei man, nei kitiems broliui ir sesei nepranešė, kad mūsų sesutė bus įvaikinta. Iki šiol maniau, kad sesės ir broliai turėtų gyventi vienoje vietoje, kad jų Lietuvos tarnybos stengiasi neišskirti. Paaiškėjo, kad niekas į tai dėmesio nekreipia. Mūsų nepilnametis brolis gyveno vaikų namuose kartu su sesute, tačiau jie bus išskirti. Kodėl tuomet globėjai ima Korneliją, bet neima kartu ir brolio?“ – apmaudžiai kalbėjo Erikas.
Erikas įsitikinęs, kad Korneliją išvežus į Naująją Zelandiją broliai ir sesuo jos daugiau niekada nepamatys – labai tolima šalis, kitas pasaulio kraštas. Paskutinį kartą su sesute Erikas Tauragėje buvo susitikęs prieš savaitę. Kad Kornelija netrukus bus išvežta iš Tauragės, Erikui papasakojo brolis, apie šį faktą taip pat sužinojęs atsitiktinai.
„Ketvirtadienį ji grįžo iš sanatorijos ir aš nuėjau jos aplankyti, o po keleto dienų ji jau buvo Vilniuje, iš ten, kiek žinau, po keleto savaičių bus išskraidinta į Naująją Zelandiją. Net nebežinau, kur kreiptis, kad kas nors paaiškintų, kas vyksta, kodėl būtent Kornelija, ir suprantu, kad jau visi popieriai turbūt sutvarkyti, kad mes nieko nebegalime padaryti. Vakar dar su sesute kalbėjau per feisbuką. Ačiū Dievui, kad bent tokiu būdu dar galiu su ja pabendrauti. Aš klausiau jos, ar ji nori skristi į Naująją Zelandiją“, – antradienį „Tauragės kurjeriui“ kalbėjo Erikas.
Vaikinas turi pokalbio su sesute garso įrašą. Jame aiškiai girdėti, kaip į brolio klausimą „Ar tu nori skristi į tą Zelandiją“, mergaitė atsako „Ne“.
Erikas sako, kad jam nebūtų apmaudu, jei sesutę įtėviai įsivaikintų Lietuvoje ar bent jau Europoje. Vaikinas tikina, kad su Kornelija visada artimai bendravo, dažnai ją lankydavo ir ryšys tarp brolių ir seserų jam esąs svarbesnis nei geras gyvenimas užsienyje.
„Visada sesutę apipirkdavau, išsivesdavau į miestą, dažnai lankydavau“, – sakė Erikas.
Svarbi detalė – Kornelija pastaruoju metu lankė Skaudvilės ugdymo ir vaiko gerovės centrą, mergaitė turi specialiųjų poreikių.
„Ji turi silpną negalią, sunkiai kalba, sunkiai sudeda sakinius. Ir man atrodo, kad jai bus labai sunku išmokti anglų ar kitą užsienio kalbą. Mokykla, visa kita, įtėviai ne lietuviai. Jai bus labai sunku“, – įsitikinęs vaikinas.
Paklaustas, kodėl pats nepareiškė oficialaus noro globoti savo seserį, Erikas patikino, kad prieš kelerius metus kreipėsi į atsakingas institucijas ir domėjosi, ar jis galėtų tapti nepilnamečių brolio ir sesers globėju, jam buvo atsakyta, kad neatitiks globėjams keliamų reikalavimų.
„Aš turiu savo nuosavą būstą, bet man buvo pasakyta, kad aš neturiu šeimos, kad mano būstas per mažas ir aš esu dirbantis, todėl negalėsiu tinkamai pasirūpinti vaikais – nuvesti į mokyklą, parūpinti daiktų, kurių jiems reikia mokyklai, nuvesti pas gydytojus“, – prisiminė Erikas.
Būtų pirmoji
Iš „Tauragės kurjerio“ redakcijos Erikas nuskubėjo į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Tauragės apskrities skyrių. Vadovės Linos Augustinavičiūtės tą dieną darbe jis nerado. Skyriaus specialistės jam, pasak Eriko, atskleidė, kad Kornelijos įvaikinimo dokumentai dar nebaigti tvarkyti, ir paprašė ateiti, kai darbe bus skyriaus vadovė.
Kitą dieną Erikas redakcijai pranešė, kad buvo susitikęs su L.Augustinavičiūte, ši paaiškinusi, jog jo sesers įvaikinimo dokumentus tvarko ne Tauragės skyrius, o tarnybos atstovai Vilniuje. Esą pranešti apie mergaitės įvaikinimą broliams ir seserims tarnyba neprivalo, nebent tik iš geros širdies tai galėtų padaryti, nes tikrąja mergaitės šeima šiuo metu laikomi ne broliai ir seserys, o Šeimos gerovės centre suformuota šeimyna, kurioje Kornelija gyveno.
„Vadovė pažadėjo pasidomėti, sakė, kad neseniai dirba, kad turėjo biuletenį“, – redakcijai sakė Erikas.
