Jie ne tik kad nepadeda degti, bet ir stabdo bet kokio mažesnio laužo degimą, sukuria daugiau dūmų ir neleidžia ugniai plisti. Nėra kaitros, šilumos – nėra jokios vertės, tik dūmai.
Pradėkime nuo pradžios – nuo žmogaus, kuris dar yra tvirtas ąžuolas, t. y. pačiame jėgų žydėjime. Ąžuolas simbolizuoja galią, tvirtumą ir ilgaamžiškumą. Jis tikrai stipresnis už daugelį kitų girioje augančių medžių, o jo kaitra yra didesnė ir dega jis ilgiau. Panašiai ir žmogus, kuris turi įtaką, galią ir autoritetą, dažnai yra laikomas lyderiu ar net gyvenimo šeimininku, į kurį vieni žiūri su pagarba, o kiti net ir su baime.
Šis žmogus, kaip būsimas namo kertinis ąžuolinis balkis, yra ne tik stiprus, bet ir naudingas – jo sprendimai formuoja aplinkinių gyvenimus, jo įtaka yra juntama visur. Jo dėka viskas laikosi. Ąžuolo tvirtumas ir galybė yra pavyzdys, kaip viena stipri asmenybė gali sukurti stabilumo ir saugumo jausmą aplinkiniams, būti patikimu atramos tašku, kai to labiausiai reikia.
Tik šis stiprybės ir galios simbolis žmogiškoje gamtoje yra labai laikinas. Kiekvienas ąžuolas, nors ir tvirtas, veikiamas laiko, pradeda pūti, o jeigu jis neranda sau panaudojimo tai drėksta lauke be reikalo. Panašiai ir žmonės, kurie kadaise buvo galingi, gali pradėti prarasti savo įtaką ir autoritetą dėl įvairių priežasčių – sveikatos problemų, senatvės, nemokėjimo dalintis, nemokėjimo išlaikyti savo komandos, politinių permainų ar net dėl savo pačių veiksmų.
Jei šis ąžuolas tapo nepanaudotas arba nerado sau tinkamo panaudojimo būdo, jis dar greičiau praranda savo vertę ir įtaką. Galbūt jis nepajėgė prisitaikyti prie naujų sąlygų, galbūt nesugebėjo perduoti savo žinių ir patirties kitiems. Kai ąžuolas negali rasti savo vietos ir vaidmens, jis tampa pažeidžiamas, o jo buvusi didybė pamažu nyksta.
Kai ąžuolas pradeda pūti ar šlapti, pirmiausia pasirodo mažos puvimo dėmės, kurios iš pradžių atrodo nepavojingos. Panašiai ir galingo žmogaus smukimas prasideda nuo mažų ženklų. Galbūt jis pradeda prarasti kontrolę kai kuriose srityse, galbūt jo sprendimai tampa ne tokie tikslūs ir apgalvoti. Galų gale, aplinkiniai pradeda pastebėti, kad tas žmogus nebe toks tvirtas ir nepajudinamas kaip anksčiau. Atsiranda įtarumas aplinkai, nepasitikėjimas visais, o svarbiausia – savimi.
Tai sunkiai pastebima, nes dažnai šis smukimas prasideda dėl to paties žmogaus veiksmų arba sprendimų. Kiek kartų esame matę lyderius, kurie dėl savo praeities užauginto ego, arogancijos ir nesugebėjimo pripažinti klaidų, praranda savo pozicijas? Tai yra puikus pavyzdys, kaip žmogus pats virsta šlapiu kelmu, net nesuvokdamas, kad jo laikas jau baigiasi.
Kai ąžuolas yra visiškai supuvęs ir šlapias, jis tampa nenaudotinu šlapiu kelmu – nebetinkamas jokiam „degimui“, nenaudingas ir netrukus bus pamirštas. Panašiai ir žmogus, kuris kadaise buvo galingas, gali visiškai prarasti savo įtaką ir autoritetą. Jis tampa tarsi tuo kelmu – ne tik kad nepradeda degti, bet ir stabdo bet kokio mažesnio laužo degimą, jeigu jis tik jame atsiduria. Tokia situaciją, kurioje ne tik nėra jokios naudos iš šios šlapios medienos, bet ji dar ir trukdo kitiems siekti savo tikslų.
Buvęs ąžuolas dar ilgą laiką bando rasti vietą ir šildytis svetimuose laužiukuose. Jis prisėda prie bet kokio mažo žagarėlio, kuris dega – gal ir greitai, gal ir neilgai, bet dega. Tokie mažesni laužiukai jam atrodo kaip išsigelbėjimas, kaip galimybė vėl pajusti šilumą ir būti naudingu. Tačiau tiesa yra tokia, kad šlapias kelmas net nesupranta, net nemato, kaip jis viską gesina aplinkui. Pasikartosiu, jo buvimas šalia degančio laužiuko užgesina ugnį, trukdo kitiems maksimaliai liepsnoti.
