Mano nuomone, tvarumas, kaip ir daugelis kitų tendencijų, yra tik dar viena trumpalaikė mada, kurios visi aklai laikosi nė nesuprasdami tikrosios reikšmės. Dauguma gyventojų linkę aklai sekti naujovėmis, neatsižvelgiant į jų tikrąją naudą ar žalą. Toks tvarumas tapo naujausia vergijos forma, nes jai reikia be perstojo tarnauti. Tai tarsi naujas diktatas, kurio visi privalome laikytis, net jei tai nesuteikia realios naudos nei mums, nei aplinkai.
Tvarumas dabar skverbiasi į visas mūsų gyvenimo sritis, pradedant rytine kava ir baigiant energijos šaltiniais. Mes dabar turime „žaliąją energiją“, pagamintą iš atsinaujinančių elektros energijos šaltinių. Tačiau branduolinė energija ir dujos taip pat yra laikomos „žaliomis“, nors ir nėra sutarimo, ar jos iš tikrųjų tvarios. Ironiška, kad dėl įvairių mokesčių už šį tvarumą mes mokame tris kartus brangiau. Ir nors aš norėčiau patvarumo, iš kiekvieno kamino man vis tiek siūlo tik tvarumą. Toks jausmas, kad tas žodis iki šiol neegzistavo, bet vos tik atsiradęs, iš karto tapo parazitiniu.
Transporto srityje tvarumas tapo palankia terpe ironijai. Pavyzdžiui, anksčiau žmonės naudojo arklius, kurie išskirdavo CO2, o dabar važinėjame netvariais automobiliais. Ar ateityje turėsime riboti savo keliones, kad sumažintume išmetamą CO2 kiekį? O galbūt persėsime ant dviračių arba paspirtukų net žiemą? Tokios idėjos skamba absurdiškai, bet tvariai.
Elektromobiliai yra dar viena ironijos tema. Nors jie laikomi tvariais, realybė yra kiek kitokia. Elektromobilių baterijų gamyba ir senų baterijų utilizavimas teršia aplinką daugiau, nei sumažina išmetamųjų dujų kiekį. Todėl elektromobiliai gali būti laikomi viena didžiausių šiuolaikinio pasaulio apgavysčių. Įsivaizduokite, kiek automobilių bus pakeista elektromobiliais ir kaip šis masinis pakeitimas bus vadinamas tvariu. Tačiau kodėl tuomet nebandoma iš karto persėsti ant vandeniu varomų automobilių? Tai primena situaciją su taupiomis lemputėmis – nors LED technologija egzistavo tuo pačiu metu, pirmiausia rinkai buvo pristatytos mažiau efektyvios taupiosios lemputės, o tik vėliau LED lemputės. Ar tai tik dar vienas būdas vilkinti pažangą ir išlaikyti kontrolę bei pelną senesnių technologijų pagalba?
Kalbant apie drabužius, natūralios medžiagos dabar yra labai populiarios, tačiau jų gamyba taip pat reikalauja daug išteklių. Medvilnė, kuri sudaro apie pusę visų tekstilės pramonės žaliavų, sunaudoja ketvirtadalį viso pasaulio insekticidų. Net tvarūs drabužiai gali būti kenksmingi aplinkai. O nuo kada perdirbtas plastikas ir galimybė turėti švarią medvilnę yra skirtumas? Galbūt pati mados sąvoka yra netvari ir reikėtų mažinti šio žodžio naudojimą. Tuomet drabužius turėtume ne pagal mados diktatą, o pagal savo gyvenimo poreikius ir klimato juostą, nepamirštant tvarių kailinių. Juk nieko geriau už elnio kailio kailinius čiuvačiai nesukūrė savo klimato zonoje. Bepigu mums, gyvenantiems šiltesniame krašte, diskutuoti apie tai, kaip jie turėtų tapti tvariais.
Maistas yra mano mėgstama tema. Ar kada nors ragavote tvarių kiaušinių ar vištienos? Gamintojai ir mokslininkai trimituoja, kad laboratorijoje užauginta mėsa yra geresnė, nes tam sunaudojama mažiau energijos ir išteklių, išskiriama mažiau teršalų nei įprastai. O ekologiškas pienas? Toks terminas neturėtų egzistuoti, nes kiekviena karvė išskiria CO2, kai gamina pieną. Visgi esu matęs pieno pakuotes su užrašu „organic“. Tačiau svarbu suprasti, kad ne organinis tvarumas yra pagrindinis dalykas. Iš tikrųjų, tai kas turi didelę reikšmę mūsų sveikatai ir gerovei, yra tokie elementai kaip triptofanas ar vitaminas D maiste. Tvarumas neturėtų tapti savitiksliu žodžiu, kurio privalome laikytis aklai. Vietoj to, turėtume daugiau dėmesio skirti tikriems mūsų sveikatos poreikiams ir ieškoti sprendimų, kurie iš tiesų prisideda prie bendros gerovės.