„Tauragės kurjeris“ susisiekė su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Tauragės apskrities skyriaus laikinąja vadove L.Augistinavičiūte. Apie Kornelijos įvaikinimą iš pradžių ji teigė nieko nežinanti, nes šias pareigas eina tik nuo rugsėjo pradžios. Paklausta, ar tikrai nieko apie tai nežino, kaip taip gali būti, L.Augustinavičiūtė patikslino, kad situaciją vis dėlto žino, tik komentuoti žiniasklaidai neturi teisės. Esą bet kokius komentarus žiniasklaidai teikia Vilniuje dirbanti tarnybos atstovė spaudai.
Pagal viešai skelbiamą Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos statistiką šiemet iki rugpjūčio 31 d. Lietuvoje užsienio piliečiai įvaikino tris vaikus. Visi jie išvyko gyventi į JAV – du vaikai į vieną šeimą, vienas – į kitą. Naujojoje Zelandijoje neįvaikintas nė vienas Lietuvos vaikas. Kornelija būti pirmoji.
Buvo atvykę į Tauragę
Tauragės šeimos gerovės centro direktorė Danguolė Račkauskienė taip pat patikino, kad komentuoti įvaikinti ruošiamos Kornelijos situacijos negali. Pasak D.Račkauskienės, visas įvaikinimo procedūras tvarko Įvaikinimo tarnyba. Tačiau Šeimos gerovės centro vadovė patvirtino, kad Kornelijos Tauragės šeimos gerovės centre nebėra ir kad į Tauragę buvo atvykę būsimieji mergaitės globėjai ar įtėviai. Direktorė ją su jais supažindino.
Tauragės šeimos gerovės centre šiuo metu gyvena nebe daug globotinių – apie 15.
„Šiuo metu jau planuojame persikelti į antrą bendruomenės šeimos namą. Nuo Naujųjų metų Šeimos gerovės centre nebegalės gyventi nė vienas globotinis“, – sakė D.Račkauskienė.
Paklausta, ar prisimena dar atvejį, kai iš Tauragės šeimos gerovės centro tėvų globos netekę vaikai būtų įvaikinami užsieniečių, juolab tokios tolimos šalies, kaip Naujoji Zelandija, D.Račkauskienė atskleidė, kad toko atvejo jai dirbant per dvejus pastaruosius metus nėra buvę. Kornelijos atvejis būtų pirmas.
Mokyklai – staigmena
Mokyklos, kurioje mokėsi Kornelija direktoriui Rolandui Beišiui žinia, kad jo vadovaujamos ugdymo įstaigos auklėtinė ruošiama įvaikinti Naujosios Zelandijos piliečių, buvo staigmena. Pasak direktoriaus, mergaitė tebėra mokinių sąraše, jokia tarnyba apie pasikeitimus įstaigai nepranešė.
„Žinau, kad praėjusią savaitę mergaitė dar tikrai buvo sąrašuose. O dėl įvaikinimo nieko mes nežinom“, – sakė direktorius.
Pasak R.Beišio, jo vadovaujamoje mokykloje mokosi ir daugiau tėvų globs netekusių vaikų, tačiau kad jie būtų įvaikinti užsienio valstybėje jam dar neteko patirti.
„Tokių „nuotykių“ nebuvo dar pas mus. Išvis nežinojau, čia jūs man pasakėte naujieną. Ko tiktai nebūna ant šio svieto“, – tarstelėjo R.Beišys.
Skaudvilės ugdymo ir vaiko gerovės centro direktoriaus pavaduotoja Vaida Baršienė, atsakinga už įstaigos mokinių duomenis ir lankomumą, taip pat patikino, kad dėl Kornelijos įvaikinimo įstaigai niekas nepranešė. Pasak V.Baršienės, mokykla tik turi informaciją, kad Kornelija šiuo metu išvykusi į sanatoriją.
„Mūsų tai nenustebino, nes mergaitė turi sveikatos problemų ir dažnai buvo gydoma sanatorijose. Mes laukiame jos grįžtant. Bet kad ji nebegrįš, labai keista. Kornelija – labai mielas vaikas, labai gera mergaitė“, – sakė V.Baršienė.
Atsiuntė tik bendrąją informaciją
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Viešųjų ryšių ir komunikacijos skyriaus vedėjai Alinai Žilinaitei išsiuntėme klausimus apie šį konkretų Kornelijos atvejį. Klausėme ir kiek Tauragės rajono vaikų šiemet įvaikino ar ruošiasi įvaikinti užsieniečiai. Tačiau A.Žilinaitė jokios nors kiek konkretesnės informacijos nepateikė – atsiuntė tik bendrąją informaciją apie įvaikinimo galimybes, pabrėždama, kad įvaikinimo tema labai jautri.
„Įvaikinimas yra labai jautri tema, nes kalba eina apie tėvų globos netekusius vaikus, kurių tėvai nežinomi, mirę ar jiems neterminuotai apribota tėvų valdžia. Būti įtėviais yra kilni misija, kurios pagrindinis siekis – padėti vaikui užaugti. Visais atvejais vaikams šeima pirmiausia yra ieškoma Lietuvoje ir tik tam tikrais atvejais jos galima ieškoti užsienyje. Įvaikinimas užsienyje įmanomas tik tuomet, jeigu vaikas neteko ne tik tėvų globos, bet ir artimi giminaičiai nenori juo rūpintis, o taip pat nepavyksta jam rasti įtėvių Lietuvoje.