Kelmas gali net nesuvokti savo poveikio kitiems ir manyti, kad jis vis dar yra svarbus ir reikalingas. Bet iš tiesų, jo nesugebėjimas suvokti savo realios padėties tik dar labiau pabrėžia jo bejėgiškumą ir naudingumą. Jis yra kliūtis, o ne nauda ir pagalba.
Sutinku, pripažinti, kad šis žmogus, kuris kadaise buvo stiprus ir įtakingas, dabar yra tik šešėlis to, kas buvo anksčiau. Jis gali prisiminti savo senąsias dienas su nostalgija ir gailesčiu, bet realybė yra tokia, kad jis jau nebėra tas ąžuolas, kuriuo buvo. Jo darbų CV idealus, bet dabartinė realybė yra apgailėtina. Šlapias kelmas, kurį visi nori pamiršti ir išmesti iš savo laužo. Jam sunku ir graudu matyti, kaip net mažesni šapeliai dega ir yra naudingi. Tokie mažyčiai, bet šilumą skleidžiantys šapeliai primena jam apie laikus, kai jis pats buvo ne tik degantis, bet ir vertingas. Tai dar labiau paaštrina jo vidinį skausmą.
Jei šlapias kelmas nori vėl pradėti degti, pirmiausia jam reikia atsikratyti drėgmės ir pačiam norėti šio pokyčio. Jokia psichologija jo nepakeis, jei jis pats nenori keistis. Toks kelmas dažnai mano, kad ji vis dar yra ąžuolas, o ąžuolai nesileidžia tvarkomi psichologijos. Jie yra įsitikinę savo tvirtumu ir nesuvokia, kad jų senoji galybė jau seniai išblėsusi. Jeigu psichologas yra pasisėmęs išminties ir yra tvirtas kaip ąžuolas, galbūt jis sugebės parodyti jam, kad tikrasis stiprumas slypi ne vien išorėje, bet ir vidiniame atsinaujinime bei gebėjime keistis. Tik tada toks kelmas turės šansą išdžiūti, atsikratyti senųjų įpročių ir vėl pradėti degti, tapdamas naudingu tiek sau, tiek kitiems.
Reikia suvokti, kad kiekvienam yra savas laikas. Buvo metas, kai viskas buvo tavo ir dėl tavęs, tačiau ateina momentas, kai turi užleisti vietą naujam ąžuolui. Šis pokytis yra natūralus ir neišvengiamas. Vietoje konkuravimo su jaunaisiais ąžuolais, geriau būtų juos paremti ir padėti jiems augti, „tręšiant“ savo išmintimi. Taip ne tik išsaugosime savo vertę, bet ir padėsime formuoti stipresnę ateitį. Tai išmintingas ir kilnus kelias, leidžiantis mums būti naudingiems net ir tada, kai nebegalime visą gyvenimą būti tuo stipriu, dominuojančiu ąžuolu.
Daug metų stebiu šiuos žmones, ir šlapio kelmo sindromas nėra tik terminas, gimęs šiame rašinyje. Šie žmonės turi tik kelis trūkumus – jie nemoka dalintis ir nesugeba atsikratyti savo prisiminimais grįsto ego. Jei būčiau psichologas ir man rūpėtų tik mokslinė plokštuma, greičiausiai siekčiau, kad šlapio kelmo sindromas būtų įteisintas kaip oficiali diagnozė. Galėtume tuomet rengti konferencijas apie šio sindromo ypatybes, sudaryti kompleksinius gydymo planus ir netgi kurti paramos grupes tokiems žmonėms. Įsivaizduokite: „Sveiki, aš Vardenis Pavardenis, ir aš esu šlapias kelmas.“ Tokios grupės galėtų būti labai naudingos, nes dalis šių malkų palaiko savo drėgmę alkoholiu.
Didžiausia problema būtų ta, kad dauguma šių žmonių net nepripažintų, kad jie yra šlapi. Jie gyvena savo iliuziniame pasaulyje ir prisiminimuose, manydami, kad kadaise jie buvo tvirtais ir miškas jais didžiavosi. Jie tvirtai įsitikinę savo ąžuolo galia ir nė nesuvokia, kad jų buvimas ne tik neteikia naudos, bet ir trukdo kitiems.
Gyvenimas yra nuolatinis pokytis, ir šiame pokytyje mes turime rasti savo vietą. Būdami ąžuolais, turime prisiminti, kad ateis diena, kai tapsime malka, svarbiausia – netapti šlapia.
Bet tai nėra pasaulio pabaiga – tai galimybė peržiūrėti savo vertybes ir mokytis iš savo patirties. Ir galbūt, tapę malka, atrasime tikrąją gyvenimo prasmę, kuri slypi ne išorinėje galybėje, bet vidinėje stiprybėje ir išmintingame gebėjime sušildyti kitus.
Po metų, manau, papildysiu šį tekstą, tačiau jau realiomis istorijomis ir, tikėtina, pakoreguotais vardais bei pavardėmis.