Net finansų srityje tvarumas tampa svarbiu. Dabar galime naudotis „žaliąja bankininkyste“, kuri dažnai yra sudėtingesnė ir brangesnė nei įprasta bankininkystė. Tvarumas tapo nauju „pardavimo triuku“, siekiant pritraukti klientų dėmesį ir jų pinigus.
Mes, paprasti žmonės, esame skatinami prisidėti prie tvarumo, tačiau didelės korporacijos dažnai nepaiso savo atsakomybės. Korporacijos suinteresuotos pelno didinimu, o ne tvarumu, ir dažnai reklamuoja naujus produktus, kurie yra tariamai tvarūs, tačiau, iš tikrųjų, nėra.
Tvarumas neturėtų būti siejamas su brangiomis investicijomis ar inovacijomis. Kiekvienas iš mūsų gali prisidėti prie tvarumo ribodamas nereikalingų atliekų ar plastiko naudojimą. Pavyzdžiui, eidami apsipirkti, galime naudoti daugkartinio naudojimo maišelius arba atsinešti savo stiklinę tarą.
Prisiminkite kelių metų istoriją. Pandemijos metu oro tarša sumažėjo, tačiau išaugo vienkartinių kaukių ir pirštinių naudojimas. Ar mes galime naudoti daugkartines kaukes ir plauti rankas užuot naudojęsi vienkartinėmis pirštinėmis. Ar tai būtų buvę tvariau ir sveikiau?
Gamintojai taip pat ieško tvarių sprendimų savo veikloje. Yra aplinkai draugiškų pakuočių, tačiau jos dažnai yra nepatikimos. Tvarumas gimsta netvariai, ir tai yra paradoksas, kurį turėtume pripažinti.
Tvarumo iniciatyvos dažnai yra tik gražios idėjos be realios naudos. Pavyzdžiui, 1000 medžių sodinimas parke yra tik medžių perkėlimas iš vienos vietos į kitą be jokios garantijos, kad jie prigis kitoje klimato juostoje. Tokios iniciatyvos yra tik parodija, o ne tikra pagalba gamtai.
Pavyzdžiui, amišai yra krikščionių religinė grupė, kilusi iš Anabaptistų judėjimo, prasidėjusio Šveicarijoje ir Pietų Vokietijoje. Šiandien didžioji dauguma jų gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) ir yra tikriausi tvarumo principų puoselėtojai. Jie tikrai gyvena tvariai, net jei augina karves, kurios išskiria CO2. Amišai gyvena izoliuotai nuo išorinio pasaulio, nenaudoja elektros ir modernių technologijų bei laikosi griežtų taisyklių. Jų gyvenimo būdas yra pagrįstas paprastumu, savarankiškumu ir minimalia priklausomybe nuo išorinių išteklių. Galime mokytis iš amišų, tačiau mūsų tvarumo pastangos dažnai yra tik parodija, nes jos dažnai apsiriboja paviršutiniškais pokyčiais, neatitinkančiais tikrų tvarumo principų. Galbūt galime išmokti iš amišų ir gyventi tvariau be perdėto vartotojiškumo ir beprasmių iniciatyvų.
Tvarumas tapo nauju „pardavimo triuku“, kurio laikomės be tikro supratimo apie jo reikšmę. Ar neperlenkiame tvarios lazdos? Dar prieš keliolika metų ši mada galėjo atrodyti kaip akių dūmimas, net ir „zero waste“ močiutėms. Taigi reikėtų mąstyti kritiškai ir suprasti, kad tvarumas nėra tik mada, bet ir reali atsakomybė, kurią turime prisiimti sąmoningai ir nuoširdžiai. Ir galiausiai, tvarumas turėtų būti ne tik žodis, bet ir veiksmas, kuris yra prasmingas ir naudingas tiek mums, tiek mūsų planetai.
Manau, šia tema vėliau dar parašysiu, nes man ji linksma, o tai kas linksma ilgina gyvenimą.