Pagal šiuo metu Lietuvoje galiojančius įstatymus Lietuvoje gyvenanti šeima gali įvaikinti ne jaunesnius nei 3 mėn. vaikus. Tuo tarpu žmonės iš užsienio gali įvaikinti tik tuos vaikus, kuriems mažiausiai per 6 mėn. nepavyko rasti įtėvių Lietuvoje ir kurie atitinka šiuos reikalavimus: vaikai turi sunkių sveikatos sutrikimų, yra vyresni nei 7 metų amžiaus arba vienu metu yra įvaikinama ne mažiau nei 3 broliai arba seserys. Taip pat įvaikinant yra labai svarbi ir vaiko nuomonė bei sutikimas būti įvaikintu į užsienį, jo artimos aplinkos žmonių noras rūpintis vaiku ir prisiimti už jį atsakomybę.
Šiuo metu Lietuvoje veikia 5 organizacijos, kurios vykdo tarptautinį įvaikinimą – dvi iš jų veikia Italijoje bei po vieną JAV, Kanadoje ir Naujojoje Zelandijoje. Į kitas užsienio valstybes vaikai iš Lietuvos šiuo metu negali būti įvaikinti.
Užsienio šeimos yra griežtai vertinamos užsienio valstybių vaiko teisių apsaugos institucijų ir tik tų valstybių kompetentingoms institucijoms patvirtinus, kad šeimos yra tinkamai pasirengusios įvaikinti, jos gali kreiptis dėl įvaikinimo.
Organizuojant įvaikinimą, visuomet svarbiausia sąlyga tampa siekis užtikrinti geriausius vaiko interesus. Tiek inicijuojant įvaikinimo procedūrą, tiek priimant sprendimą dėl galimybės įvaikinti vaiką konkretiems žmonėms – svarbiausia vaiko nuomonė, kuri visame įvaikinimo procese yra išklausoma ne kartą, taip pat visuomet yra atsižvelgiama ir į vaiko atstovo pagal įstatymą nuomonę dėl įvaikinimo. Kai įvaikinamas dešimties metų sulaukęs vaikas, teismui būtinas jo rašytinis sutikimas, be kurio įvaikinti negalima.
Galutinį sprendimą dėl įvaikinimo visuomet priima teismas, įvertinęs žmonių pasirengimą, motyvaciją, gebėjimus ir galimybes bei ikiteisminės įvaikinimo procedūros teisingumą ir teisėtumą ir, žinoma, vertinama, ar tikrai nėra galimybės vaiku rūpintis jo artimiems žmonėms, pavyzdžiui, broliams ar seserims.
Praktika rodo, kad didesnes galimybes būti įvaikintiems turi jaunesnio amžiaus vaikai, kurie neturi sunkių sveikatos sutrikimų – jiems namus suteikti nori tiek lietuvių, tiek užsieniečių šeimose. Vis tik galimų įvaikinti vaikų sąraše dauguma vaikų yra vyresnio amžiaus, jau žengiančių į paauglystę. Džiugu, kad ši tendencija po truputį keičiasi ir vis daugiau žmonių Lietuvoje išreiškia norą įvaikinti vyresnius vaikus. Taip pat pasikeitus vaiko teisių apsaugos sistemai mažėja ir galimų įvaikinti vaikų skaičius, daugiau jų pavyksta išsaugoti biologinėse šeimose arba vaikai globojami giminaičių ar kitų artimųjų šeimose.
Užsienio įvaikinimo organizacijoms dirbant su įvaikinti norinčiomis šeimomis ir ruošiant jas įvaikinimui, beveik visais atvejais aptariama vaiko kilmės šalis. Šeimos prieš susitikimą su vaiku išmoksta pokalbio užmezgimui reikalingus lietuviškus žodžius, būna susipažinusios su mūsų kultūra, dažnai savo namuose jau būna bandę gaminti lietuviškus patiekalus.
Su lietuvaičius įvaikinusiomis šeimomis mažiausiai keturis metus yra palaikomas glaudus ryšys, stebima vaiko adaptacija – įtėviai su vaiko teisių gynėjais dalinasi informacija apie vaikų būklę, sveikatą, kaip jiems pavyko prisitaikyti naujoje šeimoje, šalyje ir socialinėje aplinkoje bei dalinasi vaikų nuotraukomis.
Visos užsieniečių šeimos, atvėrusios savo namų duris vaikams iš Lietuvos, yra skatinamos padėti įvaikintiems vaikams palaikyti ryšį su savo kilmės šalimi, savarankiškai domėtis vaiko gimtinės kultūra, istorija, tradicijomis, nes visa tai padeda kurti ir puoselėti ryšį su vaiku“, – rašo Įvaikinimo tarnybos atstovė.
